Kauniečių Sonatos ir Dainiaus Stankevičių šeimoje jau augo 4 vaikai, kurių mažiausiam buvo vos 2 metukai, kai aplankė jausmas: kada, jei ne dabar? Būtent dabar pats laikas atverti namų duris vaikui, kuris neturi šeimos, kuriam reikia meilės. Jei nors vienam vaikui gali pakeisti gyvenimą, – pirmyn, daryk ir negalvok, kas bus.
Su Sonata Stankevičienė, dabar jau 6 vaikų mama, kalbamės apie biologinę ir širdies motinystę.
Sonata, kodėl susilaukę keturių vaikų tapote dar ir globėjais?
Kuo daugiau gyveni, tuo labiau supranti, iš ko tas gyvenimas sudarytas. Išmoksti džiaugtis kiekviena diena, atsikėlus apkabinti dar vieną tau skirtą rytą. Mūsų, kaip suaugusiųjų, užduotis šitą perteikti vaikams. Ir perduoti ne žodžiais, pamokymais, bet konkrečiu savo gyvenimo pavyzdžiu. Vaikai mokosi iš to, ką mes darome, o ne ką sakome. Priimdamas į savo gyvenimą vaiką, tu rodai, kad egzistuoja ne tik egoizmas. Meilė yra duoti kitam.
Šitoje kelionėje paimant „niekieno“ vaikelį pirmiausia prasideda paties suaugusiojo branda. Pasitikrini, kas tu esi per žmogus. Tokiam supratimui reikia laiko. Kai mums 25-eri, susilaukiame pirmojo vaikelio, kai 35-eri, – antro. Bet mes vis tiek esame dar tokiame amžiaus tarpsnyje, kai patys turime susikurti sau buitį, stabilumą. O pasiekęs brandą, tu gali paimti vaiką ir kartu su juo augti kaip žmogus. Vaikas yra atsakomybė, turi padėti surasti geriausius jame esančius užkoduotus dalykus.
Visada norėjote didelės šeimos?
Mūsų istorija ypatinga. Abu su vyru studijavome pirmame dabartinės Muzikos akademijos kurse, kai susilaukėme pirmagimio Miko. Jis toje akademijoje ir augo: nuo 2 metukų sėdėjo paskaitose su tėvais, bendravo su profesoriais, budinčiosiomis, su tėčiu eidavo į teatrą, su mama – į filharmoniją. Kartais snausdavo kėdėje. Šiais laikais Vaiko teisių apsaugos tarnybos tikrai turėtų prie ko prikibti (juokiasi). Vaiko laimė dabar suvokiama kitaip, negu auginome mes.
Antras vaikas gimė praėjus 8 metams. Buvome baigę studijas, tapę rimtais žmonėmis, kai į šeimą atėjo Nojus. Dabar jam jau 18 metų – labai vyriškas vaikinas. Nojus vienas pirmųjų palaikė mano savanoriavimo idėją.
Savanorystė padeda suprasti, kas tas socialinis gyvenimas. Kiekvienas žmogus, gyvendamas sociume, gali skleisti kažką gražaus, visi maži darbai sukuria bendrą sociumo gerovę.
Paskui gimė Milėja.
Nojui buvo 10 metų, Milėjai 8-eri, o mažyliui Marčiui 2-eji, kai jie su manimi pradėjo eiti į kūdikių namus. Mūsų vaikai pamatė, kaip baisiai auginamas „niekieno“ arba valstybės vaikas. Mažyliai auga be meilės, trokšdami tik vieno – ne daiktų, ne išmaniųjų ekranų, o tiesiog paėmimo ant rankų, prisiglaudimo, priklausymo žmogui, kurį galėtų mylėti. Taip visatoje sudėliota, kad gimdamas vaikas atsineša didžiulį kiekį meilės, kuria nori dalintis, juk per meilę viskas auga. O mes matėme kūdikius užgesusiomis akelėmis, kurie valgo, bando kažką veikti, bet jų vidus – tarsi namai tamsiais langais. Po tokių vaizdų vaikai savo paauglystę išgyvena jau kitaip.
Milėja paglobodavo tuos vaikučius, Martis įsiliedavo į kūdikių gretas ir su jais pažaisdavo. Dėkoju vienam asmeniui, kuris sudarė sąlygas mums ten ateiti, mano šeimai įsilieti į kūdikių namų gyvenimą, o man – pabūti tarsi mama. Sudarėme sutartį, kad įsipareigojame ateiti pagal grafikus ne tik savaitgaliais, bet ir paprastomis dienomis. Kadangi tie vaikai yra socialinėje izoliacijoje, jie baigštūs kaip paukšteliai. Padėdavome pavalgydinti, pažaisti, paruošti pietų miegeliui. Suguldę į loveles padainuodavome, visiems leisdavome ramiai užmigti be streso.
Ir taip savanoriaujant atėjo aiškus supratimas, kad galėtume padėti nors vienam vaikui. Mes nesirinkome gražiausio ar mergaitės, nes pas mus ir taip daug berniukų. Tiesiog norėjome pasiimti mažylį, kuris tuo metu labiausiai emociškai buvo apleistas ir užguitas.
Kas buvo tas vaikelis?
Mažylis Ričardėlis, jam tada buvo 1metai ir 7 mėnesiai. Tai mano širdelės vaikas, ne įsčių. Kai jis manęs klausia: „O tai kaip aš gimiau?“, sakau, kad jis gimė mano širdelėje.
Pirmąją savanoravimo dieną pastebėjau vaikelį, kuris buvo apsiašarojęs ir labai liūdnas, paėmiau ant rankų ir supratau, kad darysiu viską, kad jam padėčiau. Visiems negali padėti, bet nors vienam… Beje, stebuklu laikau ir tai, kad dar vieną vaikelį įsivaikino mūsų giminaičiai.
Mes irgi jau pradėjome teisminį procesą dėl įsivaikinimo, nebe globos. Tai tik popierius, jei valstybei nuo to saugiau, – prašom. O mums jis yra vienas iš mūsų, labai labai iš mūsų.
Ar lengvai pavyko sukurti artimą santykį su juo?
Su biologiniu vaiku tai ateina per mamos pieną, mamos kūną ir kraują. Žinoma, būna atvejų, kad net ir su biologiniu vaiku nepavyksta sukurti ryšio, – gal dėl patirties stokos, gal dėl kitų priežasčių.
O kai vaikas yra ne tavo kūno vaisius, tenka tą ryšį kurti sąmoningai. Vaikas turi visiškai kitokią prenatalinę patirtį. Gal augant įsčiose teko patirti mamos alkoholizmą ar skurdžią dvasinę būklę… Bet nereikia bijoti, nes moksliškai įrodyta, kad tam tikra informacija gali ir neatsikoduoti, priklausomai, kokia aplinka formuoja vaiką. Mes patys nežinome, kokią informaciją atsinešame iš septintos ar dvyliktos savo giminės kartos. Gal ten irgi buvo alkoholikų ar kokių lošėjų.
Širdies atvėrimas meilei yra pati svarbiausia užduotis, ir tik per tai prisiriša vaikas. Parašykite visiems: kai svetimas vaikas pasakys: „Mama, aš tave myliu“ ir apkabins, tai reiškia, kad pavyko sukurti kažką gražaus. Mums ta frazė nuskambėjo po 2 metų, o dabar liejasi kiekvieną dieną.
Dabar Ričardėliui jau 8 metai, pastarieji metai apskritai didžiulio virsmo laikas, jame iš esmės kažkas pasikeitė, atsivėrė.
Per šešerius metus mūsų šeimoje jis pajuto, kad yra mūsų ląstelė, mūsų sūnus. Kai Ričardukui suėjo 4 metai, gimė pagrandukas Brunas Viljamas. Tada jau Ričardėlis mokėsi būti vyresniu broliuku, matė, kaip mama maitina krūtimi, kaip rūpinamės naujagimiu.
Pas mus vieni išskrenda, kiti atskrenda. Kai gimė pagrandukas Brunas Viljamas, Mikas jau buvo sukūręs savo šeimą ir gyveno atskirai. Dabar jau esu ne tik 6 vaikų mama, bet ir močiutė
Ar vaikai lengvai susidraugavo?
Mūsų biologiniai vaikai gana drąsūs, o Ričardėlis intravertas. Bet jis nepaprastai talentingas – jau atsiskleidžia muzikiniai talentai, absoliuti klausa, nuostabus balsas. Jei žiūrėsi iš tradicinės pedagogikos taško, galima lengvai primesti raidos atsilikimą, o jeigu žiūrėsi giliau, tai unikalus vaikas, kuris išaugs iki mokslininko. Ką mama mato, tuo vaikas ir tampa. Ričardėliui pati smagiausia vieta yra Molėtų observatorija. Jis sako: „Mamyte, aš čia gyvensiu“. Žvaigždės, kosmosas, Armstrongas ir „Mokslo sriuba“ – jam kažkas nerealaus.
Iki globos mūsų šeima jau pažinojo berniuką. Kol vyko dokumentų forminimas, eidavome į susitikimus. Milėja ir Nojus prašė: „Mama, greičiau išgelbėk jį iš ten.“
Mus nustebino mažylio atsargumas. Valdiškuose namuose augęs vaikas laukia, kol jam kas atidarys kambario duris, nes iki tol jam būdavo draudžiama išeiti iš patalpos. Mokėme: čia tavo kambarys, tu gali pats atsidaryti ir įeiti, kad nori.
Reikėjo mokyti atsidaryti duris ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, būti drąsesniam.
Mūsų šeima gyvena intensyviai, tikrai nuo 6 vakaro nevalgome kotletų ir nesėdime prie televizoriaus. Yra įdomesnių dalykų. Vaikai mokomi būti aktyviais, muzika – vienas iš būdų, kad vaikas taptų įdomesniu asmeniu, ji disciplinuoja, moko bendrauti, išsakyti nuomonę. Namuose vyksta mažieji koncertėliai, kai susirenka giminės, draugai, ir vaikai nebijo padainuoti ar pagroti. Paskui nebijos pasakyti ir savo nuomonę gyvenime
Visi vaikai muzikuoja – kai kurie lanko tradicinę muzikos mokyklą, kai kurie alternatyvias. Pati kurį laiką mokiau muzikos pagal Š.Suzuki metodą. Kadangi esu smuikininkė, bent porą vakarų per savaitę namuose pagroju smuiku ar fortepionu.
Ričardėlį irgi mokau groti fortepionu.
Ką jums duoda tėvystė?
Esu ne tik muzikantė, bet ir dviejų įmonių vadovė, daug dirbu su užsienio rinkomis. Vaikai man leidžia nenužmogėti. Jie mane augina, verčia kiekvieną dieną būti vis nauja mama. Jei būčiau pavargusi, užguita, tada niekas nenorėtų būti daugiavaike mama. Turiu motyvaciją pasitempti. Vaikai duoda vidinės stiprybės – nėra kada sirgti, vakare atsiranda jėgų eiti kartu į koncertus, bėgioti, įdomiai leisti laiką. Augindami vaikus, ir patys su vyru nuolat augame.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2019 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 gruodžio 30 dieną.
