Gyvenimas nuostabus tuo, kad mūsų mintys ir poelgiai neišsisklaido kaip dūmai. Kažin, ar menininkė ir televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė žino, kad kažkada jos asmeninis pavyzdys įsivaikinti mergaitę įkvėpė daugybę žmonių pasielgti taip pat?
Kai Gintarė buvo paauglė, ji žiūrėdavo per televiziją Nomedos vedamas „Išsipildymo akcijas“ ir galvodavo, kad užaugusi būtinai pasiims vaikutį iš vaikų namų ir jį užaugins.
Ką gi – svajonės pildosi.
Dabar Gintarė ir Edvardas Baltūsiai – 6 metų Lėjos, 5 metų Barboros, 4 metų Adomo ir 4 mėnesių Patricijos tėvai.
Nomeda kaip įkvėpėja
„Žiūrint „Išsipildymo akciją“, įstrigo viena Nomedos mintis, kad vaikams labiau už pinigus ir materialines gėrybes reikia šeimos. Jau tada sakydavau, kad užaugusi aš turėsiu 3 savo vaikus ir vieną įsivaikinsiu. Kai užaugau ir sutikau savo būsimą vyrą, iš karto ir pasidalinau savo „gyvenimo planu“. Jam ta idėja patiko, o vaikų skaičius nenugąsdino, nes ir jis, ir aš esame iš keturių vaikų šeimų.
Su būsimu vyru Edvardu susipažinome įdomiomis aplinkybėmis – per pažinčių portalą darnipora.lt. Man buvo 22 metai, draugė paragino užpildyti anketą, nes aš į šokius nevaikščiojau, sakė: „Kur tu susirasi vyrą?“ Ji pati buvo susipažinusi su vyru „Darnioje poroje “. Sutikau pabandyti, bet galvojau, kad nueisiu tik į pirmą ir paskutinį pasimatymą, o paskui ištrinsiu savo anketą. Taip atsitiko, kad būtent tada ir sutikau savo būsimą vyrą. Edvardas buvo užpildęs anketą irgi nieko daug nesitikėdamas. Mes abu tuo metu gyvenome Marijampolėje – aš buvau atvažiavusi iš Kauno studijuoti, o jis – marijampolietis. Susitikome, ir supratome, kad atitinka viskas, – požiūris į gyvenimą, į šeimą. Po 10 dienų jis man pasipiršo ir supažindino su savo tėvais.
Tada ėmėme planuoti vestuves, o tuos metus iki vestuvių draugavome ir savanoriavome vaikų namuose. Kadangi esu muzikos mokytoja, su vaikais padainuodavau, o programuotojas Edvardas vyresniems vaikams padėdavo atlikti matematikos namų darbus. Per šventes pasiimdavome į savo namus, ir ne vieną, o du–tris, ypač vyresnius vaikus, kurie jau nebeturi vilties, kad juos kažkas įsivaikins. Pavyzdžiui, kiti mūsų bendraamžiai organizuodavosi būryje švęsti Naujuosius metus, o mes juos švęsdavome su vaikais iš vaikų namų. Matėme, kad jiems labai trūksta bendravimo.
Susituokę pradėjome lankyti kursus ir ketinome tapti laikinais globėjais vaikams, kurie vėliau sugrįžta į šeimą. Turėjome ne vieną tokį vaikelį, paskui dar dažnai paskambindavome paklausti, kaip jiems sekasi. Kad ir per trumpą laiką, bet ryšys užsimezga.
Lemtingas susitikimas su Lėja
Pirmas vaikelis į mūsų šeimą atėjo ne iš karto. Bet kai pradėjau lauktis, man prasidėjo kitas etapas. Bijojau virusų, didelių kolektyvų, tad į vaikų namus savanoriauti važiuodavo vienas vyras. Nėštumo pabaigoje vyras darbo reikalais išvyko į Dubajų, o mane aplankė draugė. Ji irgi muzikos mokytoja, irgi savanorė. Draugė prikalbino nuvažiuoti į kūdikių namus pažiūrėti vienos mergytės Lėjos, kuri tuo metu buvo silpnutė, daug sirgusi. Tas vaikas iš karto įstrigo į širdį.
Kai mūsų biologinei dukrytei suėjo du mėnesiai, mes su vyru nuvažiavome pas Lėją ir pradėjome tvarkytis dokumentus, kad ji atkeliautų į mūsų namus. Kurį laiką teko palaukti, kol bus išspręsti teisiniai dalykai. Kadangi biologinė mama mergyte nesidomėjo ir jos nelankė, jai buvo atimtos motinystės teisės, ir tik tada galėjome pasiimti Lėją nuolatinei globai. Tuo metu mūsų Barborai buvo pusė metų, Lėjai – 1 metai ir 2 mėnesiai.
Ar gali išgąsdinti diagnozė?
Lėjos diagnozę sužinojome jau vėliau, parsivežę į savo namus. Kai pradėjau internete skaityti apie šią genetinę ligą spina bifida, supratau, kaip tai rimta. Dėl įgimtos stuburo išvaržo Lėja buvo silpnutė, nevaikštanti, labai dažnai pasigaudavo virusą ir sirgdavo: savaitė ligoninėje, savaitė vaikų namuose. Bet koks stebuklas – pas mus ji beveik nebesirgo, tik retkarčiais pasigaudavo lengvą slogą. Tačiau mankštoms ir masažams reikėjo skirti labai daug laiko, kitaip Lėja nebūtų atsistojusi ant kojų. Edvardas kuriam laikui net išėjo vaiko auginimo atostogų, nes viena būčiau nesusitvarkiusi. Gydytojai Lėjai prirašė 40 seansų – o tai reiškė, beveik du mėnesius ją reikėdavo į polikliniką vežti kasdien. Ji išmoko vaikščioti, bet viena kojytė vis tiek buvo silpnesnė.
Po poros metų vyras rado kitą darbą ir persikraustėme į mano gimtąjį Kauną. Aš mačiau, kad Lėja tvirto charakterio, tad sugalvojau ją užrašyti į gimnastiką. Trenerei pasakiau, kad jos silpna kojytė, yra bėdų dėl stuburo. Ir nors šiaip į gimnastiką priima nuo ketverių, Lėjai leido lankyti anksčiau. Jai gerai sekasi, dabar kiti vaikai net nepadaro tokių pratimų, kokius padaro Lėja. Plika akimi niekas nepasakytų, kad jai kažkas yra, kaip tik sako, kad ji sportiška, stiprių rankų. Tikimės, kad mergytei augant liga neprogresuos, stuburiukas atlaikys visus iššūkius.
Lėjos diagnozė yra tik fizinė negalia, o psichinė jos raida normali, mergytė imli naujai informacijai, smalsi, pleputė. Kai pasiėmėme, ji nemokėjo ne tik kalbėti – net ir verkdavo ne taip, kaip visi vaikai, tyliai. Man buvo keista, kad toks mažas vaikas išmiega nepabudęs visą naktį, tuo tarpu kai mūsų Barbora keldavosi po keletą kartų per naktį. Bet paskui atsirado ir pirmi žodeliai, ir verkti išmoko! Šeimoje išlaisvėjo jos emocijos.
Ilgai Lėją lydėjo nuolatinis alkis. Kokius devynis mėnesius buvo ištisas „niam niam“. Atrodydavo, tik pavalgė, ir vėl alkana, o valgydavo kaip suaugęs žmogus. Kai po devynių mėnesių pirmą kartą išgirdome, kad kviečiama valgyti ji sako „nenoriu“, buvo tikras šokas! Gal dėl streso ji buvo tokia besotė?
Kam jums svetimas vaikas?
Šitas klausimas nuskambėjo ne kartą, ir iš artimų žmonių. Vienintelė mano sesuo palaikė mūsų sprendimą. Visi kiti reagavo su užuojauta.
Iš tiesų, kai augini pusės metų kūdikį, pasiimti dar vieną vaikelį, ir su rimtomis sveikatos problemomis, atrodo baisu. Bet ritmas keitėsi, pamažu išmokome suderinti abiejų mergyčių poreikius. Jos beveik kartu pradėjo vaikščioti, vėliau mokėsi tų pačių eilėraštukų. Tik pirmą savaitę buvo sunkiau, o paskui palengva viskas susidėliojo. Situaciją lengvino tai, kad Lėja labai taikaus būdo, meili – vis glaustydavosi, bučiuodavo mus ir mažąją sesytę. Ji tokia geruolė, tokia švelni. Mums mažas amžiaus skirtumas tarp vaikų tik privalumas. Aš visada sakydavau, jei ne dvynukai, tai bus pametinukai. Lėja su Barbora ilgą laiką buvo kaip dvynukės, net panašaus ūgio, tik paskui Barbora praaugo vyresniąją sesę.
Šeimoje – dar vienas vaikutis
Kadangi Barbora neskubėjo pas mus ateiti, tai su vyru pagalvojome, kad reikia pradėti planuoti dar vieną vaikutį, kad nebūtų didelio amžiaus skirtumo.
Atidavėme šį reikalą į likimo rankas, o jis tą patį mėnesį mus nudžiugino staigmena! Juokavau, kad sūnus matė, kaip sesėms smagu augti, ir atėjo į mūsų šeimą iš karto. Tai buvo kaip ir planuota, bet ir netikėta, kad taip greit tai įvyks. Ačiū Dievui, mano nėštumai lengvi, nebuvo sunku ir mažiukėmis rūpintis, ir pilvelį auginti.
Kai pagimdžiau Adomą, Lėjai buvo 2 metai, Barborai 1metai ir 4 mėnesiai. Didesnis stresas buvo ne pats gimdymas, o kaip kelioms dienoms paliksiu mergytes. Iki tol dar niekam nebuvau jų palikusi! Bet padėjo sesuo, kuri augino panašaus amžiaus sūnelį, jie kažkaip susitvarkė. O kai iš gimdymo namų grįžau su broliuku ant rankų, mergytės atrodė tokios paaugusios, didelės.
Tie metai buvo labai aktyvūs. Kai Edvardas ilgai dirbdavo, eidavau su vaikais pasivaikščioti viena. Sūnų – į nešyklę, mergytes – į dvivietį vežimėlį, ir keliaujame. Žiemą įsigijome dvivietes rogutes. Sutikti žmonės stebėdavosi: „Kokie visi mažyčiai tie jūsų vaikeliai“. Antsvoris man negrėsė, tokie pasivaikščiojimai prilygo geram sporto klubui!
Visada svajojau turėti daug vaikų, tad sunku nebuvo. Žinoma, ir nuo vaikų daug kas priklauso. Mūsiškiai buvo ramūs, visada krūvoje.
Gyvenimo planas – keturi vaikai
Kai sūnui suėjo 2,5 metų, pavasarį nuėjau užrašyti jo į darželį. Ir tarp kitko paklausiau, ar neatsirastų darželyje man darbo ? Sako, būtų! Taigi pradėjau dirbti darželio auklėtoja tame pačiame darželyje, kurį lankė visi trys mūsų vaikai. Iki darželio mums – minutė kelio, ir kaip smagu, kad ryte galime visi nueiti, o dieną susitikti. Tą dieną, kai baigdavau darbą popiet, pasiimdavau vaikus ir keliaudavome namo anksčiau. Norėjosi kuo daugiau laiko praleisti kartu su jais, matyti, kaip jie tobulėja, pasikalbėti.
O po metų prisiminiau norą turėti ne tris, bet keturis vaikus. Ir vėl viską atidavėme į likimo rankas. Ir likimas mus apdovanojo iš karto.
Mergaitės nekantravo, kada gims tas leliukas, net liūdėjo, kad gims vienas, o ne du, ne kiekvienai po vieną… Visada norėjau pagimdyti vaikus iki 30-ies, bet kai pirmas vaikelis gimė 24-erių, atrodė nelabai realu. Bet išėjo taip, kaip norėjau, – per 5 metus šeimoje atsirado 4 vaikai. Svajonė turėti didelę šeimą išsipildė šimtu procentų! Dabar net nežinau, apie ką svajoti, nes jau viską, ko norėjau, turiu!
Kai matai prasmę
Kartais pagalvoju: jei būtų likusi vaikų namuose, ar Lėja būtų tokia, kokia yra dabar? Galų gale – ar ji būtų pradėjusi vaikščioti?
Kai pasiėmėme ją mažytę, skruostukai buvo raudoni, nukrapštyti iki kraujų, atrodė, kad kažkas vaiką alergizuoja. Vežėme pas gydytojus, sakė, kad labai sausa oda. Bet mūsų šeimoje per savaitę mergytė sugijo, ir tai daugiau niekada nepasikartojo. Matyt, vaikas kasydavosi dėl psichologinių priežasčių, galbūt dėl nesaugumo.
Kūdikystėje jos kojytės buvo plonos, visai be raumenukų, nes ji nevaikščiojo. O pilvukas nuo valgymo išsipūtęs. Dabar ji sportiška mergaitė, net pilvo presas atsirado. Kai žiūriu nuotraukas, kaip mergytė atrodė tada ir dabar, milžiniškas skirtumas.
Lėja jau lanko priešmokyklinę grupę ir yra labai savarankiška, ji jau skaito, jai gerai sekasi, pasitiki savimi. Labai norime, kad išeitų iš to užburto rato, iš kurio nesugebėjo išeiti jos mama ir močiutė, abi užaugusios vaikų namuose. Norime, kad Lėja būtų vaikystėje išmylėta, kad įgautų visus gyvenimui šeimoje reikalingus įgūdžius ir kada nors pati taptų puikia mama.
Dabar daug kas apie Lėją sako: kokia graži, protinga. Norime su vyru ir sau po mažą pliusiuką užsidėti, bet iš tiesų labai džiugu dėl vaiko. Ir kaip glosto širdį, kai iš darželio Lėja parneša piešinių broliukui ir sesutėms, net savo gimtadienio šakočio gabaliuką. Ji nori, kad brolis ir sesė irgi paragautų, tas šeimos jausmas jai labai svarbus.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Foto Mamos
„Mamos žurnalas“
