Architektė Dovilė Lipinskė sako, kad jie su vyru turi didelę šeimą, nes į vaikų auginimą nežiūri kaip į kažkokią labai sunkią naštą. Vaikai auga patys, tik reikia juos mylėti.
Dabar vyresnėlei Sigutei 15 metų, Nagliui – 13, Vytarui – 10, Teklei – 7, o pagrandukei Tilei – 3 metai. Nė vienas vaikas nėjo į darželį – iki mokyklos jie auga namuose.
Dovile, su vyru esate bendraminčiai, kad didelė šeima – smagu, gerai?
Susituokę ketverius metus gyvenome tik dviese, daug keliavome, o tada atėjo noras turėti vaikų. Kai pagimdžiau pirmąją dukrytę, pradėjau dirbti kaip savarankiška architektė. Po motinystės atostogų net nebebuvo kur grįžti, nes mano buvusi darbovietė bankrutavo, tad taip ir likau laisvai samdoma. Kai dirbi savarankiškai, gali darbą derinti su vaikų auginimu.
Abu su vyru turime tą lengvumą – neužsikrauname per sunkios atsakomybės naštos, iš šalies atrodo, kad mūsų vaikai auga patys. Žinoma, mes juos pamokome, pasaugome, pažiūrime iš tolo. Bet jie nėra superglobojami, galbūt todėl retai serga, nors laksto po lauką pusnuogiai. Sakoma, kad vaikai labai jaučia tėvų emocinį lauką – tėvų įtampos gali virsti vaikų ligomis. Reikia su savimi dirbti, kad atsitrauktum ir ramiai pažiūrėtum į kasdienybę. Viena iš priežasčių, kodėl mes iš Kauno persikėlėme gyventi į vienkiemį netoli Birštono, ir buvo vidinė ramybė. Gamtoje lengviausia nurimti.
Nė vieno vaiko gimimas kardinaliai nepakeitė gyvenimo. Gimsta kūdikis, jį įsidedi į nešynę, ir gyveni toliau – dirbi, keliauji. Mums su vyru nebuvo sunku auginti pirmuosius vaikus. Pamenu, kaip pradėjus lauktis dar kartą, artimieji klausė: „O kam tas trečias? Juk turite berniuką ir mergaitę, visi pliusai padėti.“ O kai ėmiau lauktis ketvirtojo, jau niekam klausimų nebekilo. Penkto vaikelio ir norėjome, bet ir svarstėme, ar tikrai norime dar kartą pakartoti kūdikio auginimą? Atrodo, keturi vaikai jau paaugo, galime daugiau laiko skirti savo pomėgiams, visokioms idėjoms, tad ar verta viską patirti dar kartą? Bet ryžomės, ir tuo labai džiaugiuosi.
Moteriai kiekvienas nėštumas yra savotiškas stresas, jau nekalbant apie gimdymą. Kokia buvo jūsų patirtis?
Kiekvienas gimdymas vis kitoks, bet visus gimdžiau natūraliai. Pamenu, kai gimdžiau pirmą kartą, man atrodė, kad gimdymas truko ilgai, nors gydytojai sakė, kad tobulas gimdymas, tarsi iš vadovėlio. Keturis vaikus pagimdžiau ligoninėje, o penktą norėjau gimdyti namuose. Norėjosi pajusti, kaip pats moters kūnas susidoroja su ta užduotimi. Suprasti, kaip pagimdyti be medicinos personalo, be paaiškinimų, kada stumti, be jokių intervencijų. Gimdant Tilę, dalyvavo tik mano draugė pribuvėja ir vyras. Tada dar gyvenome Kaune, tad raminau save, kad jei kažkas klostysis ne taip, galėsiu nuvykti į netoliese esančią ligoninę. Bet to neprireikė, Tilė sklandžiai gimė namuose, vonioje. Taip sutapo, kad išvakarėse mano tėvai buvo pasiėmę vyresniuosius vaikus pas save, jie kartu ėjo į muziejų, paskui vaikai liko ten nakvoti. O grįžę į namus rado gimusią sesytę. Šitas gimdymas pats įsimintiniausias, labai smagu gulėti su naujagime savo lovoje, net įprasti namų kvapai raminančiai nuteikia. Tu jautiesi tikra savo namų ir savo gyvenimo šeimininkė, toks gimdymas duoda labai daug pasitikėjimo savo jėgomis.
Ar vaikų skaičius lėmė, kad kauniečiai tapo kaimiečiais?
Į dabartinius savo namus persikėlėme jau turėdami 5 vaikus, tada Tilei buvo 2 mėnesiai. Mes ir Kaune gyvenome nuosavame name, kurį buvome patys pasistatę iš senelių paveldėtame sode. Atrodo, ir vietos namuose pakako, ir kiemelį turėjome, ir miesto centras buvo pėsčiomis pasiekiamas. Bet man trūko gamtos ramybės. Eidavau pasivaikščioti po atokesnes Aleksoto vietas, kur žmonės nevaikšto, bet vis tiek jaučiau, kad tai miestas, netoliese oro uostas, nors jis istorinis ir naudojamas tik smulkiems mėgėjų skrydžiams.
Geriausiai pailsėdavau savaitgaliais nuvykusi į tėvų sodybą šalia Birštono. Tėvai ją nusipirko seniai, kai dar buvau paauglė. Studijų metais mėgdavau čia atvažiuoti net žiemą ir pagyventi keletą dienų vienkiemio tyloje viena. Kai sukūriau šeimą, tėvai mums su vyru pasiūlė susiremontuoti seną pirkią ir turėti vasarnamį jų sodyboje. Buvo etapas, kai savaitės dienomis gyvenome Kaune, o visus savaitgalius su tada dar keturiais vaikais leisdavome kaime. Nupjauname žolę kaime, o grįžę matome, kad reikia pjauti ir mieste. Ir dvejus daržus nuravėti… O kur dar nuolat neiškrauti daiktų krepšiai su manta visai šeimai. Tad pajutau, kad gyventi per dvi vietas labai sudėtinga.
Man klausimų nekilo, kur ta vieta, kur norėčiau nuolatos gyventi. Sodyba yra labai gražioje vietoje, Nemuno kilpoje, o artimiausia civilizacija – už 12 kilometrų. Aplink miškai, pievos. Vyras linkęs prisitaikyti, priimti ir palaikyti mano idėjas. Jam kaime irgi smagu, nes mėgsta meistrauti, jam čia veiklos netrūksta. Vaikų mokyklas išsprendėme taip: du lanko privačią mokyklą Kaune, kartais važinėja, kartais lieka nakvoti pas senelius, kartais mokosi namuose. Mažesnieji lanko pradinę mokyklą Birštone, o Tilė auga namuose, ji, kaip ir kiti vaikai, į darželį neina.
Kodėl nusprendėte, kad vaikui geriau augti namuose, o ne darželyje?
Aš pati niekada nėjau į darželį, augau prižiūrima močiutės, tad manau, kad ir mano vaikams namie geriausia. Kai dirbu iš namų, kodėl turėčiau vaikus kažkur išgrūsti? Norisi matyti jų kasdienybę, o ne susitikti po darželio ir darbų vakare, kai visi pavargę. Kaime turime vištų pulką. Kai atvažiavome į kaimą, iš karto buvo aišku, kad reikia vištų, nes kaimas be gyvybės tuščias. Be to, patinka kiek įmanoma patiems užsiauginti maisto. Tad greitai atsirado vištų, paskui ūkis pasipildė kalakutais, antimis bėgikėmis (jų kiaušiniai labai skanūs). Upelyje atitvėrėme aptvarą, jos ten gali plaukioti, tikras paukščių parkas! O paskui nusipirkome asiliukų. Mūsiškiai ilgaausiai, ilgo plauko, labai gražūs. Pasidovanojau tokią dovaną savo keturiasdešimtmečio proga – iš netolimo kaimo įsigijome asilę mamą su dukra. O paskui mama atsivedė dar vieną asiliuką. Jis gimė paskutinę vasaros dieną, rugpjūčio 31-ąją. Juokaujame, kad šita diena šeimoje švenčiama kaip Asilų diena, o jau kita diena, rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena.
Dabar turime tris asiliukus. Vaikai gali jais jodinėti, juos glostyti, kasyti, o dar asiliukai nušienauja mūsų pievas. Asilai socialūs ir smalsūs gyvūnai, mielai būna šalia žmogaus. Juos glostydamas visiškai atsipalaiduoji ir pailsi. Nebaisu, kad nuskriaus vaikus, nes jie geri, nebent iš smalsumo gali krimstelėti drabužio kraštą. Dar turime šunį ir 3 kates, jas atsivežėme iš Kauno. Tad vaikams kaime nenuobodu. Jie atkartoja visas suaugusių žmonių veiklas – pjausto daržoves, renka kiaušinius, patys darosi sumuštinius. Kai auga kartu, prisigalvoja visokių veiklų drauge, stato namelius medžiuose. Mūsiškiai negyvena nuolatos ekranuose. Yra ir mūsų namuose ekrano valanda per dieną, bet laiką prie kompiuterio ar mobiliojo telefono ribojame.
Smagu, kad kaime lieka laiko pomėgiams. Mėgstu tai, ką galiu pasidaryti savo rankomis, – verdu muilą, lieju žvakes, renku žoleles ir gaminu hidrolatus, kepu ruginę duoną malkinėje krosnyje, siuvu ir prisigalvoju visokių rankdarbių iš vilnos, šiaudų ir kitokių medžiagų. Nevengiu ir statybinių darbų – teko pamatus iš akmenų lipdyti, vėjalentes pjaustyti. O statybos pas mus niekad nesibaigia. Sūnus domisi mineralais ir akmenimis, renka jų kolekciją ir jau ėmiau sukti galvą, kaip ir kur čia su juo namelį akmenų ekspozicijai pastačius.
Gyvenate truputį kitaip, nei dauguma žmonių?
Mūsų aplinkoje gana daug gausių šeimų, tad nesame kažkuo išskirtiniai. Daug draugų atrandame tarp folkloro mylėtojų ir žygeivių. Mes su vyru studijų metais ir susipažinome folkloro ansamblyje. (Jis studijavo informacines technologijas, aš architektūrą.) O kaime atrasti bendraminčius dar lengviau, nes čia žmonių nedaug, ir artimą sielą greitai pamatai ir susipažįsti.
Studijų metų žygiai mane užgrūdino. Juk tekdavo eiti su 20 kilogramų sveriančia kuprine per kalnus ir dvi savaites nieko nesutikti. Fiziškai sunku, bet man patinka patirti savo galimybių ribas, save geriau pažinti. Visi žygių nepatogumai – nuovargis, šaltis, spaudžianti pečius kuprinė – užgrūdina tolesniam gyvenimui.
Tapę tėvais, į žygius einame ir su savo vaikams. Pavyzdžiui, vasarą 5 dienoms išlaukiame baidarėmis ir nakvojame gamtoje, palapinėse. Arba išvažiuojame į dviračių žygį. Keturi vyresnieji mina dviračius patys, o mažylę Tilę dar vežamės kėdutėje. Mums su vyru abiem tinka toks aktyvus laisvalaikio leidimo būdas. Norime ne šiaip keliauti po svetimas šalis, o jas patirti savo kojomis, savo prakaitu, maloniu nuovargiu. Poroje labai svarbu, kad sutaptų pomėgiai, nes laisvalaikis – juk pats smagiausias laikas, kai būni kartu ir patiri naujų įspūdžių. Žygiuose nėra kada pyktis, ten darai tai, ką tuo metu reikia daryti. Dažnai į žygius kviečiame ir draugų šeimas su vaikais. Žinoma, vaikai ir zyzia, ir būna visokių nesklandumų, bet juk negali tikėtis, kad gyvenime visada viskas bus kaip sviestu patepta. Svarbiausia, kad esame sveiki.
Kokių planų turite gyvendami čia, vienkiemyje?
Dabar statome rąstinį kluoną, kuriame norėtume vesti edukacijas apie senovinius muzikos instrumentus ir folklorą, kartais tradicinių šokių vakarones rengti. Vyras muziejuje jau dirbo panašų darbą, jam edukacijas vesti patinka. Rąstines sienas sukirto meistrai, o toliau daug darbų laukia mūsų pačių rankų. Man patinka pats statybų procesas. Profesine prasme save puikiai realizuoju ir džiaugiuosi, kad galiu projektuoti ne tik kitų žmonių namus. Projektuoju mūsų šeimos mini pasaulį, kuris bus draugiškas gamtai ir kitiems žmonėms. Norisi atskleisti medienos, senovinių daiktų ir gamtinių medžiagų grožį ir sukurti autentišką vietą.
Su šeima kartais iškeliaujame į užsienį. Prieš porą metų šeimyniniu autobusiuku nuriedėjome net iki Kroatijos. Bet vasarą man labai gera Lietuvoje.
Šiemet užsisodinome aukštaūgių rugių lauką. Buvo keletas vėjuotų dienų, žiūrėjau į tuos rugius ir negalėjau atsižiūrėti – tarsi žalia jūra. Pelkėje neseniai žydėjo gailiai – balti žiedai ir jų kvapas yra kažkas nuostabaus. Tiesiog gali atrasti artimą aplinką, ir nieko daugiau nereikia. Šalia turime ir sausą pievą. Kai sužydi gėlytės, sėdžiu ten ir jaučiu, kaip grįžta jėgos. Kai uždera mėlynės, renku, tai būna miško terapija. Arba tiesiog gera atsigulti miške ant žemės ir pagulėti. Vyresnieji vaikai gali pasidžiaugti ir miestu, nes ten mokosi. Bet akropoliai mūsų šeimai niekada nebuvo ta vieta, kur mes leistume savo laisvalaikį. Nesiilgime to ir gyvendami kaime.
Ginta Liaugminienė
Asmeninio archyvo nuotr.
7Projektą „(Ne)išnykstanti Lietuva“ 2026 metais iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 10 000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.07.20.
Susiję straipsniai
