Dabartinių tėvelių karta tikriausiai dar prisimena lietuviškos animacijos šedevrą – filmuką „Baubas“. Režisierius ir dailininkas Ilja Bereznickas jį sukūrė 1987 metais. Po beveik keturių dešimtmečių „Baubas“ išlipo iš televizoriaus ekrano ir atkeliavo į teatro sceną.
Kalbamės su režisiere Milda Mičiulyte, Vilniaus „Lėlės“ teatre sukūrusia to paties pavadinimo lėlių spektaklį vaikams.
Milda, ar jums pačiai teko vaikystėje matyti šį filmuką?
Prisimenu, kad tikrai mačiau. Kai teatro vadovas Paulius Tamolė pasiūlė mintį sukurti spektaklį, dar kartą įsijungiau filmuką, kuris dabar yra įkeltas į jutube platformą, peržiūrėjau ir prisiminiau jo siužetą. Iškart pagalvojau, kad su lėlių teatro technika įmanoma filmuką perkelti į sceną. Filme Baubas įgauna labai daug transformacijų: jis skraido, ropoja žeme, keičia dydžius – tai didelis, tai mažas. Pagalvojau, kad tik lėlių teatro specifika gali scenoje padaryti tokias metamorfozes. Nugąsdino tik tai, kad animacijoje yra didžiulis tempas, ten visa istorija papasakojama per 10 minučių. Teatre gyvi žmonės tokio greičio nepasiekia, spektaklis paprastai trunka iki valandos. Bet viską, ką Ilja Bereznickas prifantazavo, lėlėmis ir objektais įmanoma parodyti. Kūrybos procesas buvo labai smagus.
Kaip buvo kuriamos personažų lėlės?
Mes su dailininke Julija Skuratova nutarėme, kad Baubas turės 4 transformacijas, o mama, tėtis, mergaitė ir senelis – po vieną lėlę. Lėlė gali daug ką: vienos Baubo transformacijos labai ilgos rankos, kurios išsitiesia per visą sceną, kitos – žiopčioja galva. Filmuke yra scena, kai Baubas pavirsta megztiniu ir mama jį sumezga. Baubas scenoje irgi virsta mezginiu. Tik su lėlėmis įmanoma taip keistis ir akyse daryti stebuklus, gyvo plano aktoriai sunkiai tai išpildytų.
Galbūt teko gyvai pabendrauti su Ilja Bereznicku?
Prieš kuriant spektaklį, susitikome su juo Vilniaus „Lėlės“ teatre, dailininkas rodė savo eskizus, pasakojo apie tai, kaip atsirado „Baubas“. O paskui mes su dailininke Julija atėjome pas jį į namus, buvo įdomu pamatyti Baubo priešistorę, pamatėme menininko aplinką, kur tiek eskizų, lapelių, iliustracijų ir iš kitų jo filmukų, atrodo, net kojos nėra kur padėti. Ir „Baubo“ eskizų buvo nemažai. Kai mes išėjome iš I. Bereznicko namų, po kelių valandų dailininkė sako: „Nieko čia nebus, reikės daryti ir Iljos Bereznicko lėlę.“ Atsirado toks personažas – realistinė dailininko lėlė. Kiti personažai yra panašūs į filmuko herojus, o dailininkas tapo mergaitės seneliu, kuris ir nupiešia jai tą Baubą. Kai pažiūrėti spektaklio I. Bereznickas pasikvietė savo draugus, jie irgi buvo nustebę, kad Iljos lėlė tokia tikroviška. Sakė: „Net baisu, koks panašus.“
Labai norėjome, kad filmukas teatro scenoje būtų atpažįstamas toks, koks yra, kad keltų nostalgiją tėveliams. Bet atsirado vienas naujas personažas – senelis Ilja, kuris savo anūkei nupiešia Baubą, kad ji nesijaustų vieniša ir turėtų draugą. Su Ilja personažu parodžiau dokumentinę filmuko liniją, iš kur Baubas atsirado, kaip Ilja jį sugalvojo, jo anūkė spektaklyje tampa tarsi visų būsimų mažųjų filmuko žiūrovų prototipu, Ilja norėjo visiems vaikams pasakyti, kad „nereikia nieko bijoti“. O kartu man buvo svarbu įsivesti Kūrėjo liniją ir parodyti, kad kiekvienas kūrėjas nori palikti kažką po savęs, kas galbūt pergyvens jo gyvenimo liniją ir pasiliks žiūrovų atmintyje.
Ilja Bereznickas sakė, kad jis savo filmuku norėjo perduoti žinutę, kad nieko nereikia bijoti. Ir filmuko, ir spektaklio mintis ta pati. Mūsų spektaklio Baubas finale ir tampa mergaitės draugu. Nuo pat pradžių mergaitė bijo viena miegoti, ji negali užmigti. Maži vaikai galbūt to neišreiškia žodžiais, bet kai jie bijo tamsos, griaustinio, tai išties jie bijo toje tamsoje likti vieni, atsiranda ankstyva vienatvės baimė. Mergaitė ateina pas tėvus, bet jie nelabai į ją kreipia dėmesį. Tada ji pasižiūri savo baimei į akis.
Senelis padeda susikurti draugą, kuris nuo pirmo pasirodymo nebaisus, mergaitė iš jo pasijuokia. Žiūrovams galbūt dėl to patinka Baubas, kad jis ir gąsdina, bet ir nėra baisus. Baubas nuliūsta, kad nors jis žalias, susivėlęs, bet jo niekas nebijo. Pasijunta tokiu truputį nevykėliu, kad nebeturi savo vienintelės įsivaizduojamos galios – gąsdinti. Jis irgi jaučiasi nereikalingas ir vienas kaip mergaitė. Bet tada abu su mergaite supranta, kad jie vienas kitam bus reikalingi.
Kaip 10 filmo minučių virto valandos trukmės spektakliu?
Filme teksto yra nedaug, viską galima suprasti ir be žodžių. Spektaklyje atsirado daugiau dialogų. Dominyka Budinavičiūtė kūrė spektaklio dramaturgiją, atsirado ta papildoma mergaitės ir jos senelio animatoriaus linija. Eksperimentavome, ką gali lėlės, ir kiekviena scena truputį išsiplėtė. Pavyzdžiui, turėjome dalimis padalintą Baubo lėlę, kur atskirai galva, atskirai rankos ir pėdos. Filmuke rodoma, kad Baubas gyvena po kilimu. Kai spektaklio metu jis palenda po kilimu, palenda mažytė Baubo lėlė kartu su aktoriumi. O paskui plasnojame kilimu, kad aktorius suspėtų nubėgti ir pasiimti dalimis padalintą Baubą. Kilimas nusileidžia ir išlenda tik galva, rankos ir kojos. O kilimas yra kaip jo apsiaustas. Vaikams būna nuostaba – o kaip tas Baubas taip išdidėjo? Bet monstras neatrodo baisus, nes jis labai nuliūsta, kad mergaitės nėra. Tie žmogiški Baubo jausmai padaro jį labai simpatišką, mielą.
Lėlių teatre magijos daug. Lėlių ir judesio choreografas Augis Slavinskas padėjo atrasti, kaip tos lėlės gali dar įvairiau judėti. Filmuke yra epizodas, kad Baubo galva įlenda į televizorių, su Augiu padarėme, kad televizorius yra Baubo pilvas, virš televizoriaus jo galva, šonuose rankos ir pėdos. Baubas patenkintas linguoja su didžiuliu televizoriaus pilvu. Norėjome susieti su tuo, kad Baubas, kaip personažas, pirmiausia gimė televizoriuje, prieš keletą dešimtmečių vaikai jį pirmąkart pamatė būtent per televizorių.
Šiame spektaklyje aktoriai gyvame plane beveik nevaidina. Aktoriams buvo nemažas meistriškumo išbandymas dirbti su bunraku lėlėmis, nes vieną lėlę valdo trys aktoriai, tai vienas sudėtingiausių žanrų.
Kartais kurdamas spektaklį daug improvizuoji. Pavyzdžiui, kai kūriau spektaklį „Guliveris nori užaugti“, literatūrinis kūrinys buvo tik atspirties taškas pasakojant savo istoriją. O Kurdami „Baubą“, stengėmės išlaikyti tą pačią siužetinę liniją, kad kūrinys būtų atpažįstamas. Norėjosi nenuvilti žiūrovų. Mes ir atkartojome animaciją, ir sukūrėme papildomų scenų, kad „Baubas“ tiktų teatrui.
Spektaklio premjera įvyko šią gegužę?
Man visada įdomu stebėti žiūrovų reakciją per generalinę repeticiją. Paprastai teatras po šios repeticijos pafilmuoja, pakalbina vaikus, kas patiko. Vaikai sakė, kad spektaklis patiko, nes buvo linksmas, nebaisus, kad žaliasis Baubas buvo labai mielas. Kažkas išeidamas niūniavo Baubo dainelę. Vadinasi, vaikus užkabino, įsiminė.
Kodėl šiuolaikiniams vaikams vis dar aktuali „Baubo“ tematika?
Vienatvė ir baimė, o sudėjus kartu – vienatvės baimė – yra aktuali ir dabartiniams vaikams. Gal prieš 4 dešimtmečius tėvai būdavo užimti šiek tiek kitaip. Filmuke mama nuolat plepa telefonu, o tėtis nesitraukia nuo televizoriaus. Šiuolaikiniai tėvai galbūt sąmoningiau augina vaikus, bet greitas gyvenimo tempas kartais irgi tolina mums vienus nuo kitų. Vaikų būreliai, tėvų darbai, įvairios aktyvios laisvalaikio veiklos – tiesiog nebepalieka laiko ramiai pabūti kartu, pasikalbėti, išgirsti vieniems kitus. Iš čia kyla vienatvės jausmas. O kartais vaikai jaučiasi vieniši darželyje ar mokykloje. Jie nori turėti draugų, tai vienas svarbiausių vaiko poreikių.
Baubas – laikui nepavaldus personažas, jis tarsi iš pasakų, iš folkloro, juk baubais nuo senovės būdavo gąsdinami vaikai. Bet mūsų Baubas virsta draugu.
Milda, čia jau ne pirmas jūsų spektaklis vaikams?
Kaip per lėles kalbėti su vaikais, jau turiu patirties. Kai baigiau Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademiją, susidomėjau lėlių ir objektų teatru. Norėjau išmokti to, ko akademijoje nemokė. Daug patirties perėmiau iš aktorių. Lietuvoje gyvuoja stereotipas, kad lėlės skirtos tik vaikams. Bet šis žanras labai įvairus ir sudėtingas, gali būti įvairiausių lėlių technikų. Pirmasis mano spektaklis buvo „Miunhauzeno kelionė“ Kauno lėlių teatre. Ir nuo tada sukūriau devynis lėlių spektaklius vaikams, o kai kuriu suaugusiesiems, taip pat naudoju objektus ar lėles, norisi griauti stereotipą, kad lėlių teatras gali būti įdomus tik vaikams. Vaikų auditorija labai gyvai reaguoja. Ir kaip pasikeičia spektaklis, kaip pagyvėja aktoriai, kai salėje yra publika! Vaikai komentuoja, atrodo, tas salės šurmulys turėtų erzinti, bet vaikai tiesiog kalba apie tai, ką mato scenoje.
Niekada nekuriu interaktyvių spektaklių, kur aktoriai tiesiogiai bendrauja su vaikais, bet vis tiek bendravimas vyksta, emociniai mainai visada jaučiami. O jeigu vaikams nuobodu, jie irgi tiesiai šviesiai tai parodo.
Kodėl vaikus taip veikia lėlių spektakliai?
Lėlių teatras – vienas vizualiausių meno rūšių. Jis daug vizualesnis, nei dramos spektakliai, žinoma, priklauso ir nuo to, kiek fantazijos sugeba į spektaklį įdėti režisierius. Čia daug stebuklų, kurie veikia vaikus. Pati pastebiu – jei sugalvojame kokį triuką, pavyzdžiui, kaip greitai sukeisti lėles, matau vaikų reakciją, nuostabą!
Vaikai šnibždasi: „O kaip jie tai padarė“? Kartais juos domina techniniai dalykai, o kartas tiesiog labai nustemba ir patiki stebuklu. Jeigu ta nuostaba liktų per visą gyvenimą, žmogus būtų daug kūrybiškesnis.
Vaikai nuo pirmų minučių patiki, kad lėlė gyva. Viename spektaklyje aktoriai valdo lėles apsirengę juodai, bet mes jų veidų nedengėme ir į tamsą nenukreipėme. Kai kurie suaugę žmonės po repeticijų sakė: „O gal galima būtų aktorius dar labiau padaryti nematomus, kad liktų tik lėlės?“ Bet taip kalbėjo tik suaugusieji. Vaikai iš karto mato tik lėles. Lėlių teatras juk panašus į vaikų žaidimus. Vaikai irgi fantazuoja žaisdami su žaislais, jiems žaisliukai – gyvi, kaip ir lėlės teatro scenoje.
Tekstas Gintos Liaugminienės, nuotraukos Martyno Aleksos
Projektą „Kultūra nuo gimimo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.07.20.
