Režisierius Tadas Montrimas ir dailininkė, scenografė Kristina Voytsekhovskaya ne tik kuria spektaklius vaikams. Jie patys yra dviejų vaikų tėvai ir mato, kokį poveikį augančiam vaikui daro gyva muzika, tėvų skaitomas eilėraštis ar dainuojama lopšinė.
Šeimoje auga septynerių Marius ir ketverių Kamilla. Su Tadu ir Kristina kalbame apie meną nuo mažų dienų.
Ar kurdami šeimą žinojote, kaip auginsite, lavinsite savo vaikus?
Tadas. Dėl vieno mūsų požiūriai sutapo – griežtos (juo labiau – fizinės) bausmės auklėjant vaikus mums yra nepriimtinos.
Kristina. Kai laukėmės pirmagimio, man atrodė, kad svarbiausia sukaupti daug žinių apie vaiko sveikatą. Skaičiau ukrainiečių daktaro J. Komarovskio knygas apie grūdinimą, kaip svarbu neprirengti, neperkaitinti. Bet, kai gimė Marius, supratau, kaip svarbu išmanyti ir apie vaiko nervų sistemą, jos raidą. Marius pirmaisiais metais labai blogai miegojo. Užsirašiau į specialius kursus, tapau vaikų miego konsultante, o kartu ir labai daug sužinojau apie sensorines vaiko patirtis.
Pavyzdžiui, kad nereikia perdėtai stimuliuoti pypsinčiais žaislais, šviesomis, kad mažam vaikui nereikia ekranų ir filmukų. Kur kas svarbiau mokytis kalbos stebint mamos ar tėčio lūpas, tariamus garsus, veido mimiką. Pamenu, kaip migdydama kūdikį dainuodavau lopšines. Ir kartą pastebėjau, kad kelių mėnesių Marius migdamas pats sau dainuoja lopšinę. Vaikai puikiai moka pamėgdžioti tai, ką mato!
Tadas. Iki tam tikro amžiaus kūdikiams užtenka tėvų dėmesio. Manau, kad profesionalūs spektakliai kūdikiams reikalingi tokiu atveju, jei tėvai neturi laiko ir galimybių su kūdikiais užsiimti namuose patys. Kol vaikas nesupranta pasakojamos istorijos, o girdi tik garsus ir stebi judančius objektus, jis gali pirmuosius spektaklius patirti namuose. Tik, žinoma, tėveliai turi tuo užsiimti ir įdėti laiko bei pastangų. O jau vėliau ateina laikas supažindinti su teatru ir profesionaliu menu.
Kodėl taip svarbu, kad net mažiems vaikams skirti spektakliai būtų profesionalūs, kokybiški?
Kristina. Kai Mariui buvo dveji, draugė pakvietė į vaikišką spektaklį rusų kalba. Kadangi mes namuose kalbame dviem kalbomis, pagalvojau, kad bus puiki galimybė vaikui scenoje išgirsti mano gimtąją kalbą. Spektaklį buvo atvežęs teatro kolektyvas iš Latvijos. Tada dar Mariui specialiai neskaitydavau baisių knygų apie piktadarius, o čia netikėtai scenoje ir ekrane pasirodė pabaisa, ir Marius iš siaubo ėmė drebėti. Kaip teatro dailininkė, iš karto pastebėjau, kad scenografija neprofesionali, gąsdinanti vaikus. O vaikai juk įspūdį susidaro ir iš teksto, ir iš vaizdo. Tada su verkiančiu Mariumi teko išeiti iš spektaklio jam net neįpusėjus. O blogiausia, kad vaikas patyrė traumą ir ėmė naktimis prabudinėti. Patyrėme, kad menas gali ne tik gydyti, bet ir sužaloti.
Tadas. Komerciniams spektakliams svarbiausia surinkti kuo daugiau žiūrovų, o meninė kokybė geriausiu atveju – antroje vietoje…
Sakote, kad vieną stipriausių įspūdžių vaikams daro knygutės?
Kristina. Nuo gimimo vaikams skaitau daug eilėraščių, pamenu, Mariui buvo vos mėnuo, bet jis atidžiai žiūrėdavo į judančias lūpas, labai anksti pradėjo kartoti garsus. Pastebėjau, kaip svarbu ritmas. Būdamas dvejų, sūnus jau galėdavo mintinai deklamuoti ilgus eilėraščius. Daug knygučių perskaitėme, kai nuo 6 mėnesių išmoko pats sėdėti, nuolatos vartydavo knygutes, taip mokėsi naujų žodžių, plėtė žodyną.
Tadas. Nuo mažumės labai daug vaikams skaitydavome ir dabar dar skaitome. Yra tokia tradicija – aš jiems skaitau lietuvių kalba, žmona – rusų kalba, vaikai abiem kalbomis laisvai kalba be akcento ir kalbų nepainioja. Mes labai atsargiai atrenkame knygas. Vienas iš kriterijų yra meniškos iliustracijos. Vertiname knygas su originaliomis dailininkų iliustracijomis, kurios kartais būna kaip dailės kūriniai. Dabar labai daug kas sugeneruota dirbtiniu intelektu, daug banalių iliustracijų. Todėl stengiamės nepirkti bet ko. Pavyzdžiui, turime Meksikos menininko ir dailininko Gabriel Pacheco iliustruotą knygą apie Batuotą katiną, kurioje iliustracijos tarsi lėlių teatras, tarsi koliažai sudėlioti iš atskirų detalių. Tas iliustracijas galėtum kabinti ant sienos kaip meno kūrinius. Pirkdami vaikams knygas norime, kad vizualinė jų dalis būtų kuo įvairesnė, meniškesnė, kad vaikai savo skonį lavintų matydami profesionalių meno kūrėjų darbus.
Mano žmona dailininkė, ji meniniam ugdymui skyrė ir skiria daug laiko ir jėgų. Vaikams namuose leidžiama laisvai piešti dažais, įvairiomis technikomis, pritaškyti… Piešimas jiems yra savotiškas žaidimas, terapija. Ne kartą grįžęs po darbų rasdavau dažais nutepliotą vonią, stalą, kėdę, laimingųjų „dailininkų“ rankas, net pilvus.
Tapymas prasidėdavo ant lapo, o baigdavosi… Ne visada būdavo lengva tai priimti, bet tikiu ir matau, kad tokia kūrybinė laisvė – tai milžiniška nauda vaikų raidai. Matome, kad kūrybos laisvė daro juos drąsius, atvirus, kūrybiškus, lengvai bendraujančius. Ir, aišku, svarbus tėvų dėmesys.
Nėra taip, kad vaikui duodi dažų, teptuką, popieriaus lapą ir palieki jį patį sau. Turi aptarti jo kūrybą, klausti, ką nupiešė, neprimesti savo nuomonės, kaip kas turėtų atrodyti ar kaip ką reikėtų piešti. Vaikas pats turi jausti malonumą fantazuoti, kurti. Pastebime, kad piešdama ypač atsiskleidžia mūsų Kamilla.
Nuo mažumės stebėdavomės, kaip ji paima teptuką, nubraukia liniją, sako: „Čia žirafa“, ir mums atkrenta žandikauliai – tame brūkšnyje iš tikrųjų matai žirafos kontūrą, lyg menišką jos šaržą!
Dažnai stebiuosi, kaip piešdami ar lipdydami vaikai nuostabiai fantazuoja. Manau, tai dėl Kristinos požiūrio, kad mes niekada nesakėme jiems, nei ką ir kaip piešti nei ką ir kaip lipdyti. Ir tada belieka tik maloniai nustebti, kai, pavyzdžiui, keturmetis savo iniciatyvą nulipdo (labai tiksliai!) besiverčiančią jūros bangą.
Kristina. Kai ugdoma vaiko fantazija, tai pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse. Augindami savo vaikus, taikome ir Montessori, ir Valdorfo metodikų elementų. Pavyzdžiui, pagal Valdorfą, labai svarbu žaisti su gamtoje randamomis medžiagomis. Kartą stebėjau, kaip įsijautusi Kamila žaidžia su dviem plunksnelėmis. Didžioji plunksna yra mama, mažoji – vaikelis. Plunksnos ir kalbasi, ir viena kitą glosto – žaidimas gali nenusibosti valandų valandas. Po kiekvienos išvykos į gamtą vaikai namo partempia pilnas kišenes (ir ne tik) „pačių gražiausių akmenų“, šakų ir šakelių. Ir tai jiems įdomiau už žaislus. Kai vaiko fantazija laki, jis nenuobodžiaus ir be ekranų.
Namuose turite tikrų muzikos instrumentų. Kokia muzika skamba pas jus?
Kristina. Iki vaikų gimimo su muzika nedaug turėjau ką bendro. Bet tapusi mama užsirašiau į muzikinio lavinimo kursus „Music moms“, kuriuose sužinojau, kaip svarbu vaikams girdėti tikrus instrumentus, gyvus jų garsus. Yra tokie „Rainbow bell“ varpeliai, kurių kiekvienas garsas susietas su spalva. Tokie varpeliai padeda vaikams labai lengvai išmokti pažinti natas.
Nupirkome keletą nesudėtingų muzikos instrumentų, kad vaikai galėtų muzikuoti, mokytis groti. Pavyzdžiui, indėnų fleita turi tik 5 natas ir net nemokant groti galima išgauti gražią garsų dermę. Dar turime vaikams visada prieinamoje vietoje gliukofoną, būgnelius, tamboriną, fleitų, švilpynių, ukulėlę, neseniai atsirado ir elektroninis pianinas. Aš pati šiuo metu kuriu scenografiją muzikiniam spektakliui ,,Dingusios natos“, kurio premjera Klaipėdos Žvejų rūmuose įvyks jau šį rudenį. Tai pasakojimas apie berniuką, kuris nenorėjo groti, ir žiurkės sugraužė muzikos instrumentus. Spektaklyje yra dvi veikėjos – DOnata ir REnata.
Mūsų vaikai jau žino, kad DO ir RE – tai natų pavadinimai. Vaikams spektaklių metu labai sunku tik sėdėti ir klausyti ilgų dialogų. Jiems tai būtų neįdomu.
Todėl spektaklyje bus daug interaktyvių muzikinių žaidimų, vietų, kuriose galės įsitraukti patys žiūrovai. Vaikai girdės gyvus instrumentus, tai visai kas kita, negu klausyti muzikos įrašų. Pastebime, kad mūsų sūnus, kuriam muzikinį lavinimą taikome nuo mažų dienų, yra labai muzikalus ir smalsiai tyrinėja viską kas skleidžia garsą.
Tadas. Pamenu, kartą su Mariumi važiavome automobiliu per miškus ir „netraukė“ radijas. Aš atsitiktinai iš kažkur turėjau mašinoje žemaičių liaudies dainų kompaktinį diską. Sūnui ši etninė muzika padarė didžiulį įspūdį, jam iš karto surezonavo daugiabalsis dainavimas, ritmai, melodiškumas. Gali net žodžių nesuprasti, bet geros etninės muzikos ritmikos ir melodijos vis tiek tave kažkur nuneša. Paskui jau kaskart važiuojant automobiliu prašydavo uždėti ,,tų liaudies dainų“. Dabar pats Marius lanko tautinės muzikos būrelį, o mes su žmona stebimės, iš kur ta jo „meilė iš pirmo paklausimo” liaudies muzikai? Šeimoje jos iki tol nelabai klausėme, ir aš pats, ir Kristina esame labiau šiuolaikinės muzikos mylėtojai. Mūsų namuose dažnai skamba muzika, bet folkloras tapo dažnesnis būtent Mariaus dėka. O dukrytei Kamillai iškart labai patiko klasikinė muzika. O kai kartą gyvai pamatė baletą, užsidegė pati jį šokti. Dabar jau baigė pirmus metus baleto studijoje.
Tadai, o ką šiai dienai vaikams esate sukūręs jūs?
Tadas. Klaipėdos „Taško” teatre sumanėme pastatyti naują „Trijų paršiukų“ versiją. Idėja labai paprasta ir aktuali šiuolaikinėms šeimoms – kaip netapti vilku, jei namuose paršeliai? Tikiu, kad nesu vienintelis, kuriam trūkus kantrybei dėl betvarkės ir išmėtytų daiktų, šmėkšteli mintis ,,kaip paršeliai“. Spektaklis vyksta tarsi dviem sluoksniais. Žiūrovai vaikai sėdi atskirai nuo tėvų, prie scenos, kur kartu su Paršeliais jie linksminasi, kvailioja, dainuoja ir aišku – stato namus. O žiūrovai tėvai – sėdi toliau nuo vaikų žiūrovų salėje, mato spektaklį ir savo vaikus iš šalies, ir turi ausines, kuriose jie girdi nekilnojamojo turto brokerio Vilko patarimus kaip praktiškai ir sumaniai įsirengti namus, jei turite ar planuojate turėti vaikų.
Galiausiai scenoje pasirodžiusį Vilką – nekilnojamojo turto brokerį įsiutina ten tvyrantis chaosas – iš visko kas papuolė po ranka Paršelių pastatyti namai, išmėtyti jo daiktai, dokumentai, jis net užstaugia iš piktumo. Spektaklio pabaigoje Paršeliai moko Vilką susitvarkyti su savo emocijomis, Vilkas jų atsiprašo, kad išgąsdino, kad buvo piktas. O Paršeliai pasižada nuo šiol į savo žaidimus visada kviestis ir Vilką.
Repetuodami kviesdavome savo ir pažįstamų vaikus, kad pratestuotume jų reakcijas, ar aiški spektaklio idėja, ar nėra nuobodžių vietų, kada žiūrovai nebeišlaiko dėmesio? Kai ką teko pakoreguoti. Pavyzdžiui, buvome sugalvoję daugiau žaidimų scenoje, bet dalies atsisakėme, nes pamatėme, kad vaikai labai įsisiautėja, pasidaro nebeįmanoma užtikrinti jų saugumo.
Pastebime, kuo dažniau vaikai eina į teatrą, juo laisviau jame jaučiasi. Turime galimybę su spektakliu pasivažinėti po Lietuvą, mažesniuose miestuose ir miesteliuose vaikai nedrąsesni, atsargiau įsitraukia į interaktyvias veiklas. Galbūt dėl to, kad regionuose mažesnė kokybiškos kultūros ir meno pasiūla?
Kodėl jūsų spektakliui pasirinkta šita klasikinė pasaka?
Tadas. Visi suaugę žino klasikinę pasaką apie Tris paršelius, galbūt matė ir Disnėjaus animacinį filmuką. Eiti su vaiku į tokį spektaklį tėvams yra psichologiškai saugiau – daugmaž įsivaizduojama ko galima tikėtis. Norėjosi pasiūlyti siužetą, kuris iš vienos pusės jau gerai žinomas, bet pasižiūrėti į jį iš netikėto kampo, naujai. Kai kartu su Kristina kūrėme šį spektaklį mūsų vaikai buvo penkerių ir trejų metų – tikriausiai pats tikrasis „paršelių“ metas. Tėvams tas laikas tikra kantrybės mokykla.
Atvedę į spektaklį savo vaikus tėvai turės progą ir laiko pamąstyti – o kas iš tiesų yra pasakos Vilkas? Kas Paršeliai? Šių dienų tėvai nori ir yra spaudžiami socialinių tinklų, visuomenės būti ir tobulais tėvais. Tačiau užsivertę milijonais darbų, atsakomybių, įsipareigojimų, įtampų jie kartais į vaikų „kiaulystes” sureaguoja ne taip, kaip norėtų ir turėtų. Tad reikia išmokti tą savo netobulumą pripažinti, priimti ir jei reikia – atsiprašyti vaikų.
Dauguma savo vaikystėje yra patyrę įvairių psichologinių traumų, buvo laikomasi nuostatos, kad tas, kas didelis ir stiprus, visada yra teisus. Ar tai būtų tėvai, ar mokytojai. Laimė, asmeniškai aš pats vaikystėje nebuvau baudžiamas fizinėmis bausmėmis, bet juk daug kas tai patyrė. Spektaklyje norėjosi skleisti žinutę, kad kartais klysta visi, net ir tie, kurie dideli ir – iš pirmo žvilgsnio – stiprūs. Spektaklis baigiasi tuo, kad Vilkas ir Paršeliai imasi statyti kartu vieną bendrą namą – pilį. Randame tašką, kur galime ne varžytis vieni su kitais, o bendradarbiauti ir būti ir kurti kartu.
Rasa Grinkevičienė, Eglės Sabaliauskaitės nuotraukos
Projektą „Kultūra nuo gimimo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.06.22.
