Su Raganiukės teatru užaugo visa karta – tie, kurie žiūrėjo pirmuosius jų spektaklius, dabar patys veda savo vaikus. Beveik prieš tris dešimtmečius teatras susikūrė dėl to, kad trūko kultūros įstaigų ir profesionalaus teatro, skirto vaikams. „Norėjau savo vaikams suteikti galimybę augti apsuptiems kokybiško meno, jautrių istorijų ir gyvo teatro patirties. Būtent šis noras ir paskatino mane įkurti Raganiukės teatrą. Nuo pat pradžių siekiau sukurti vietą, kur vaikai galėtų ne tik žiūrėti spektaklius, bet ir patirti artimą ryšį su teatru, vaizduote bei lavinti savo emocinį intelektą“, – sako teatro įkūrėja Rita Urbonavičiūtė.
Kuo gyvena Raganiukės teatras šiandien, kokie spektakliai labiausiai mėgstami žiūrovų ir kokie dar tik bus statomi, kalbamės su Raganiukės teatro meno vadove Rita Urbonavičiūte.
Pirmiausia pradėsiu nuo sveikinimo – esate žiūrovų mylimi, „Bilietai.lt“ platformoje patenkate į TOP pozicijas. Per kiek laiko išsikovojote žiūrovų simpatijas?
Raganiukės teatras gyvuoja jau beveik 30 metų. Jis augo ir keitėsi kartu su žiūrovų kartomis, visada stengdamasis atliepti šiuolaikinio vaiko vystymosi poreikius. Teatras gimė Sąjūdžio laikais kaip pirmasis nepriklausomas teatras vaikams Lietuvoje. Per šį laiką buvo sukurtas didžiausias repertuaras vaikams Lietuvoje.
Per metus Raganiukės teatras nuolat plėtė savo veiklas ir ieškojo naujų formų – atsirado nauji išskirtinumai, įkurta biblioteka, kino erdvė, o 2024 metais duris atvėrė ir meškiukų muziejus.
Ar keitėsi požiūris į repertuarą? Kaip nusprendžiate, kokį spektaklį statyti? Ar buvo kokių eksperimentų, kurie galbūt nepasiteisino?
Taip, su kiekviena karta keitėsi ir požiūris į repertuarą. Klasikiniai kūriniai gimsta iš naujo, atsiranda interaktyvios pasakos, kurios teikia vaikams ne tik estetinį malonumą, bet ir naudą jų raidai. Spektaklių pasirinkimas – labai atsakingas procesas: analizuojame vaikų poreikius, stebime publiką, bendradarbiaujame su psichologais bei tarptautiniais partneriais, pavyzdžiui, IETM tinkle.
Didelių kūrybinių nesėkmių nebuvo, tačiau kartais nutinka taip, kad spektaklis pasiteisina meniškai, bet ne finansiškai. Pavyzdžiui, pagal Jostein Gaarder kūrinį „Ei, ar čia kažkas yra“ pastatytas spektaklis sulaukė puikių atsiliepimų, tačiau nebuvo skirtas plačiai auditorijai.
Apie ką norisi kalbėti su mažaisiais žiūrovais? Kokios temos aktualiausios?
Raganiukės teatre renkamės temas, kurios padeda vaikui augti, – ugdo emocinį intelektą, empatiją, gebėjimą suprasti save ir kitą. Mums svarbu kalbėti apie draugystę, baimes, drąsą, pasirinkimus, šeimos ryšius ir vertybes.
Taip pat siekiame lavinti vaikų meninį ir estetinį pajautimą, skatinti jų vaizduotę bei smalsumą pasauliui. Tikime, kad būtent ankstyvoje vaikystėje formuojasi pagrindiniai žmogaus santykio su menu ir aplinka pagrindai, todėl į kiekvieną temą žiūrime atsakingai ir jautriai.
Galbūt įsiminė kokia nors žiūrovų reakcija? Ar vaikai prajuokina, įsitraukia į veiksmą scenoje, komentuoja?
Vaikai įsitraukia beveik visuose spektakliuose – jie nori to ar ne, tampa siužeto dalyviais. Jie komentuoja, reaguoja, juokiasi, jaudinasi ir labai nuoširdžiai palaiko veikėjus. Pavyzdžiui, spektaklyje apie šunį Pifą vaikai labai išgyvena dėl šuns ir katės konflikto. Susidūrę su blogiu, jie visada „serga“ už šunį ir tampa tikra jo palaikymo komanda.
Pakalbėkime apie spektaklį „Plėšikas Hocenplocas“. Kaip žiūrovams pateikiate šią kultinę knygą apie plėšiką? Šis spektaklis statytas ne vienoje scenoje, kuo unikalus jūsiškis?
Šiuo spektakliu siekiame parodyti, kad svarbu ne tik teisti, bet ir suprasti. Kodėl žmogus tampa „plėšiku“? Galbūt tai – išgyvenimo pasekmė. Spektaklio metu herojus suvokia savo klaidas, atsisako ginklų ir pradeda galvoti apie kitokį gyvenimą. Pagrindinė žinutė – kad kiekvienas žmogus, kad ir kokioje situacijoje būtų, gali pasikeisti. Tai stipriai ugdo vaikų empatiją.
,,Auksaplaukė ir meškiukas“ – muzikinė pasaka. Kiek dėmesio skiriate šio ir kitų spektaklių muzikai? Kaip tai priima žiūrovai?
Muzika mūsų kūryboje yra vienas svarbiausių elementų – ji eina paraleliai su turiniu, veikia emocijas, ugdo vaikų vidinį pasaulį. Galima sakyti, kad muzika yra tarsi didingas kosmoso šokis. Skiriame jai labai daug dėmesio, ir žiūrovai tai jaučia.
,,Bjaurusis ančiukas“ – jautri pasaka su laiminga pabaiga. Kaip ją pateikiate jūs?
Remdamiesi Hanso Christiano Anderseno klasika, sukūrėme interaktyvų spektaklį, kuris padeda vaikams ugdyti socialinį jautrumą ir užuojautą. Vaikai ne tik stebi, bet ir patys įsitraukia, patiria istoriją, mokosi suprasti kitą.
Britų rašytojas Davidas Walliamsas užkariavo mažųjų skaitytojų širdis ir Lietuvoje. Kodėl išsirinkote būtent knygą apie Močiutę plėšikę? Kam skirtas spektaklis „Močiutė plėšikė“?
Šis kūrinys – tarsi paminklas viso pasaulio močiutėms ir anūkams. Močiutės perduoda išmintį, istoriją, vertybes. Dažnai jų žodžių prasmę vaikai supranta tik užaugę, tačiau tai tampa labai svarbia jų tapatybės dalimi. Norime priminti vaikams apie šaknis, šeimos reikšmę ir kultūrą.
Kokį per 30 metų sukurtą ir rodytą spektaklį išskirtumėte? Kuo jis ypatingas?
Išskirčiau Otfrydo Proislerio spektaklį Raganiukės burtai. Jis mums ypatingas todėl, kad tapo savotišku teatro simboliu ir mūsų istorijos dalimi. Siekdami įamžinti rašytojo Otfrydo Proislerio sukurtą teisingumo ir gėrio personažą Raganiukę, sulaukę paties autoriaus palaikymo, teatrą pavadinome „Raganiukės“ vardu.
Kokia Raganiukės aktorių trupė, kūrybinė komanda?
Mūsų komandą sudaro profesionalūs aktoriai, kūrėjai, taip pat mėgėjai ir teatro mokyklos mokiniai. Raganiukės teatras turi profesionalaus teatro statusą, tačiau kartu puoselėja jaunąją kartą – vaikai iš studijos irgi vaidina spektakliuose. Tokiu būdu pasireiškia vaikų gabumai, talentai.
Ar keitėsi žiūrovas per Raganiukės teatro gyvavimo laiką? Gal dabar vaikai judresni, sunkiau išlaikantys dėmesį? Gal jiems reikia vaizdo projekcijų ir ekranų?
Vaikus šiandien nuolat supa ekranai – technologijos yra neatsiejama jų kasdienybės dalis, tiek namuose, tiek laisvalaikyje. Todėl teatre ypač svarbu išlaikyti gyvą bendravimą – tikrą emocinį ryšį tarp kūrėjo ir žiūrovo. Kartais pasitelkiame technologijas, tačiau jos neturi užgožti pagrindinės teatro esmės – gyvo, organiško ir atviro santykio.
29-ajame sezone ypatingas dėmesys buvo skirtas socialinėms iniciatyvoms ir bendrystei. Papasakokite apie tai.
Teatras organizavo labdaringus renginius, kvietė šeimas į nemokamus spektaklius, bendradarbiavo su įvairiomis organizacijomis ir atvėrė duris tiems, kurie ne visada turi galimybę lankytis teatre. Mūsų komanda mano, kad vaikystės stebuklai turi būti prieinami visiems vaikams – nepriklausomai nuo aplinkybių. Šis sezonas tapo vienu aktyviausių ir kūrybiškai turtingiausių teatro istorijoje. Žiūrovai išvydo naujas premjeras pagal gerai žinomus vaikų literatūros kūrinius: Astridos Lindgren „Pepę Ilgakojinę“, istorijas apie Karlsoną, Karlo Kolodžio „Pinokį“, Šarlio Pero „Pelenę“ bei kitus spektaklius, kuriuose netrūko muzikos, humoro, žaidimo ir gyvo bendravimo su publika.
Tačiau tikroji teatro stiprybė ir toliau išliko repertuariniai spektakliai: „Trys paršiukai“; „Raudonkepuraitė“, „Coliukė“, „Batuotas katinas“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Mikė Pūkuotukas“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Mažasis princas“, „Skruzdėliukas Ferda“, sensoriniai spektakliai kūdikiams ir mažiesiems žiūrovams. Didelio dėmesio sulaukė ir teatro veiklos už scenos ribų – kūrybinės stovyklos, teatro studijos vaikams, edukacijos šeimoms, magijos ir mokslo renginiai, lėlių teatro festivaliai bei sensoriniai užsiėmimai patiems mažiausiems. Šį sezoną teatras daug dėmesio skyrė ir ankstyvajam vaikų amžiui. Sensoriniuose spektakliuose mažieji žiūrovai teatrą pažino per garsą, muziką, šviesas, judesį ir pojūčius.
Mums svarbiausia, kad vaikas teatre jaustųsi laukiamas. Nesvarbu, ar tai pirmasis jo spektaklis, ar dešimtasis.
Koks naujausias teatro spektaklis? O planai kitam sezonui?
Rugpjūčio mėnesį pristatysime naują premjerą, miuziklą – „Miegančioji gražuolė“, įkvėptą Mary Higgins Clark kūrybos. Taip pat planuojame statyti spektaklį pagal Charleso Dickenso kūrinį „Oliveris Tvistas“.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Kultūra nuo gimimo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.05.08.
