Su Giedre, kuri savo paskyroje „Mamišiukas“ Fb ir Ig apjungusi daugiau kaip 30 000 mamų bendruomenę, galėtume kalbėtis daugybe temų. Bet pasirinkome vieną. Giedrė papasakojo, kaip pavyko išlikti gyvai po netikėtos diagnozės.
Susipažinkime:
Giedrė Paulauskienė (34 m.) – trijų dukryčių mama, šeimoje auga Ugnė (8 m.), Austėja (6 m.) ir Gabrielė (1 m.). Kilusi iš Skuodo rajono, visiška žemaitė. Dabar su šeima gyvena netoli Palangos. Moteris baigusi geodeziją ir nieko bendro neturi su viešaisiais ryšiais, žurnalistika. Pasirodo, to ir nereikia – Giedrės tinklaraštį skaito dešimtys tūkstančių moterų. Ji yra savotiška Klaipėdos krašto garsenybė, kurią atpažįsta ir sveikinasi parduotuvėse, gatvėje. Giedrė mano, kad tinklaraštis jai padėjo likti gyvai. Dabar pagrindinė moters veikla – internetinė parduotuvė www.mamisiukas.lt ir dukryčių auginimas.
Tinklaraštis iš noro bendrauti
Tinklaraštis „Mamišiukas“ atsirado iš didelio Giedrės noro bendrauti ir dalintis.
„Prieš 8 metus, kai gimė Ugnė, pasijutau visų pamiršta. Atrodė, kad pasaulyje likau tik aš ir vaikas, daugiau nieko nebevyksta. Pradėjau socialiniuose tinkluose su draugėmis dalintis savo veiklomis – ką žaidžiu, skaitau ir veikiu su dukryte.
Vyras paskatino – Giedre, tu dalinkis ne tik su keliomis draugėmis, o plačiau. Atsiras bendruomenė, galėsi susitikti, pabendrauti, nebus tau taip liūdna. Tą pačią dieną sukūriau puslapį feisbuke. Vyras padėjo sugalvoti pavadinimą. Sako – Ugnė yra tikras mamišiukas, taip ir vadink savo puslapį“, – prisimena Giedrė. Po 3 mėnesių jau buvo 10 000 sekėjų!
Moteris pradėjo organizuoti mamų renginius, susitikimus, užsiėmimus, edukacijas. Šokiai, vainikų pynimai, ko tik nebuvo. Mastai augo, o kokio dydžio tai bendruomenė, Giedrė suprato po vieno renginio.
„Klaipėdos žiemos sode surengiau mamyčių iškylą. Dauguma renginių buvo limituoti, kviesdavau, pavyzdžiui, 10 mamų išgerti kavos. O šį kartą sugalvojau pakviesti visas, kas tik nori. Parašiau – rengiame iškylą, kviečiamos esate visos. Turite atsinešti pledą, užkandukų, išsidėliosime ir iškylausime. Taip ir buvo – vaikus linksmino animatorius, o mamos šnekučiavosi ir vaišinosi ant žolės. Įėjimas į žiemos sodą kainavo 2 eurus žmogui. Po renginio žiemos sodo darbuotoja man pasakė – jūsų buvo 500. Tą akimirką labai nustebau“, – prisimena Giedrė.
Iki šiol tinklaraštyje Giedrė dalinasi paprasta kasdienybe, rutina su vaikais. Savo nuoširdžiu, jaukiu turiniu ji pataikė mamoms į širdis. Tačiau buvo laikas, kai tinklaraštyje Giedrė neparašė nieko. Auginant jau dvi dukrytes, atsitiko didelė nelaimė.
Jums kovidas, ir nesiginčykite
Giedrė pasakoja: „Labai mėgstu gamtą, grybauti. Nuo vaikystės esu miško žmogus. Per metus grybauju bent 20 kartų. O tais metais buvo daug grybų. Važiuodavau į Skuodo rajoną pas mamą, ji pabūdavo su vaikais, o aš lėkdavau į mišką savo malonumui dviem valandoms.
Sekėjos rašydavo – jūs tiek grybaujate, kaip save apsaugote nuo erkių? Atsakydavau, kad tinkamai apsirengiu, o grįžusi nusipurtau.
Rugsėjo mėnesį grįžusi iš miško pamačiau rankoje įsisiurbusią erkę. Išsitraukiau. Papasakojau sekėjoms, kad vis dėlto erkę pasigavau. 10 dienų save stebėjau. Nebuvo jokių simptomų, ir tą erkę pamiršau.
Praėjo du mėnesiai. Vieną rytą – tai buvo ketvirtadienis – pajutau, kad nebegaliu atsikelti iš lovos. Nepaprastai sukosi galva. Dėl pykinimo ir galvos sukimosi atsiguliau ant grindų. Iškviečiau greitąją. Atvykę jie nutarė – jums kovidas, o kas gali būti daugiau? Juk buvo pats pandemijos pikas. Nenorėjau sutikti su tokia diagnoze, nes jaučiau visai kitokius simptomus. Sakiau, kad man paralyžiuoja kūną, nebejaučiu kojų.
Suleido vaistų ir pasakė, kad turiu pasidaryti kovido tekstą.
Tada momentinių testų nebuvo, reikėdavo testus darytis nustatytose vietose, kur imdavo mėginius iš nosies. Būdavo eilės, reikėdavo registruotis. Kai paskambinau užsirašyti, sužinojau, kad nėra vietų, o atvykti galiu pirmadienį. Skambinau šeimos gydytojai, maldavau priimti ir apžiūrėti. Sakiau, kad man labai bloga, nebevaldau rankos, normaliai nebepavaikštau. Ir ji atsakė tą patį – jums kovidas. Nepriimsiu, kol nepasidarysite testo.
Kažkaip išgyvenau penktadienį, o šeštadienį buvo dar blogiau. Vėl skambinau greitajai. Šį kartą mane paėmė ir išsivežė. Patikrino – kovodo nėra, „matyt, dar testas nerodo, esate besimptomė“. Į ligoninę neguldė, liepė važiuoti namo. Nežinau, kaip taksi mane parvežė namo, pati jau nebesiorientavau aplinkoje.
Per kovidą nieko nepriimdavo į ligoninę, tik tą žmogų, kuris serga. Todėl man niekas negalėjo padėti. Pusiau be sąmonės klajojau pati.
Sekmadienį pasidarė taip blogai, kad jau nebereagavau į aplinką. Tada jau greitoji išsivežė ir paguldė į ligoninę.“
Vieno gydytojo „o jeigu“
Ligoninėje toliau atkakliai laikėsi kovido diagnozės. Giedrę paguldė izoliacinėje palatoje ir kas 3 valandas užeidavo padaryti testo. Nors visi kovido testai buvo neigiami, Giedrei kitos ligos neieškojo, nuo nieko negydė.
Giedrė prisimena: „Nebevaikščiojau, gulėjau, kaip daržovė. Daug dalykų pati nebegalėjau daryti – nes atsisakė rankos, kojos. Pasodindavo valgyti, o aš krisdavau ant šono. Nebenueidavau į tualetą. Užsukdavo sesutė, pavartydavo, būdavau dėkinga. Niekas iš artimųjų negalėjo užsukti.“
Gulėdama ligoninėje Giedrė vos judančia ranka parašė įrašą apie save, išvardino simptomus. Netrukus pradėjo plaukti sekėjų žinutės, kad jai encefalitas. Kai atėjo gydytojas, Giedrė paprašė, kad ją ištirtų dėl šios ligos. Bet kraujas encefalito neparodė. Moteris buvo atkakli, prašė tirti dar kartą. Laimė, kad gydytojas Povilas Baltrūnas pats buvo susidūręs su šia liga ir matė labai panašius simptomus. Jis sutiko paimti mėginį iš stuburo. Atsakymas – ūmus erkinis encefalitas. Giedrė pro miglą prisimena gydytojo žodžius: „Jums labai ūmus encefalitas ir nežinau, ar jūs gyvensite. Bandysime gydyti, bet…“
„Jeigu gydytojas būtų nuleidęs rankas, tikriausiai būčiau tiesiog numirusi nuo „kovido“. Gydant tokias ligas, svarbios valandos, minutės. O mano ligos niekas neieškojo, visi norėjo, kad man būtų kovidas“, – sako moteris.
Ilgas gydymas
Prasidėjo ilgas gydymas. Giedrei taikė įvairius antibiotikus, stebėjo, kaip reaguoja organizmas. Po vienų vaistų buvo blogiau, po kitų geriau.
„Encefalitas pažeidžia visą kūną. Išlipusi iš lovos pabandžiau pati nueiti į tualetą. Jokios pusiausvyros, žingsnis – ir griūni. Net atsisėdęs griūni, negali išsėdėti tiesiai. Kai antibiotikai pradėjo veikti, mane išsiuntė į sanatoriją, kur praleidau pusantro mėnesio. Besibaigiant reabilitacijai, jau galėjau pati vaikščioti, nueidavau į procedūras. Nuėjusi pirmus 100 metrų taip džiaugiausi! 100 metrų pati, be pagalbos.
Reikėjo mokytis valdyti kūną iš naujo. Pavyzdžiui, spaudinėti kamuoliuką, pirštais „lipti“ į sieną, rinkti smulkius daiktus į maišiuką. Pati nepavalgydavau –mane turėjo maitinti. Pasisekė, kad gavau gerą kambario kaimynę, kuri man išplaudavo galvą, surišdavo plaukus, padėdavo apsirengti. Nes net užsisegti liemenuką buvo didelis iššūkis.
Sanatorijoje daug mūsų gulėjo po erkinio encefalito.
Trečia dukrytė
Giedrė atsigavo per pusantrų metų. Sako – kokia palaima pačiam išsiplauti galvą, sulankstyti rūbą, apsirengti. Tai liga visam gyvenimui, pasveikti neįmanoma. Kartais moteriai pradeda šlubuoti atmintis. Kairė ranka silpnesnė, todėl viską daro su dešine.
Kai pasijuto sustiprėjusi, Giedrė susilaukė trečios dukros. „Myliu vaikus ir kad mes turėsime trečią vaiką, aš buvau garantuota. Dvejus metus turėjau gerti vaistus kasdien, kad nesisuktų galva ir galėčiau eiti. O kai nebereikėjo vaistų, nors ranka dar nebuvo atsistačiusi, susilaukėme trečio vaiko“, – sako moteris.
Kaip dėl skiepų
Giedrė, persirgusi šia baisia liga, turi imunitetą nuo jos visam gyvenimui. Ar būtų ligos išvengusi, jeigu būtų pasiskiepijusi?
„Skiepytis neskubėjau, nes nesuvokiau pavojus masto. Sanatorijoje mačiau, kaip žmonės atrodo po erkinio encefalito… Tie, kurių forma ūmi, kaip mano, – ratukuose, nejudantys. Mano ligos inkubacinis periodas buvo labai ilgas, 2 mėnesiai, o tai retas atvejis. Juolab kad tuos du mėnesius aš labai gerai jaučiausi.
Apie erkes visi pradeda kalbėti balandį ir gegužę. Tada sulaukiu kvietimų į portalų ar radijo laidas, kad papasakočiau savo istoriją“, – sako Giedrė.
Vis dėlto ne viskas, ką moteris pasakoja, „išeina į eterį“. Pavyzdžiui, faktas, kad sanatorijoje kartu su Giedre gulėjo dar 25 žmonės su tokia pačia diagnoze, – pusė jų buvo pasiskiepiję, pusė ne, o visi sirgo vienodai. Šalia gulėjo moteris, kuri buvo atvykusi net su skiepų knygute. Jai buvo taip pat blogai, kaip ir Giedrei.
Kai Giedrė papasakodavo apie tai, kokias kančias patyrė ligoninėje, išgirsdavo – gaila, bet to nerašysime.
„Pasakojau atvirai, bet tie faktai taip ir liko nepaskelbti. Saugoma ligoninės reputacija. Pavyzdžiui, epizodas iš priėmimo skyriaus. Kai greitoji atvežė į priėmimą, man buvo taip bloga, jog nukritau ant žemės. Mane laikė svetimi žmonės (kiti pacientai, atvykę į priėmimą), maldavo gydytojų, kad priimtų mane pirmumo teise, o jie, su lūžiais, palauks. Net ėmė filmuoti, kelti įrašus į internetą, kad priėmimo skyriuje miršta normali moteris, o jos niekas nepriima.
Tuo metu į priėmimo skyrių įvežė benamį, visą, smirdantį. Jį paėmė visų pirmą, sakė – jeigu jis čia apsišlapins, mums po to reikės valyti.“
Mėgaukitės gyvenimu ir neburbėkite
Pagrindinė Giedrės žinutė – kad žmonės būtų labiau patenkinti savo kasdienybe. Džiaugtųsi, kad moka vaikščioti, kalbėti, turi rankas, kojas.
„Niekada negali žinoti, kas nutiks. Bam – ir guli. Ir lauki, kas ateis tave pavartyti ar paduos gerti. Kai sirgau, pasakiau sau – jeigu tik išgyvenčiau, niekada ant nieko nebepykčiau. Mano draugės žino, kad jei jos bamba ant vyrų, gaus iš manęs pastabų – džiaukitės, kad esate gyvos, pačios galite auginti savo vaikus.
Man pasveikimo diena yra kaip antras gimtadienis. Gydytojas, kai nuvykau pas jį po reabilitacijos, pasakė: „Vienu metu pats nebetikėjau, kad įmanoma išgyventi po tokios būklės“, – sako Giedrė.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos „Saulės Sielos Studijos“
Susiję straipsniai
