2026 metais Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Alisa Veidrodžio karalystėje“ buvo nominuotas net keliose „Auksinio scenos kryžiaus“ kategorijose. Apdovanojimas buvo įteiktas režisieriui Žilvinui Vingeliui ir kostiumų kūrėjai Renatai Valčik už spektaklį vaikams ir jaunimui. Taip pat „Auksinį scenos kryžių“ pelnė šio spektaklio antraplanė aktorė Saulė Gotbergė ir antraplanis aktorius Andrius Gaučas.
2026 metais vaizdo projekcijų autorius Tomas Stonys apdovanotas „Fortūnos“ diplomu.
Apie neabejotinai stipriausią pastarųjų metų spektaklį vaikams kalbiname režisierių Žilviną Vingelį.
Nemažai statoma spektaklių vaikams, net kūdikiams. O paaugliams jų tikrai nedaug. Kaip ėmėtės tokio projekto?
Iš tiesų mes niekada neįvardijome, kad spektaklis yra būtent paaugliams. Šią medžiagą statyti man pasiūlė Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas Edgaras Klivis. Tiesa, jis siūlė pirmąją knygą – „Alisą Stebuklų šalyje“, bet prisiminęs abi knygas pasirinkau antrąją – „Alisą Veidrodžio karalystėje“, nes ji man pasirodė šiek tiek dėkingesnė teatro scenai. Pats spektaklis neturi amžiaus cenzo, tačiau jeigu kalbėtume apie jo epicentre esančią Alisą, ji man yra archetipinis pereinamojo amžiaus personažas.
Pereinamasis amžius – tai laikotarpis, kai vaikas pereina iš naivios, nekaltos, nuolat pasaulį stebinčios vaikystės į kritiškesnį, savarankiškesnį mąstymą, priėmimą ar atmetimą. Šį amžių raidos psichologai vadina viduriniąja vaikyste (angl. middle childhood) ir jo metu vaikai pradeda geriau suprasti priežastinius ryšius, laiką, tampa savarankiškesni. Šveicarų psichologas Jeanas Piaget kognityvinės raidos teorijoje šį laikotarpį priskiria konkrečių operacijų etapui, kai vaikas pradeda logiškai mąstyti, bet dar nėra pasirengęs abstrakčiam mąstymui, kuris tuo tarpu lieka suvokiamas tik per vaikystėje išmoktų pasakų prizmę. Taigi tai logikos ir pasakų pasaulių susidūrimas, kai paliekamas vienas ir persikeliama į kitą.
Persikėlimas, tapsmas ir kaita yra pagrindiniai Alisos raktažodžiai. Spektaklio eigoje Alisa iš pėstininkės tampa karaliene – iš naujokės virsta šio pasaulio senbuve. Tai atspindi jos gebėjimą greitai adaptuotis, būti pastabiai, mokytis iš aplinkos ir nebijoti kintančių taisyklių. Kas čia juokinga, tai kad pati aplinka toli gražu nėra įprasta, todėl Alisa, bandydama ją suprasti logikos metodu, kartu yra primokoma įvairių nonsensų. Ji yra kiekviename iš mūsų gyvenantis vaikas, kuris negali sau meluoti, nuolat ieško, stebisi, tyrinėja, abejoja, žaidžia ir dėl to nuolat keičiasi, tampa, neužsibūna vienoje vietoje. Tik to vidinio vaiko dėka šis pasaulis išlieka įdomus gyventi. Turbūt su tuo gali tapatintis ir vaikai, ir paaugliai, ir suaugusieji.
Kada jūs pats pirmą kartą perskaitėte knygą „Alisa Stebuklų šalyje“? Koks buvo įspūdis? Ir kaip siužetą matote jau suaugusio žmogaus akimis?
Pirmą kartą su „Alisos“ pasauliu susidūriau vaikystėje, ir tada ši medžiaga man pirmiausia veikė kaip vaizduotės teritorija – keista, žaisminga, pilna netikėtų taisyklių. Skaitant ją pirmą kartą, labiausiai įtraukia pats paradoksų pojūtis, kuomet įprasti ryšiai tarp žodžių, veiksmų ir pasekmių ima klibėti, o tai, kas turėtų būti aišku, tampa mįsle. „Alisa Veidrodžio karalystėje“ man ypač įdomi tuo, kad čia pati veidrodžio idėja tampa ne tik siužeto aplinkybe, bet ir mąstymo principu, – viskas tarsi atspindima, apverčiama, atsukama.
Visai kitaip šią medžiagą pradedi matyti pasidomėjęs Lewiso Carrollio biografija ir tuo, kiek daug sričių jis jungė savo gyvenime. Charlesas Lutwidge’as Dodgsonas buvo matematikas, logikas, Oksfordo dėstytojas, fotografas, galvosūkių, žodinių ir loginių žaidimų kūrėjas. Jis rašė apie simbolinę logiką, kūrė silogizmų ir mąstymo schemas, domėjosi žaidimais, kuriuose taisyklė tampa kūrybos varikliu. Tai labai stipriai matyti knygoje „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Gali užčiuopti, kad nonsensas čia veikia, kaip tiksliai sukonstruota logika. Loginės grandinės nuveda personažus į netikėtas išvadas, kuriose paprastai įprasta tiesa virsta melu, o melas tampa logiškai pagrįstas. Kalba, matematika, šachmatų struktūra, veidrodinis atspindys ir žodžių žaismas apverčia realybę aukštyn kojomis ir sukuria pasaulį, kuriame chaosas turi labai tikslią vidinę tvarką.
Paradoksai, nelogiškumas vaikams atrodo visiškai kitaip negu suaugusiems žmonėms. Spektaklyje jų irgi yra. Kokia jų prasmė, kas žiūrovams norima tuo pasakyti?
Nonsenso literatūroje klausti, „kas norima pasakyti“, jau savaime yra gana keistas sprendimas, nes tokia medžiaga dažnai veikia ne per tiesioginę žinutę, o per patirtį, paradoksą, žaidimą ir įprastos logikos išjudinimą. Man atrodo, kad teatras nėra skirtas ką nors vienareikšmiškai paaiškinti. Tai daro edukacija. Teatras veikiau atveria portalą į kitą dimensiją, į naują pasaulį, kuriame vaikai ir tėvai gali atsidurti kartu, bet pamatyti jį skirtingai. Ir tai labai svarbu: ta pati scena vaikui gali atrodyti natūrali, žaisminga, savaime suprantama, o suaugusiam – absurdiška, provokuojanti ar kelianti klausimų. Po spektaklio šie skirtingi matymai gali susitikti pokalbyje, ir tada ne tik suaugęs žmogus aiškina vaikui, bet ir vaikas gali praturtinti suaugusįjį – priminti jam tokį pasaulio matymą, kurio jis galbūt jau nebeturi, bet turi Alisa.
Spektaklis puikiai įvertintas už scenografiją ir kostiumus. Papasakokite apie tai, kas buvo sumanyta, ką pavyko įgyvendinti?
Kalbėti apie mūsų vizualinius sprendimus, kurių spektaklyje yra daugybė, šiek tiek primintų frazę, priskiriamą tai Frankui Zappai, tai Theloniousui Monkui, tai muzikantui ir aktoriui Martinui Mullui: kalbėti apie muziką – tai tas pats, kas šokti apie architektūrą. Kitaip tariant, ne viską, kas scenoje veikia vaizdu, judesiu, ritmu, šviesa ar masteliu, lengva tiksliai išversti į žodžius. Spektaklyje yra išraiškingi Renatos Valčik kostiumai, iliuzionistų naudojamų spintų įkvėpta scenografija, Tomo Stonio animacijos, Viliaus Vilučio šviesų sprendimai, taip pat nemažai lėlių teatro ir šiuolaikinio cirko įkvėptų scenų, bet visa tai geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų apie tai išgirsti.
Kaip atsirado mintis įtraukti cirko komandą „Kanta company“?
Mus supažindino teatro meno vadovas Edgaras Klivis ir tarp mūsų jau per pirmą pokalbį įvyko „chemija“. Nuo pirmos pažinties dienos supratau, kad tai ilgesnio mūsų kūrybinio kelio pradžia. Su Aino ir Kęstu dirbti buvo labai įdomu, nes jie atsinešė kitą sceninio mąstymo būdą, – kūną, riziką, fizinį tikslumą, cirko dramaturgiją. Iš jų labai daug išmokau ir tikiuosi, kad pats jų taip pat nenuvyliau. Šis bendradarbiavimas tikrai nesibaigė ties „Alisa“ – kartu dirbame iki šiol, ir tikiu, kad dar sukursime ne vieną darbą.
Kiek spektaklyje svarbus verbalinis pasakojimas, o kiek kūno kalba?
Teatre verbalinis pasakojimas ir kūno kalba man yra lygiaverčiai, vienas nuo kito neatsiejami ir atskirai nevertinami dalykai.
Spektaklyje dalyvauja ne tik lietuviai menininkai?
Taip, spektaklyje vaidina ir cirko choreografiją kūrė „Kanta Company“, kurią sudaro suomių menininkė Aino Mäkipää ir Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjas Kęstas Matusevičius. Taip pat prie spektaklio muzikos prisidėjo Meksikoje gimęs garso dizaineris ir muzikos technologijų tyrėjas Roberto Becerra, dirbantis muzikos, garso, technologijų ir kūrybinių inovacijų lauke.
Papasakokite apie vaizdo projekcijas. Tokia raiškos priemonė jau labai artima šiuolaikiniams vaikams, ,,ekranų kartai“? Kaip projekcijos papildo vaidybą?
Ir vėl – geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų apie tai išgirsti.
Tai pirmas jūsų spektaklis vaikams? Kokių patirčių gavote jį kurdamas?
Supratau, kad vaikai yra dėmesingesnė ir griežtesnė publika. Be to, jie gali suprasti daugiau, nei suaugusiejji, o kartais net ir patys paaiškinti savo tėvams tai, ko šie nepastebėjo. Ne kartą, rodant spektaklį ir girdint vaikų pokalbius su tėvais fojė ar salėje, prisimindavau Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ pradžioje esančią mintį: „Suaugusieji niekada nieko nesupranta patys, o vaikus labai vargina nuolat jiems viską aiškinti.“
Knygos siužetas dar iš XIX amžiaus, kada Lewis Carroll parašė knygą. Kaip temos išlieka nepavaldžios laikui, universalios? Apie ką norėjote kalbėti su šiandieniniais žiūrovais, vaikais ir paaugliais?
Man atrodo, kad šios knygos siužetas yra visiškai nepavaldus laikui. Juk ten sutinkame eilėraščius mėgstantį kiaušinį, atgijusias šachmatų figūras, dvynius Abulį ir Labulį, išradėją – Baltojo žirgo raitelį. Kokie tai istoriniai personažai? Tai veikiau visiškai siurreali, nuo konkretaus laikmečio atsiplėšusi istorija, kuri išreiškia vaikystę apskritai.
Ji kalba apie smalsumą, baimę, nežinojimą, tapsmą, žaidimą, susidūrimą su nesuprantamomis taisyklėmis. Su šiandieniniais žiūrovais, vaikais ir paaugliais, dalinamės pasauliu, kuris atrodo keistas, nelogiškas ar net bauginantis, bet vis tiek vertas tyrinėti ir patirti.
Ginta Liaugminienė
Projektą „Kultūra nuo gimimo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.04.30.
