Ineta Lopez (39 m.) yra grynų gryniausia lietuvė. Prieš kelerius metus ji išvyko gyventi į Floridą pas mylimą vyrą. Ten baigė teatro studijas, susilaukė dukrytės. Pajutusi motinystės vienišumą, antrąją dukrelę gimdė jau Klaipėdoje, tarp sąrėmių valgydama šaltibarščius. Netrukus vėl kels sparnus į Floridą.
Emigruoti dėl meilės – ne kiekvieno jėgoms. Iš kur ta drąsa? Gal buvote vėjavaikė, nuotykių ieškotoja?
Gimiau ir augau Klaipėdoje, čia praleidau daugiausia gyvenimo. Mano išsilavinimas ir darbo patirtis sukosi aplink kultūrą, teatrą, renginių vadybą. Ilgus metus dirbau renginių organizavime, buvau Pasaulinės lyderystės konferencijos Lietuvoje prodiuserė ir vadovė, vėliau – viso tinklo, kuriam ji priklauso, „Global Leadership Network“ regiono prodiuserė Europai. Kurį laiką dirbau ir Klaipėdos dramos teatre, kur įkūriau Kultūrinės veiklos skyrių bei kartu su kolegomis pradėjome tarptautinį teatro festivalį „TheAtrium“.
Nuo vaikystės buvau smalsi ir drąsi – šešerių metų jau viena keliaudavau į kitus miestus pas giminaičius. Suaugusi aplankiau 35 pasaulio šalis. Iš tos aistros kelionėms net esu įgijusi gidės ir kelionių vadovės pažymėjimą.
Lengvai priimu sprendimus pokyčiui – dažniausiai po to šiek tiek pasigailiu, nes kiekvienas pokytis atneša ir savų iššūkių (kaip sako angliškas posakis – „it always gets worse before it gets better“), bet be rizikos nebūtų nutikę daug gražių dalykų mano gyvenime. Todėl dažniausiai esu atvira rizikuoti ir pamatyti, ką gyvenimas gali iš to pasiūlyti.
Papasakokite savo meilės istoriją. Kuo jus užbūrė Nick Lopez?
Iki Nick mano gyvenimas buvo išties spalvingas – turėjau daug įdomių projektų, platų socialinį ratą. Tik šeimos klausimas ilgai buvo su klaustuku: per Kalėdas (nes toks šeiminis, sentimentalus laikas) galvodavau, kad šeimos noriu, o po Naujųjų metų (vėl įsisukus į veiklas) – kad gerai ir taip. Bet prieš penkerius metus sau aiškiai įsivardijau: noriu šeimos.
Esu tikinti, buvau aktyvi Miesto bažnyčios Klaipėdoje narė. Pamenu, buvo rugsėjis, po pusmečio pertraukos dėl Covid-19 apribojimų, vyko bendruomenės pamaldos lauke – saulė, gražūs žmonės, šeimos. Grįžusi namo, prapliupau ašaromis ir pasakiau: „Dieve, visame pasaulyje tiek žmonių prikūrei ir nė vieno dėl manęs. Tu mane pamiršai.“
Bemaž kitą dieną gavau žinutę instagrame: „Hello from California“. Tai buvo Nick, vėliau tapęs mano vyru.
Nick yra inžinierius, kilęs iš Kalifornijos. Iš pradžių daug kalbėjomės žinutėmis, vėliau – vaizdo skambučiais. Abu nusprendėme, kad „tiesiog plepėjimui“ neturime nei laiko, nei intereso, todėl kartu pradėjome skaityti knygą „101 klausimas iki susižadant“ – ji atvėrė kelią labai geriems, esminiams pokalbiams.
Buvo pandemija, keliauti sudėtinga, bet po maždaug keturių mėnesių susitikome Kroatijoje, kuri tuo metu buvo atvira turistams. Nick yra tvirtas ir romus, aš – labiau banguojanti, emocinga. Jis sugeba „suteikti man krantus“, įžeminti. Jame man patiko nuoseklumas ir tai, kad jis nesiblaško. Į mūsų pirmąjį susitikimą jis atvyko su sužadėtuvių žiedu ir kelionės pabaigoje pasipiršo. Šiais laikais vyrai dažnai neskuba įsipareigoti, „truputį pabūsime, truputį pažiūrėsime“ – man taip netiko. Nick užtikrintai apsisprendė ir manęs siekė, norėjo suteikti saugumą.
Toliau mūsų laukė ilgas – net pusantrų metų trukęs – sužadėtinės vizos procesas, bendravimas nuotoliu, kartais susitinkant gyvai. Viena iš vizos sąlygų – vestuvės privalo vykti JAV. Man dėl to buvo liūdna, nes labai norėjau šventės Lietuvoje, tad surengėme „ne vestuves“ su grotažyme #MeileTuriSparnus – tai buvo mano atsisveikinimo vakarėlis ir mūsų palaiminimas prieš išvykstant.
Floridoje santuoką įregistravome administracine tvarka. Čia buvo juokinga istorija. Atvažiavome į teismo rūmus įregistruoti santuokos, pasikvietę vienintelius vyro draugus, kuriuos tuo metu jis turėjo Floridoje. Mūsų laikas buvo prieš darbo pabaigą. Atvažiavęs Nick suprato, kad pamiršo piniginę su asmens dokumentais, o kelias iki namų – 1,5 val. Sprogau iš pykčio, sakau, taip tu ir tenori tuoktis, važiuoju atgal į Lietuvą! Jis susijaudinęs pradėjo derinti planą su draugu, kurio tėtis yra pastorius. Greitai suorganizavo, kad jis atvyktų, ir mobilus notaras kartu. Visi važiavome į Disney Springs, specialią turistinę vietą, susituokti. Taip išėjo net geriau, nei tiesiog šalti teismo rūmai… Bet vyrui vis dar juokais sakau, kad jis man skolingas „normalias“ vestuves.
Ėmėte ir išvykote. Neverkė širdis?
Be galo myliu Lietuvą ir ypač Klaipėdą, bet dar iki Nick atsiradimo širdyje jutau, kad mano laikas šiuo gyvenimo etapu čia išseko. Taigi išvykau su plyštančia širdimi, bet ir aiškiai žinodama, kad dabar taip turi būti.
Nick giminaičiai mane priėmė gerai, niekada nejaučiau kitokio požiūrio, kad esu kitatautė. Gal todėl, kad Nick tėvas pats vaikystėje imigravo į JAV iš Puerto Riko. Beje, Nick visada galvojo, kad ves užsienietę, – juokais sakydavo, kad gal vokietę. Tiesa, Klaipėda turi šiokių tokių istorinių ryšių su Vokietija (juokiasi).
Pirmus metus dėl vizos negalėjau dirbti, tad padėjau vyrui nekilnojamojo turto srityje, lankiau nuotolinius meno kursus. Tai buvo pirmas kartas po 15 aktyvių darbo metų, kai sustojau ir paklausiau savęs – ką dabar noriu daryti, kad jau viską turiu pradėti nuo nulio? Jaunystėje turėjau svajonę tapti teatro režisiere, bet neišdrįsau. Pajutau, kad dabar galbūt yra tinkamas metas. Įstojau į Centrinės Floridos universiteto teatro magistro studijas. Studijos – be galo įdomios ir lanksčios.
Po metų laukimo atėjo žalioji kortelė – tuo metu jau laukiausi pirmagimės. Taigi per trejus gyvenimo metus JAV tapau žmona, mama ir studente. Samdomo darbo dar neteko dirbti – ir svajoju, kad netektų, nes mano didžioji vizija – sukurti kūrybos centrą, kur menas ne tik linksmintų, bet ir padėtų žmonėms dvasiniu, emociniu lygiu. Mano didžioji vizija – „culture of care“ (rūpesčio kultūra) per meną.
Kas jus stebino, džiugino, liūdino gyvenant svetimame krašte? Kokių dalykų iš Lietuvos ilgėjotės?
Pirmoji dukra gimė prieš dvejus metus. Jos vardas Salomėja, kilęs iš hebrajų kalbos ir reiškia „taika“. 2022-aisiais išvykau į JAV karo Ukrainoje fone, buvo slogi nuotaika dėl to, kas vyksta pasaulyje. Dukra gimė 2023 spalio 7-ąją – 9 dienomis anksčiau nei buvo apskaičiuota, – tą pačią dieną, kai prasidėjo dar vienas karas Gazoje (beje, tai ir Putino gimtadienis). Supratome, kad vardą parinkome pranašiškai. Pastorius palinkėjo: „Tegul ji būna taikos vaikas, ant kurio ilsisi Dievo ramybė.“
Gimus dukrai, užliejo niekada nepatirta meilė ir nemiegojimas bei didžiulė buities lavina. Vyras dažnai keliauja darbo reikalais, senelių šalia nėra. Turėjome jau keletą bičiulių – jie suorganizavo nuostabų „baby shower“ (kūdikio pasitikimo vakarėlį) ir „meal train“ (kai artimieji tėvams atneša maisto po gimdymo). Tačiau tai pragmatiška kultūra – pagalba dažnai labiau „todėl, kad reikia padėti“. Dabar, svečiuodamasi Klaipėdoje su naujagime, antrąja dukrele, patiriu visai kitą jausmą. Būrys draugių ateina su pilnais krepšiais maisto, ir jaučiu, kad jos padeda todėl, kad joms rūpiu, o ne todėl, kad reikia.
Apskritai Amerikoje vienas sunkiausių dalykų – sukurti autentišką, gilų ryšį. „Gatvės lygiu“ man Amerika labai patinka: žmonės draugiški nepažįstamiems, lengvai užsimezga pokalbis parduotuvėje ar žaidimų aikštelėje. Lietuvoje kasininkė dar gali apibambėti, kaimynai į „labas“ – tiesiog nudelbti akis. Bet gilesnį santykį JAV sukurti sunku. Per mūsų palaiminimo vakarėlį viena bičiulė man su humoru padovanojo plūduriuojančias rankų juostas – „gyvenant Amerikoje, teks išmokti plaukti paviršiumi“, o Nick – nardymo akinius – „su Ineta teks mokytis nerti giliau“. Taiklu.
Amerikoje labai ilgiuosi gilaus ryšio ir spontaniškumo. Atstumai dideli – negali ryte sugalvojusi pasiūlyti draugei kavos tą pačią popietę, viską reikia derinti savaitėmis iš anksto. Pasiilgstu galėjimo visur nueiti pėstute.
Kaip kultūros žmogui, man ten trūksta kokybiško kultūrinio gyvenimo, ypač šeimoms su mažais vaikais. Daug kas orientuota į vartojimą ir plaukimą paviršiumi.
Antrąją dukrytę grįžote gimdyti į Lietuvą. Ar padėjo namų sienos?
Kai pradėjau lauktis antrą kartą, nusprendėme, kad po mano pavasario sesijos universitete skrisime į Lietuvą, į Klaipėdą. Vasara čia – nuostabi, pilna veiklų, o „kaimas“ – šeima, draugės, bendruomenė – sukūrė visai kitokį emocinį foną motinystei. Yra tokia afrikiečių patarlė: „Užauginti žmogų reikia viso kaimo.“ Man tai – gyva tiesa.
Antrai dukrai suteikėme Berenikės vardą – „nešanti pergalę“. Yra ir legenda: Kristui nešant kryžių, moteris, vardu Berenikė, padavė jam skepetą nusivalyti kraują. Dukrytė gimė Klaipėdoje – pro palatos langą plevėsavo Lietuvos vėliava, o aš tarp sąrėmių valgiau šaltibarščius. Tikras lietuviškas kūdikis.
Augindama dukrytes, ir toliau siekiu svajonės – noriu amerikiečiams parodyti, kas tai yra sensorinis teatras kūdikiams. Floridoje tokio nėra!
Dabar kartu su bičiule režisiere, choreografe, šokio teatro „Judesio erdvė“ vadove Laura Geraščenko sukūrėme interaktyvų šokio spektaklį 12–24 mėn. kūdikiams, įkvėptą M. K. Čiurlionio muzikos ir paveikslų. Premjerą planuojame gruodžio 5–6 d. Klaipėdos lėlių teatre, o vėliau svajojame jį išvežti į Floridą. Tai ir mano baigiamojo darbo universitete dalis – „Nuo lopšio iki karsto: teatras kaip palaikymo sistema per įvairius žmogaus gyvenimo etapus“. Noriu amerikiečiams parodyti, kad teatras nėra tik pramoga, – jis gali atliepti raidos, emocinius poreikius ir lydėti žmogų skirtingais gyvenimo tarpsniais.
Vaizdo įrašas iš Inesos ir Nick Palaiminimo vakarėlio: https://youtu.be/HX45gh-fdfQ?si=Zu5s_3Ry7rQvCrAv
Neila Ramoškienė, Birute Brass Photography
