36-erių Ieva Tumilevičiūtė sako, jog prieš septynerius metus likimas atvedė ją į Portugaliją, matyt, ne veltui. Čia ji patyrė didelių asmenybės išbandymų ir subrendo tapti mama. Dukrytei duotas miškų deivės Medeinos vardas skatina žmonių smalsumą: o, tas vardas ne portugališkas, o kokios jo šaknys? Savo istoriją pasakoja pati Ieva.
Vizija Nidoje
„Kai buvau paauglė, Nidoje pamačiau mane užbūrusį vaizdą: prie kūdikio vežimėlio tarsi dvi auklės tupėjo dideli aviganiai ir saugojo vaikelio miegą. Kai dabar žvelgiu į savo gyvenimą, ištinka dejavu jausmas – aš tai mačiau, to norėjau ir tai išsipildė! Mano Medeiną dabar saugo du šeimos nariai, vokiečių aviganiai, atvažiavę su manimi iš Lietuvos. O man kelionė iš Lietuvos buvo ne tik fizinė. Tai ir vidinio augimo kelionė.
Savo pasakojimą pradėsiu nuo to, kad Lietuvoje buvau baigusi studijas, įgijusi marketingo ir viešųjų ryšių magistro diplomą, užėmiau atsakingas pareigas. Asmeninis gyvenimas irgi atrodė sklandus: su vyru gyvenome nuosavame 8 metus kurtame name, sutarėme puikiausiai, apsieidavome be konfliktų. Tik vaikučio niekaip nepavyko susilaukti, buvome nevaisingumo klinikų klientai ir jau analizavome dirbtinio apvaisinimo variantus. Man buvo 28-eri, kai viskas per vieną dieną apsivertė aukštyn kojomis.
Su tėvais ir vyresne seserimi išvažiavome į pajūrį švęsti jų santuokos 40 metų jubiliejaus. Ir ten lemtingai sutikau NATO kariškį portugalą, atvykusį į Lietuvą darbo reikalais. Ta pažintis mane panardino į tokius stiprius jausmus, kokių nebuvau patyrusi, – mane tarsi nunešė didžiulė banga. Pamenu, tuometinė vaisingumo psichoterapeutė, pas kurią lankiausi, man sakė: „Laikykis, nes tave neša kaip balioną“. Ir vis dėlto, kad ir kaip mėginau laikytis, apvažiavau visas mums su vyru brangias vietas, apžiūrėjau visas mūsų nuotraukas, visaip bandžiau atbudinti mus jungiančią jėgą.
Nepavyko – nunešė tikrai kaip balioną, ir dar be jokio suruošto krepšio. Nepraėjus mėnesiui po išvykos pajūrin, vieną vakarą pasakiau vyrui, jog, manau, mums metas skirtis. Tuo daug kam sukeldama šoką, žinoma, pirmiausia vyrui, bet net pačiai sau, nes mes buvome draugiška, darni šeima, tik bešvenčianti pirmąsias vedybų metines po 8 metų draugystės. Keista, o galbūt pranašiška, kad tos pačios išvykos į pajūrį metu ir mano sesuo sutiko kitą žmogų, taip pat skubiai išsiskyrė ir laikinai išvyko gyventi su sutiktu Donatu į užsienį. Taip jau nutiko, kad ilgametės tėvų santuokos jubiliejus tapo paženklintas abiejų dukterų skyrybomis…
Manau, svarbu paminėti, kad kai aš švenčiau savo dukros pirmąjį mėnesį, Donatas per savo gimimo dieną mirė ištiktas insulto. Jų meilės istorija nutrūko labai staiga, tačiau suspėjus užgyventi sūnų. Pamenu, sesuo, gimus dukrai, pasakė: „Šįsyk naujas gimimas nieko iš mūsų šeimos narių nepasiėmė“. Taip šiais metais ir gyvenam džiaugdamiesi Medeina ir apverkdami netektį. Praėjus 7 metams po lemtingo pajūrio abiejų istorijos vėl pasisuko.
Tolima Portugalija
Išvykti į Portugaliją turėjau tris priežastis. Pirma buvo stiprus noras išvažiuoti iš Lietuvos kuo toliau, kad nereikėtų visiems teisintis dėl skyrybų ir aptarinėti šio įvykio. Antra priežastis buvo noras patirti gyvenimą egzotiškoje, šiltoje šalyje, „pasimatuoti“, ar man toks gyvenimas tiktų. O trečia priežastis buvo labai žemiška – mano draugas turėjo mažametį sūnų ir dalinę jo globą.
Prieš priimdama sprendimą kraustytis į Portugaliją, porai savaičių nuvažiavau apsižvalgyti, kas tai per šalis. Pasakysiu atvirai – nelabai mane sužavėjo. Net ir dabar, po septynerių metų toje šalyje, kartais jaučiu kažkokią tuštumą, tik nežinau, ar ji ateina iš pačios šalies, ar iš mano, kaip emigrantės, patirties.
Portugalų gyvenimo būdas labai skiriasi nuo lietuvių. Lietuvoje žmonės veiklūs (galbūt ir dėl šalto klimato, kuris skatina veikti?). Lietuvius vadinčiau smalsiais ir ambicingais. O čia visiems yra gerai taip, kaip yra. Technologijos labai atsilikusios, dar yra viešųjų telefono aparatų, restoranai primena valgyklas, dienos užimtumas perpildytas nepajudinamais pavalgymais ir kavos pertraukėlėmis. Bankai dirba iki 15:00 ir dar su pietų pertrauka. Išsivystymo prasme man Portugalija atrodo kaip Lietuva prieš 30 metų, ką tik išsilaisvinusi iš sovietų sąjungos. Užtat čia viskas toleruojama, nėra homofobijos, rasizmo, susipriešinimo skiepų klausimais ir t.t., visa tai leidžia jaustis labai laisvai ir gerai, bet dažnai verčia suabejoti, ar tai tik ne paprastas abejingumas viskam?
Nors pirmas įspūdis apie Portugaliją ir nesukėlė susižavėjimo, bet nutariau vykti. Šeima verkė, nenorėdama manęs išleisti. Susikroviau daiktus į dėžes, pasiėmiau du savo aviganius ir leidomės į kelionę mikroautobusu į Ispaniją, čia turėjo pasitikti mano naujasis draugas. Kelionė truko 72 valandas. Mudu buvome pažįstami mėnesį laiko, pasidalinusi savo istorija su kitais mikroautobuso keleiviais, sulaukiau daug klausimų; „O ar tu garantuota, kad jis atvažiuos tavęs pasiimti? Ką darysi viena likusi Ispanijoje su savo visu gyvenimu dėžėse?“ Man tokių klausimų nebuvo kilę, aš ir toliau skridau kaip balionas. Ir jis atvyko, parsivežė mane į savo namus Portugalijos centre. Apsigyvenome pačioje karščiausioje Portugalijos zonoje, kur vasarą karštis siekia 45 laipsnius.
Nuosavame užmiesčio name man, pratusiai prie sostinės šurmulio, buvo tuščia, nyku, nuobodu, ypač viskam aplinkui išdžiūvus ir raibuliuojant nuo karščio horizontams. Naujasis draugas dirbo, o aš galvojau, kuo galiu užsiimti. Draugas turėjo savo viengungio butą, kurio ilgalaikiai nuomininkai kaip tik nusprendė atsisakyti. Aš pasiūliau pamėginti trumpalaikę į turizmą orientuotą nuomą. Taip birželį parengėme butą nuomai, rugpjūtį parengėme ir namą, kuriame gyvenome, nuomai, nes atsirado galimybė seniausiame Lisabonos rajone išsinuomoti butą. Paskui ir tą butą pernuomojome.
Taip ir gyvenome tarp šių trijų namų, kas kartą išsikraustydami su šunimis. Tada jau prasidėjo aktyvi mano veikla. Mane Lisabona taip sužavėjo, kad nebenorėjau niekur iš jos išvažiuoti, todėl kitąmet, pasiėmę bendrą būsto paskolą, įsigijome butą Lisabonoje. Dar po metų iš deklaruojamų pajamų gavome dar vieną paskolą ir įsigijome seną apleistą sodybą. Mano partneris dirbo karinėse struktūrose, aš rūpinausi nuomos verslu, nepaliaujamai kūriau naujus projektus, bet… asmeninis gyvenimas nebuvo paprastas.
Pasakodama savo istoriją, noriu būti atvira. Su partneriu vėliau mes išsiskyrėme, nes nuo pat atvykimo į Portugaliją kentėjau agresiją ir smurtą, – tiek psichologinį, tiek fizinį, tiek ekonominį. Tiesa, tai suprasti ir pripažinti prireikė 4 metų. Prieš susidedant su vyru užsieniečiu man daug kas sakė: „Ką tu darai?!“ Kartojo, kad pietiečių kitoks mentalitetas, kad galiu „nudegti“, bet man tos kalbos atrodė stereotipiškos. Šventai tikėjau, kad mano istorija bus kitokia. Kai šeimoje prasidėjo agresija, labai išsigandau. Jaučiau, lyg negaliu pasiguosti artimiesiems, nes savo sprendimu išvažiuoti buvau juos labai įskaudinusi. Jie juk sakė, kad darau klaidą, man gali būti blogai, – kai taip nutiko, suvokiau, kad tai yra kaina, kurią turiu sumokėti už savo avantiūrą.
Dažnai save įtikindavau, kad ta draugo agresija kyla dėl to, kad mums abiem labai sunku. Nei jo, nei mano šeima iš pradžių nepalaikė mūsų santykių. Per ketverius bendro gyvenimo metus ne kartą lankiausi pas psichologus, dėjau didžiules pastangas normalizuoti mūsų toksiškus santykius ir vis dėlto nusprendžiau skirtis. Kas keisčiausia, esant akivaizdžioms priežastims skirtis, tai padaryti buvo labai sunku – tikriausiai toks ir yra toksiškų santykių „kabliukas“.
Jaučiausi kaip ta Eglė žalčių karalienė, kuri turi sunešioti metalines kurpes, ir to darbo niekada nepavyks padaryti. Nusprendžiau, kad daugiau neturiu laiko laukti, nes noriu vaikų, bet su šiuo žmogumi man nepavyks sukurti darnios šeimos idilės. Jau gyvendama poroje sužinojau, kad partneris turi bipolinį sutrikimą, todėl nuotaikų kaitą lemia ir jo liga. Sužinojęs apie mano sprendimą skirtis, partneris sureagavo baisiai – apimtas įsiūčio, vidurnaktį jis įsibrovė į sodybą, kur sutartinai aš turėjau gyventi viena santykių krizės metu, išlaužė duris, o aš tik bėgau pas besilaukiančią kaimynę melsdama, kad ji mane įleistų. Įleido, vėliau atvažiavo policija, prasidėjo atgailavimai ir galų gale viskas baigėsi skyrybomis.
Pamenu, kad tais metais mano Kalėdos buvo pačios sudėtingiausios ir vienišiausios gyvenime. Jokių sąlygų skirtis neturėjau, nes buvau visaip priklausoma nuo to žmogaus, bet man tai pavyko.
Aviganiai, pririšę prie Portugalijos
Atsidūrusi savotiškoje nesvarumo būsenoje, svarsčiau, ką daryti toliau. Grįžti į Lietuvą po nepasisekusių santykių atrodė savotiškas pralaimėjimas. Negalėjau net pagalvoti, kad vėl su dviem šunimis keliausiu autobusu tokį ilgą kelią ir grįšiu ant gyvenimo, kurį sugrioviau, griuvėsių.
O ir grįžti nebuvo kaip, nes buvo pats kovido įkarštis, be to, reikėjo fiziškai dalyvauti turtiniuose skyrybų klausimuose. Ėjau iš proto izoliuotoje sodyboje, bijodama vėl įkliūti į draugo pažadų spąstus, nes skirtis atrodė sunkiau nei išbūti. Todėl ėmiau ieškoti žmonių, kurie tas mano mintis išblaškytų, padėtų išlikti išsigrynintame ryžte. Pirmas žmogus, su kuriuo susipažinau internetu ir su kuriuo susitariau susitikti gyvai, ir buvo Daniel, dabartinis mano partneris ir Medeinos tėtis.
Jis žinojo, kad aš kabinuosi į naują gyvenimą, kad man reikia palaikymo. Buvo sudėtingas karantino metas, Daniel dirbo šeimos restorane, kuriam buvo striuka karantino metu. Susitikome du jauni, bet labai pavargę nuo gyvenimo žmonės: abu po skyrybų, abu pradedantys viską nuo nulio. Daniel iš pirmų santykių turi dukrą.
Mūsų santykių evoliucija buvo greita, nes labai gerai vienas kitą supratome ir abu neturėjome pajamų šaltinio bei nuosavos gyvenamosios vietos. Nusprendėme duoti sau šansą pabandyti tapti pora ir stotis kartu. Asmeniškai aš norėjau pabandyti duoti šansą ir Portugalijai, pažinti šią šalį ne per toksiškus santykius, ne per kančią. Ir pažiūrėti, ar pavyks?
Šeimos restoranas ir šeimos pagausėjimas
Mūsų bendro gyvenimo pradžia buvo sudėtinga finansiškai. Iš turimų labai kuklių santaupų pradėjome tvarkytis Daniel močiutės paliktus namus, bet prasidėjo giminių turto dalybos, pykčiai, tad nusprendėme tai palikti ir stotis ant kojų visiškai nuo nieko nepriklausydami. Aš palikau visus verslus savo buvusiajam, perleidau visus kreditinius turtus, išsireikalavau finansinę sumą, su kuria buvau atvykusi į Portugaliją, ir kurortiniame Algarvės regione spontaniškai pasirašėme patalpų nuomos sutartį, ėmėme įrenginėti restoraną. Tai truko pusę metų – viską darėme patys, idėja buvo interjerą kurti ,,iš antrų rankų“ ir perdirbtų medžiagų.
Norėjome atsigręžti į gamtą, tvarumą, sąmoningą vartojimą. Nes po tokių gyvenimo išbandymų rodėsi, kad tik tai ir tėra apčiuopiama, vertinga. Įrenginėjimas buvo labai sudėtingas, nes vasaros dienomis dirbti neįmanoma dėl karščio, dirbdavome vakarais ir naktimis. Pagaliau atidarėme restoraną, Daniel tapo šefu, o aš padavėja bei visų administracinių reikalų tvarkytoja.
Tuo metu man buvo 35 metai, turėjau endometriozę ir žinojau apie labai menką galimybę pastoti. Per restorano atidarymo įkarštį pamiršau išgerti kontraceptikus, paskui ir nusprendėme nebevartoti, atsiduoti likimui – jei vaikelis norės, jis ir ateis. Ir po 4 mėnesių, mano nuostabai, aš pradėjau lauktis!
Laukta, džiugi žinia, bet kartu pasidarė ir baisu. Svajojau apie ramų nėštumą, o turint šeimos restorano verslą tai neįmanoma. Juk dirbdavome po 18 valandų per parą, o pats intensyviausias darbas vykdavo naktimis, nuo 8 vakaro iki 2 nakties. Portugalijoje nėra motinystės atostogų prieš gimdymą. Moterys dirba iki galo, jei sunkus fiziškai darbas, dažnai prašo gydytojų „biuletenių“, kad paskutinėmis dienomis nebereikėtų eiti į darbą. (Po gimdymo motinystės atostogos Portugalijoje trunka tik 4 mėnesius.)
7 mėnesį gavau ir aš „biuletenį“ dėl rizikingos placentos padėties, tačiau tai neįgalino manęs nedirbti, nes pačiam sezono įkarštyje pakaitos nė su žiburiu nerasi. Iki pat galo dirbau restorane administratore ir padavėja, sukausi kaip vijurkas su milžinišku pilvu, dažnai ir su ašaromis, mat klientų nepakantumas vasaros karštyje tolygus besilaukiančios moters hormonams. Klientai mano nėštumą priimdavo įvairiai, vieni padėdami, kiti rėkdami, bet iš esmės visiems atrodė tai normalu. Tik man mąstant apie lietuvišką šventą laukimą buvo liūdna.
Gimdymas prisijaukinant skausmą
Mano gimdymo patirtis nuostabiausia, apie ją galėčiau pasakoti ir pasakoti!
Aš idealizavau natūralų gimdymą ir labai nenorėjau medicininio įsikišimo. Bet kadangi turėjau nėštumo diabetą, gydytojai pasakė, jog neleis nešioti iki 40 savaitės, o 39-ąją skatins gimdymą.
Atvykau į Faro ligoninę laukti gimdymo. Buvo malonu, kad medicinos personalas itin geranoriškas ir kantrus, niekas neskubina, atsakinėja į visus klausimus, kurie tik kyla būsimajai mamai, ramina sąrėmiaujančias.
Laukiau užgimimo megzdama kūdikio apklotėlį ir tikėjau, kad kai pabaigsiu vieną raštą ir pradėsiu raštą atsiveriančiomis akimis, atsivers ir įsčios. Į gimdymo namus turėjau pasiėmusi aromatinių aliejų, ramios muzikos ir lietuviškos liaudies išminties apie gimdymą knygą. Žiūrėjau daug laidų apie tai, kaip tvarkytis su gimdymo skausmu. Vietinėms akušerėms aš buvau egzotika. Ypač dėl savo kalbų, kad užsiprogramavau gimdyti be skausmo, tik su šiek tiek diskomforto. Taip ir nutiko, pagimdžiau neįveikta skausmo! Galbūt kitos moterys, kurios kentėjo gimdydamos, ant manęs ir supyks, juk per tris dienas mačiau, kaip moterys kankinosi, bijojo, rėkė ir blaškėsi, apimtos skausmo, ir – įtariu – iš jo kylančios baimės.
O aš savo 10 valandų sąrėmių metu susitelkiau tik į tą sąrėmį galvodama, kad tai tik viena banga, jai praėjus, pailsėsiu ir pasiruošiu kitai. O apie didžiausią pasaulyje portugališką Nazare bangą galvosiu, kai ji ateis. Savo skausmui suteikiau kūną ir padėjau jį šalia, nuolat sąmoningai neleisdama jam manęs užvaldyti, nepasiduoti panikai.
Sąrėmiai buvo labai intensyvūs, kas 2 minutes. Itin padėjo šalia buvęs Daniel, jo spaudžiami tam tikri dubens taškai rodos nuimdavo pusę skausmo. Kol pasiruošdavau sąrėmio pozicijai, iškomunikuodavau Daniel, kur, ką ir kaip daryt, žiū – ir jau praėjo. Ateinančias 2 minutes ramybės patirdavau kaip atostogas.
Neapsieita ir be vyro pasiskundimo, kaip labai skauda riešus nuo masažo. Prasidėjus gimdymui, buvau tiek pavargusi bet dar vis tiek susikaupusi, kad trukdė net medicinos seselių plepalai – paprašiau jų nutilti ir nebesiūlyti epidūro ar kitų „palengvinimų“ bei nustoti mane kvaršinti klausimais, kurie verčia galvoti techniškai apie gimdymą. Mat aš uoščiau levandų eterinį aliejų ir mintimis vaikščiojau su savo jau paaugusia dukra levandų laukais. Atsisakiau gultis ant gimdymo stalo iki pat gimdymo pradžios, buvau tiek tvirtai nusiteikusi, kad aš gimdau, o ne personalas, kad su manimi besiginčijančių neatsirado. Atsiguliau, šeši stūmiai, ties paskutiniuoju parinkome Xavier Rudd „Spirit bird“ dainą, ir mūsų Medeina užgimė. Tuo metu į gimdyklą subėgo daug gydytojų ir slaugių pažiūrėti, kaip čia gimdo ta „be skausmo“. Nors ir smalsumo atvestos, nuoširdžiai su manimi džiaugėsi ir palaikė. Užgimusią Medeiną paguldė man ant krūtinės. Kai padavė vaikelį, aš jau tarsi žinojau, kaip ji atrodys.
Kas portugališkoje motinystėje kitaip
Viskas, ką aš pasakoju apie Portugaliją, yra subjektyvu. Galbūt kitas žmogus tuos pačius dalykus mato kitaip. Tačiau man atrodo, kad Portugalijoje moterys nelabai stengiasi maitinti krūtimi, nes žino, kad po 4 mėnesių teks grįžti į darbą ir greičiausiai nutraukti žindymą. Itin paplitusi frazė „neturiu pieno“. Apie žindymo padėtis – kaip apie didžiausią naujieną – kalbėjau per tris paras gimdymo namuose sutiktoms gimdyvėms. Nors koridoriuose mačiau šią informaciją, bet susidariau nuomonę, kad žindymui nesiruošiama. Portugalijoje nesu mačiusi nė vienos moters, žindančios viešai, mano aplinkoje apskritai mažai kas žindė vaikučius, nebent mėnesį–du. Nepažįstu ir nė vienos portugalės, kuri būtų gimdžiusi be epidūro.
Matytos moterys labai bijojo gimdyti, buvo labai įsitempusios, vyrai sulindę į telefonus, kažkaip mažokai atrodė to sakralaus požiūrio į gimdymą ir skausmą. Žinoma, ir mano draugės lietuvės ne visos gimdė natūraliai, kai kurios savo sprendimu, kai kurios be pasirinkimo, tačiau Lietuvoje vis dar gyvos tokios senovinės tradicijos, kaip palydos į gimdymą, dainos, ritualai, ar bent jau moterys kiekviena savaip, bet ruošiasi gimdymui.
Kai dabar prisimenu savo gimdymą, atrodo, kad tai buvo gražiausia mano gyvenimo diena. Labai linkėčiau ją patirti taip džiugiai kiekvienai moteriai, o jei gimdymas buvo sunkus ar komplikuotas, tai tik dar vienas įrodymas, kokia stipri yra moteris, ir tai gali įgalinti visam gyvenimui.
Vaikų auginimas
Mano aplinkoje didžioji dauguma pagimdžiusių moterų po 4 mėnesių grįžta į darbą. Kartais „biuletenį“ gavusios atostogas prasitęsia iki 6–7 mėnesių. Vaikelis atiduodamas į kūdikių lopšelį, ir moterys per daug nedaro iš to tragedijos, nes kitaip juk nebus. Kartais, jei yra galimybių, kūdikį prižiūri seneliai. O man toks mano vaiko auginimo modelis visiškai nepriimtinas, nes jis prieštarauja prieraišiosios tėvystės principams.
Portugalija – ekonomiškai silpna šalis, jei mama nedirba, šeimai čia sunku išgyventi, tai atsiliepia vaikų planavimui – šeimose auga tik po vieną ar du vaikus. Pasakoja, kad anksčiau, prieš dvi kartas, būdavo įprasta auginti 9 ar net 15 vaikų!
O portugalų vaikai auga itin neskatinami būti savarankiški, už juos viskas daroma, pjaustomas maistas, rišami batai, valomos nosys ir užpakaliukai sąlyginai labai ilgai. Dažnai ir sutinki keturiasdešimtmečius vyrus, gyvenančius su mamomis, ar net jei ir atskirai, tai vežančius savo skalbinius mamai. Vaikai bijo gamtos, žemės, žolės, paplūdimyje bėda, kai smėlis užkrinta ant patiesalo. Tokiomis šiltnamio sąlygom auginami, jie nelabai mokomi pažinti emocijas ir su jomis tvarkytis.
Portugalai, susidūrę su mano draugų lietuvių vaikais, pasakoja apie juos kaip apie mauglius, bezdžionėles, stebisi savarankiškumu, kad moka pasigaminti valgyti, kad patys prisigalvoja žaidimų ir veiklų. Nenoriu jų smerkti, bet kai nėra prieraišiosios tėvystės, kai vaikai nuo kūdikystės atiduodami į valdiškas institucijas, tai ir auga tokie truputį robotukai, labai patogūs visuomenei. Iš jų reikalaujama gražiai valgyti ir neišsitepti drabužėlių žaidžiant – mat mamos labai mėgsta rengti ir puošti vaikus, dažnai iš kiniškų parduotuvių, o tvarumo sąvoka čia retai sutinkama.
Medeinos auginimas
Mano svajonėms dvejus metus atsidėti tik Medeinos auginimui ir patirti motinystės pilnatvę irgi nebuvo lemta išsipildyti – pirmąsyk visu tempu teko dirbti su mėnesio dukryte ant krūtinės. Pamenu lingavau žindydama ir pildama į taurę vyną ir klientai lingavo su mumis. Kai dukrytei suėjo pusė metų, prasidėjus sezonui, išėjo net keli restorano darbuotojai, kas jau tampa tendencija nes vasarą labai daug darbo pasiūlymų, žmonės pasirenka kur arčiau ir kur nėra įnoringų ir skrupulingų, lietuviškų aukštų standartų reikalavimo. Tad skubiai teko eiti dirbti, kol surasime pamainą. Iš Lietuvos atvažiavo garbingo amžiaus mano mama, ją palikdavau su dukryte ir sukdavausi restorane. Tas laikas man buvo pasaulio pabaiga, vienas didžiausių gyvenimo išbandymų, nes visiškai nebuvau pasiruošusi tokiam staigiam ir ilgų valandų atotrūkiui nuo dukros. Dabar nuolatos jau nedirbu, bet retkarčiais abi su Medeina ateiname į restoraną padėti, – vaikas auga restorane, jai tai beveik tokia pat sava aplinka, kaip ir namai.
Daniel pasakojo, kad ir jis užaugo tėvų restorane, tad nors istorija ir kartojasi, mes abu to savo vaikui nelinkime, matome kaip tai paveikė Daniel asmeninių ribų suvokimą. Viskas sveika, bet su saiku.
Pirmi motinystės metai buvo kupini iššūkių, motinystė su intensyviu nuosavu šeimos verslu, gana jauni mūsų su mylimuoju santykiai, buvimas be artimųjų – kasdien atrodė kaip minų laukas. Vadovavausi dviem frazėmis: draugės – „Neišsiskirti per pirmus vaiko metus“ ir sesers – „Kad vienas kitą suprastų, porai vidutiniškai reikia 25 metų“.
Tad, kai sužinojau, kad į Portugaliją atvyksta fotografė Anna Smile (Jankunec), nutariau atsikvėpti nuo darbų, įprastos kasdienybės rutinos ir surengti šeimos fotosesiją. Juk nuotraukos leidžia pažvelgti į save iš šono – milijonuose sunkių sekundžių užfiksuoti gyvenimo grožį ir priminti sau, kas svarbiausia: šeima, vaikas, mūsų ryšys. Mūsų gyvenimo kelionė. Ir, žinoma, mūsų du vokiečių aviganiai, kurie kasdien saugo mūsų Medeiną ir liudija ilgą kelionę vidinės vizijos link.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Annos Smile (Jankunec)
Susiję straipsniai
