Lietuvos bekelės bėgimo čempionas, „Geležinio žmogaus“ („IronMan“) varžybų dalyvis, ultramaratoninkas Arnas Šimonis, nors daug valandų skiria sportui, didžiąją savo dienos dalį praleidžia ne sporto trasoje. Jis dirba su vaikais, turinčiais kalbos ir raidos sunkumų, konsultuoja šeimas ir studijuoja logopediją Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje. Tokį profesinį posūkį lėmė ne ambicingi karjeros planai, o asmeninė patirtis – specialistų paieškos įvaikintam sūnui.
Ieškodamas sūnui pagalbos, Arnas iš arti pamatė specialistų trūkumo problemą ir panašių šeimų patiriamus sunkumus. Būtent tada gimė mintis pačiam tapti specialistu, kurio pagalbos kadaise ieškojo jo paties šeima.
Pirmasis profesinis pasirinkimas buvo klaida
Baigęs mokyklą Ukmergėje Arnas buvo vienas tų mokinių, kuriems mokslai sekėsi puikiai. Egzaminų rezultatai leido rinktis įvairias studijų kryptis, tačiau aiškaus profesinio plano jis tuo metu neturėjo.
„Tiksliai žinojau tik vieną dalyką, kad noriu išvažiuoti į didmiestį, noriu studijuoti Vilniuje arba Kaune“, – prisimena jis.
Mokykloje A. Šimonis vedė renginius, vaidino teatre, svarstė apie aktorystę, tačiau dvejojo, ar ši profesija gali užtikrinti stabilesnę ateitį. Ieškodamas perspektyvesnio varianto pasirinko komunikacijos studijas. Tačiau jau pirmame kurse tapo aišku, kad pasirinkimas nebuvo sėkmingas.
„Nebuvo įdomu, o ir nejaučiau jokios motyvacijos mokytis. Gyvenau studentiškai – dirbau, linksminausi ir studijoms didelio dėmesio neskyriau. Tačiau atėjus laikui rašyti bakalauro darbą supratau, kad pasroviui jau nebeišplauksiu“, – atvirai sako pašnekovas.
Tuo metu Arnas paniro į darbus – vedė renginius, teisėjavo krepšinio rungtynėse, todėl universitetas taip ir liko nebaigtas.
Tai buvo lemiamas ženklas
Lemiamas lūžis įvyko vėliau, kai su žmona nusprendė įsivaikinti vaiką. Sprendimas buvo sąmoningas ir gerai apgalvotas. Prieš tapdami įtėviais jie baigė pasirengimo programą būsimiems įtėviams, o netrukus sulaukė žinios apie vos kelių savaičių kūdikį, kuriam reikėjo šeimos. Šiandien jų sūnui jau aštuoneri.
Augdamas berniukas susidūrė su įvairiais raidos iššūkiais – kalba vystėsi lėčiau nei bendraamžių, buvo sunku išlaikyti dėmesį. Šeimos kasdienybėje atsirado logopedai, kineziterapeutai, kitų specialistų konsultacijos ir tinkamos ugdymo aplinkos paieškos.
„Keitėme darželius vieną po kito, vaikas juose nepritapo, ieškojome reikalingų specialistų. Kartais atrodydavo, kad ugdymo įstaigoms sunku rasti būdų, kaip dirbti su kitokį raidos kelią einančiu vaiku“, – pasakoja Arnas.
Kuo giliau jis nėrė į šią patirtį, tuo aiškiau matė specialistų trūkumo problemą. Tuo pat metu pradėjo keistis ir jo santykis su darbu. Renginiai, kurie anksčiau teikė daug energijos ir azarto, tapo tiesiog darbu dėl pinigų.
„Visada sau sakiau: jei ateis diena, kai prieš renginį nebejausiu jokio jaudulio, žinosiu, kad jau laikas kažką keisti. Ir tokia diena atėjo“, – šypsosi jis.
Vieną rytą, veždamas sūnų į darželį, Arnas per radiją išgirdo reportažą apie specialistų trūkumą Lietuvoje. Buvo kalbama, kad Vilniuje trūksta apie 100 specialiųjų pedagogų ir 150 logopedų.
„Pagalvojau, kad gal čia kažkoks ženklas. Tuo metu jau buvau pradėjęs svarstyti, kad renginiai nebedžiugina taip, kaip anksčiau, todėl nusprendžiau pabandyti ir priimti šį profesinį iššūkį“, – prisimena Arnas, dar tą patį pavasarį pateikęs dokumentus stojimui į VDU Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos studijų programą.
Studijos ne sumažino, o sustiprino motyvaciją
Skirtingai nei pirmosios studijos, logopedija Arnui tapo ne formaliu, o sąmoningu pasirinkimu. Tačiau stodamas jis dar ne iki galo suprato, kokia plati yra ši profesija.
„Atrodė, kad žinau, ką veikia logopedas, bet pirmasis semestras visiškai pakeitė požiūrį. Didelį įspūdį paliko paskaitos apie darbą su negalią, įvairių raidos sunkumų turinčiais vaikais, situaciją Lietuvoje. Tada supratau, kad logopedija yra kur kas daugiau nei kalbos sutrikimai. Studijos padėjo pažvelgti į žmogų ne per diagnozę, o per jo galimybes. Jei pirmose studijose motyvacija greitai dingo, čia įvyko priešingai – ji tik augo“, – teigia pašnekovas.
Vienas ryškiausių studijų prisiminimų susijęs su pirmąja praktika mokykloje. Tuo metu Arnas intensyviai ruošėsi „Ironman“ varžyboms ir save laikė fiziškai itin stipriu žmogumi. Tačiau po kelių valandų darbo su vaikais jis suprato, kad emocinis ir psichologinis krūvis gali būti ne mažesnis nei sporto treniruotėje.
„Į mokyklą eidavau galvodamas, kad esu pasiruošęs didžiausiems iššūkiams, tačiau po kelių valandų su vaikais jausdavausi visiškai išsekęs. Ir vis tiek kitą dieną norėdavau ten grįžti“, – prisimena jis.
Būdamas vyresnis nei dauguma bendrakursių, jis stengėsi kuo greičiau įgyti praktinės patirties – savanoriavo, dalyvavo konferencijose, ieškojo savo profesinės krypties. Praktikų metu sulaukė ir mentorių paskatinimo kuo greičiau pradėti dirbti savarankiškai.
Svarbiausia – ne metodika, o ryšys
Šiandien Arnas dirba specialiuoju pedagogu privačioje Vilniaus humanistinėje mokykloje, kurioje mokosi ir jo sūnus, o po pamokų konsultuoja vaikus savo privačiame logopedijos kabinete.
Pradžia nebuvo lengva: kaip ir daugeliui jaunų specialistų, jam kilo klausimų, ar pavyks rasti klientų, ar užteks žinių, ar pavyks įsitvirtinti. Labiausiai jis baiminosi pirmųjų susitikimų su vaikais – ne dėl žinių stokos, o dėl to, ar pavyks užmegzti ryšį.
Pasak Arno, būtent santykis lemia visą tolesnį darbą: „Jeigu vaikas santykyje su tavimi jaučiasi saugus, visa kita tampa išsprendžiama. Gali turėti geriausias metodikas ir priemones, tačiau jei nepastebėsi vaiko poreikių ir nesukursi saugaus santykio, tikro darbo ir norimų rezultatų nebus“.
Todėl jis stengiasi vengti išankstinių nuostatų. „Kiekvienas vaikas ateina su savo istorija. Man svarbu pirmiausia pažinti jį, o ne jo diagnozę“, – sako pašnekovas.
Šiandien jo kabinetas dirba pilnu tempu, o naujiems klientams vis dažniau tenka atsakyti, kad laisvų vietų nebėra.
Savanorystė pakeitė požiūrį į žmones
Svarbia profesinio kelio dalimi Arnui tapo savanorystė Lietuvos autizmo asociacijoje „Lietaus vaikai“. Pirmoji stovykla, kurioje jis dirbo su autistiškais vaikais, tapo viena stipriausių jo gyvenimo patirčių.
„Pamačiau labai stiprias šeimas. Išvydau tėvus, kurie kasdien daro tai, ko daugelis net nepastebi. Ir pamačiau vaikus, kurie tinkamoje aplinkoje atsiskleidžia visiškai kitaip, nei dažnai įsivaizduojama“, – akcentuoja jis.
Darbas su vaikais pakeitė ir jo požiūrį į kitų žmonių sėkmę: „Anksčiau man nelabai rūpėdavo kitų žmonių sėkmė. Dabar, kai vaikui kažkas pavyksta, kai jis žengia mažą žingsnį pirmyn, aš tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Ko gero, būtent darbas su vaikais išmokė mane to, ko anksčiau neturėjau – nuoširdžiai džiaugtis kito žmogaus sėkme“.
Italijoje užgimė svajonė
Studijų metu Arnas dalyvavo intensyvioje tarptautinėje programoje Italijoje kartu su studentais iš Lietuvos, Latvijos, Graikijos ir Italijos. Visgi didžiausią įspūdį jam paliko ne paskaitos, o Turine aplankytas įtraukties centras.
„Turine apsilankėme dienos centre, kuris veikia daugiau nei tris dešimtmečius ir kuriame įtrauktis nėra tik deklaruojama – ji ten realiai matoma kasdien. Centre veikia baseinas, kavinė, įkurtos žaidimų erdvės, kurios atviros visiems vaikams. Ten visi leidžia laiką kartu, bendrai. Lėšos, gautos už vykdomą veiklą, skirtos kompensuoti paslaugas sunkumų patiriantiems vaikams. Tai buvo viena tų vietų, kurios leidžia suprasti, kad įtrauktis gali būti labai natūrali. Ji neprasideda nuo dokumentų ar projektų – ji prasideda nuo bendro buvimo kartu“, – įspūdžiais dalijasi A. Šimonis, pridurdamas, kad tokia patirtis paskatino svajoti, kad panašūs modeliai ateityje galėtų atsirasti ir Lietuvoje.
Sportas tapo charakterio mokykla
Kaip greta šių profesinių pokyčių Arno gyvenime atsirado intensyvus sportas? Pasirodo, didžiausią įtaką tam turėjo pandemija. Karantino metu sustojus renginių sektoriui, jis pradėjo daugiau sportuoti, atsisakė žalingų įpročių ir atrado ištvermės sportą.
Prieš dvejus metus A. Šimonis įveikė „Ironman“ distanciją, o šiemet tapo Lietuvos bekelės bėgimo čempionu. Artimiausias jo tikslas – 100 mylių (apie 160 kilometrų) kalnų ultramaratonas Ispanijoje.
„Didžiausias džiaugsmas yra ne tiek pats finišas, kiek pasiruošimo procesas – kai matai, kad gali daugiau nei vakar, kai stiprėji, kai nebeatrodo neįmanomi dalykai, kurie anksčiau atrodė utopija“, – sako jis. Būtent procesas, o ne finišo medalis, išmoko nepasiduoti ir profesiniame gyvenime.
Pasaulis, kuriame nėra svetimų vaikų
Paklaustas apie savo gyvenimo kredo, Arnas juokiasi: „Anksčiau jis buvo labai paprastas – linksmintis“.
Visgi kalbant apie gyvenimo motyvaciją ir įkvėpimą, šiandien atsakymas jau būtų kitoks. Praėjusią vasarą stovykloje, kurioje savanoriavo ir dirbo su autistiškais vaikais, Arnas išgirdo taisyklę, kuri iki šiol jam atrodo svarbiausia.
„Ten buvo pasakyta, kad šioje stovykloje nėra svetimų vaikų. Man atrodo, kad būtent ši mintis geriausiai paaiškina ir mano profesinį pasirinkimą, ir tai, kodėl šiandien dirbu šį darbą. Esu už pasaulį, kuriame nėra svetimų vaikų“.
Susiję straipsniai
