Su Veronika kalbėjomės jos nėštumo pabaigoje, kai skaitysite straipsnį, vaikutis jau bus gimęs. Tačiau tikrai ne hormonai siūbavo mūsų pokalbį. O ir kalbėjomės ne apie nėštumą ir kūdikį. Veronika su vyru prieš 2 metus priėmė nestandartinį sprendimą – tapo mažo, ligoto berniuko globėjais. Vieni į akis, kiti už akių sakė, kad tai beprotystė. Bet Veronika įsitikinusi, kad tai buvo geriausias gyvenimo sprendimas.
Trumpai apie šeimą:
Veronika (32 m.) ir Tadas (36 m.) gyvena Vilniuje. Globoja 2,5 metų berniuką, laukiasi biologinės atžalos, kuri turi gimti balandį. Veronika yra pardavimo projektų vadovė B2B sektoriuje, taip pat su vyru valdo savo įmonę, kuri užsiima apdailos darbais
Šeima augina 3 šunis.
Veronika, nieko nestebina, kai globoti ryžtasi šeima, kuri negali susilaukti biologinių vaikų. Jūsų atvejis kitoks. Kokie motyvai?
Esame susituokę 10 metų. Nuo santykių pradžios žinojome, kad norėsime įsivaikinti, o dėl biologinių vaikų – ne taip svarbu. Ši nuostata manyje glūdėjo nuo vaikystės. Augau Savanorių prospekte, rajone buvo daug bendrabučio tipo būstų, daugybė asocialių šeimų. Mačiau, kaip tie vaikai auga. Ir kiek daug vaikų yra niekam nereikalingi.
Kai su vyru diskutuodavome šia tema, pirminė mintis buvo tokia – pasaulyje per daug žmonių. Visko per daug, mes viskuo aptekę. Nuo to tarp žmonių kyla trintis, chaosas, nesusikalbėjimas, karai. Visi – mąstantys ir nemąstantys – internete gali reikšti savo nuomonę, dėl to per daug patyčių, pykčio. Abejojome, ar reikia biologinių vaikų, jeigu mes – žmonija – tiek persisotinę gyvenimu, kad aplink tiesiog primėtyta nereikalingų vaikų. Ir kokie siaubingi dalykai darosi visuomenėje: Matuko istorija, per langą ir į šulinius mėtomi vaikai.
Galvojome, kad labai norėtume ateityje suteikti namus tam vaikui, kuris jau egzistuoja planetoje, nesifokusuojant į tai, kas jį pagimdė.
Kokia buvo kelionė nuo sprendimo priėmimo iki vaikučio atsiradimo jūsų namuose?
Kai pajutome, kad atėjo vaikų etapas, pradėjome domėtis įvaikinimo galimybėmis ir atradome globą. Tuo metu informacijos apie globą nebuvo daug. Reikia pripažinti, kad per keletą metų daug nuveikta – akcijos, sklaida, viešinimas, švietimas. O tuomet mano pirma mintis buvo paskambinti į SOS vaikų kaimą. Buvau apie juos skaičiusi socialiniuose tinkluose. Kadangi mes nebuvome numatę, kokio amžiaus vaiko norėtume, neieškojau informacijos kūdikių namuose, o skambinau ten, kur atrodė patogiau. Paprašiau, kad mane priimtų pokalbiui. Mane šiltai priėmė ir gerai išaiškino, kas yra įvaikinimas ir kas yra globa, kaip vaikai patenka į globą. Kai grįžau, aptarėme su vyru, ir sprendimas buvo priimtas – darykime.
Tada prasidėjo realybė – norėdamas globoti vaiką, turi baigti mokymus. Mokymuose, kuriuos lankėme SOS vaikų kaime, kiekvieną pamoką mums nuoširdžiai kartodavo, kad šioje sistemoje sveikų vaikų nėra. Pratino prie fakto, kad vaikas turės vienokių ar kitokių traumų – fizinių, dvasinių, protinių. Bet kokiu atveju tie vaikai yra „gyvenimo matę“, net jei tai yra kūdikiai. Naivu tikėtis, kad vaikas augs kaip pačių pagimdytas.
Po mokymų gavome išvadą, kad esame tinkami tapti globėjais. Išvadoje turėjome nurodyti lūkesčius, kokio vaiko norėtume. Esame girdėję, kad tėvai pildo, jog nori blondino, žydraakio, panašus į vyrą ir būtinai kūdikio. Mūsų lūkesčių sąrašas buvo trumpas: jeigu įmanoma, kad vaikas neturėtų paveldimų psichinių ligų. Deja, to nuspėti dažnai neįmanoma, nes daug ligų pasireiškia vaikui augant ar užaugus. Juolab kad globai ar įvaikinimui ruošiamų vaikučių šaknys, genealogija dažnai nežinoma. Pavyzdžiui, mūsų sūnaus tėtis nežinomas, o apie mamą žinome tik vardą ir pavardę.
Lūkesčių lentelėje amžių nurodėme iki 4 metų, neįrašėme nei lyties, nei akių ar plaukų spalvos, net tautybės. Mūsų klausė, ar tikrai nepažymėsime tautybės, nes gali pasitaikyti romų kūdikis. Mes atsakėme, kad tada būtų tiesiog nuostabu.
Mokymus baigėme pavasarį ir nutarėme pasilikti dar vieneriems kursams, kurie skirti budintiems globėjams. Tapti tokiais globėjais neplanavome, nes esu prieraiši, negalėčiau atiduoti nė vieno laikinai globai paimto vaiko. Visi vaikai liktų pas mus, ir būtume patys blogiausi darbuotojai (juokiasi). Tiesiog norėjome gauti dar daugiau žinių. Šiuos mokymus baigėme vasarą, o rugpjūtį susiruošėme paatostogauti Turkijoje. Naktį turėjo būti skrydis, o dieną sulaukėme skambučio – yra vaikas, reikia aptarti gyvai.
Kokia loterija lėmė, kad jums atiteko būtent tas vaikas?
Mano suvokimu, įvyko stebuklas, kad vaikučio sulaukėme greitai. Mus įspėjo, kad turėsime laukti ilgai. Lietuvoje vaikų iki 6 metų įvaikinimui eilės yra 4–5 metai. Kalbant apie globą, temintas trumpesnis, tačiau tai irgi yra ne savaitės ar mėnesiai, o metai. O gauti kūdikio tiesiog neįmanoma, eilės labai ilgos. Dabar, kai esame tų tėvų bendruomenėje, matome, kiek daug šeimų laukia vaiko. Mažo vaiko, nes didelių – imk kiek nori.
Taigi kelionės į Turkiją išvakarėse nuvykome į SOS vaikų kaimą pasikalbėti su darbuotojais. Jie nedrąsiai pasakė, kad „yra toks atvejis, kai globėjais matytų būtent mus“. Parodė vaiko dokumentus. Kai perskaitėme, mums plaukai pasišiaušė. Visko buvo labai labai daug – gimdymo metu išnarintas petukas, aorta su problemomis, gimimo svoris 1600 g, nors buvo išnešiotas. Berniuko biologinė gimdytoja turėjo priklausomybę alkoholiui, teko daryti staigų cezario pjūvį, vaikutis patyrė gimdymo traumą, gimė su minusiniu raumenų tonusu. Užbėgsiu už akių – jo būklė buvo tokia bloga, kad po nuolatinių užsėmimų ir pagalbos sūnus tik dabar, būdamas 2,5 metų pradėjo savarankiškai vaikščioti.
Defektų buvo galybė, jų supratau tik dalį. Darbuotojai pasakė, kad esame dvylikta šeima, kuriai šis vaikas siūlomas, visos 11 iki mūsų jo atsisakė. Taip pat paklausė, kiek mums reikia laiko priimti sprendimui. Tuo metu berniukui buvo metai.
Išvykote į atostogas, bet ne poilsis buvo galvoje?
Tikrai taip, tai buvo blogiausios mūsų gyvenimo atostogos. Mintys buvo visai kitur, tad mes nei šalies pamilome, nei ko nors įdomaus ten patyrėme. Priėmėme sprendimą, kad norime susitikti su vaikučiu ir jo tuometine laikina globėja, kuri jį augino. Niekada nepavargsiu dėkoti šiai moteriai už tai, kad globojo berniuką, skyrė jam tiek savo jėgų. Tik jos dėka vaikas apskritai išgyveno.
Iš atostogų grįžome rugsėjo 6, o rugsėjo 7 įvyko susitikimas. Kai globėja į susitikimų kambarį įnešė vaikutį, mudu su vyru susižvalgėme ir tą pačią minutę žinojome, kad tas vaikas yra mūsų. Scena buvo verta filmo.
Filmuose matome, kad vaikutis tiesia į būsimus globėjus rankutes, sako „mama“, pribėgęs apsikabina kojas. Bet jūsų atveju to negalėjo būti?
Ką kalbėti apie pribėgimą, jis tuo metu net nesėdėjo, o apie šypseną negalėjo būti net kalbos. Nežinau, kas tai buvo, – tiesiog jį įnešė ir mes iškart supratome.
Prieš tai susiskambinau su šeimos gydytoja ir perskaičiau jai berniuko diagnozes. Pozityvo išgirdau nedaug. Mus norėjo apsaugoti nuo didelio nusivylimo, patarė gerai pagalvoti, apmąstyti, „kur mes brendame“. Padėjusi ragelį supratau, kad tas skambutis nieko nenulėmė, viduje buvau jau nusprendusi.
Vaiko tą pačią dieną negavome, dar kurį laiką važinėjome jį lankyti, pratinomės vieni prie kitų, jis svečiavosi pas mus ir pratinosi prie mūsų namų, 3 šunų (o jie prie jo). Dėliojomės grafikus, nes vaikutis lankė raidos centrą, baseiną, kineziterpiją ir kitus užsiėmimus, o mes su vyru dirbantys, teko suderinti veiklas. Po kelių mėnesių vaikutį parsivežėme namo. Su juo buvome pakaitomis, vienas kitą dengėme, daug dirbome nuotoliu. Ačiū mano darbovietei – visi žinojo mano situaciją ir leido dirbti iš namų.
Nė karto nesuabejojote tokiu savo sprendimu?
Nesmerkiu šeimų, kurios atsisakė šio vaiko. Ir nekeliu sau uodegos, kokia esu ypatinga, kad pasiėmėme mes. Norint auginti tokį vaiką, reikia nepaprastai daug jėgų, finansų, kantrybės, laiko. Jeigu lūkestis – susikibus už rankučių vaikščioti po parką, – tai čia ne tas variantas.
Silpnumo minučių buvo, ir ne viena. Kaip sakė psichologė – būtų labai keista ir mažai normalu, jeigu nusivylimo akimirkų nebūtų. Jausmo „o Dieve, ką aš padariau, to nereikėjo“ – nebuvo. Buvo abejonės savimi – ar tikrai esu tas žmogus, kuris gali? Ar tai nėra atvejis, kai ambicijos didesnės už galimybes? Man būdavo sunku suvokti, kad negaliu jam kelti tokių lūkesčių, kokius kelčiau kitam tokio amžiaus vaikui. Neviltis apimdavo, kai jis nedarydavo to, ką turėtų daryti jo bendraamžiai. Gerai, kad niekada su vyru nepasidavėme abu. Kai palūždavau aš, vyras atstovėdavo už mudu. Kai pervargdavo vyras, pozityvu užkrėsdavau aš.
Koks vaikutis yra dabar?
Šį rudenį sūnų išleidome į darželį. Nepaisant sveikatos problemų, nuostabesnio vaiko nesu mačiusi, gal dėl to, kad jis mano. Nuostabus, tikrai nuostabus vaikas.
Dabartinis berniukas ir tas, kurį pasėmėme, yra visiškai skirtingi vaikai. Jis eina, pasako daug žodžių, savarankiškai valgo ir prausiasi, valosi dantukus. Žinoma, kitų tėvų vaikai tai daro 1,5 metų, bet mums tai yra didžiulis laimėjimas.
Priimdami šį vaiką, pasiryžome viską daryti maksimaliai atsakingai. Jeigu gaminu valgyti, šalia ant Montessori kėdutės stovi sūnus ir gamina kukulius kartu su manimi. Labai malonu iš darželio auklėtojų girdėti, kad mūsų sūnus daug dalykų žino, su juo lengva susitarti. Užplūsta pasididžiavimas. O juk per šiuos metus lankydamiesi pas įvairiausius specialistus girdėjome tiek negatyvių nuomonių, nuo „matysime, matysime, kas čia bus“ (su nurašymo potekste) iki „o kam jūs tokį vaiką ėmėte, ar sveikų nebuvo?“
Svetimi rėžia į akis, o savi gal kuždasi už akių?
Mes visi turime teisę į nuomonę. Kitas dalykas – jei tavęs nuomonės neklausia, ar būtina ją išsakyti? Nemanau.
Ruošiausi neigiamai reakcijai, suvokiau, kad gali būti visko. Tačiau įvyko dar vienas stebuklas. Mano mama yra tiesiog „nupušusi“ dėl šito vaiko, jis jai – dievinamas anūkiukas. Sūnus labai jaučia močiutės meilę ir atlygina jai tuo pačiu. Vyro mama priėmė mūsų pasiryžimą su pagarba ir susižavėjimu. Mūsų broliai ir sesės sureagavo visiškai adekvačiai. Iš pažįstamų sulaukėme daug moralinio palaikymo, tikriausiai kur kas daugiau, nei būtume sulaukę, jei globotume sveiką vaikutį.
Sako, yra toks fenomenas, kad įvaikinti ar globojami vaikai pasidaro panašūs į įtėvius?
Nuo tos akimirkos, kai vaikas atsirado mūsų namuose, visi sako, kad jis yra mano vyro kopija. Panašumas neįtikėtinas. Tikiu ir kita pasaka – kad šis vaikas atsivedė kitą mūsų vaiką, kurio dabar laukiuosi.
Nebijote, kad pagimdytą vaiką mylėsite labiau nei globojamą?
Kai sužinojau, kad laukiuosi, mane užvaldė atvirkštinė baimė – ar sugebėsiu TAIP mylėti naują vaiką, kaip myliu globojamą? Visi aplinkiniai man sakė – kai pagimdyti, suprasi, kad mylėti biologinį vaiką ir mylėti ne savo pagimdytą yra nepalyginami dalykai. Tačiau iš kur jie žino? Juk tik aš galėsiu tai palyginti.
Suprantu, kodėl žmonės taip sako, pripažįstu nėštumo svarbą. Kai pastojau, aš dar labiau pamilau savo berniuką, sulindau į jį. Juk jo taip nelaukė, su juo nekalbėjo, neglostė pilvelio, kai jis jame augo. Pasidalinsiu man įstigusia fraze – choose your kids (rinkitės savo vaikus). Kiekvieną mielą dieną rinkitės juos, glauskite, bučiuokite, mylėkite. Auginu tą vaiką su šiuo šūkiu, renkuosi jį kiekvieną mielą dieną. O jis renkasi mane.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Sunny Photo ir iš asmeninio albumo
