Kodėl auginant vaikus moterims taip svarbu bendrauti su kitomis mamomis, dalintis rūpesčiais ir išgyvenimais? Todėl, kad tuomet mes, tarsi upės, pasipildome naujais, skaidriais upeliukais ir su nauja jėga plukdome savo siekius, mintis ir svajones.
Vilnietė Ieva Karpienė yra keturių vaikų mama. Ieva sutiko papasakoti apie savo kasdienybę ir bendruomeniškus renginius erdvėje „Mamos laikas“, kuriuose skiriamas dėmesys asmeniniam tobulėjimui, mamų bendrystei. Klube galima saugiai dalintis patirtimi ir galbūt įkvėpti kitas mamas. Šiuo metu Ieva su šeima po penkių mėnesių praleistų Madeiroje grįžta gyventi į Lietuvą. Madeiroje rudenį numatoma atokvėpio stovykla moterims.
Ieva, mamų bendravimo svarbą esate suvokusi jau seniai, nuo pirmojo vaiko gimimo?
Augindama pirmuosius vaikus Rytą (12 m.) ir Upę (10 m.), lankiau įvairias bendruomenes. Kai šeimoje atsirado trečias vaikas, ėmiau burti mamas savo namuose. Vaikutis į mūsų namus atkeliavo vos kelių dienų, mes tapome laikinais globėjais, o vėliau ir įsivaikinome. Taip šeimoje atsirado sūnus Vėjas.
Mano polinkis į bendruomeniškumą didelis, kad nereiktų važiuoti iš namų, sugalvodavau temų bendravimui ir pakviesdavau drauges, pažįstamas moteris pabūti kartu. Kartais pabendrauti ateidavo penkios moterys, kartais ir dešimt. Kai susiburia moterys, jos dažniausiai kalbasi apie vaikus. Mano tikslas buvo mažiau kalbėti apie vaikus, norėjosi, kad ir aš pati, ir kitos moterys gautume sielai peno. Kalbėti apie savo poreikius, savo vidinį pasaulį, apie tai, kaip jaučiamės mes pačios. Temų būdavo pačių įvairiausių: nuo sveiko gyvenimo būdo iki atsipalaidavimo technikų, mandalų piešimo, psichologinių žaidimų.
Susitikimų temos pasirenkamos buvo spontaniškai, jei kuri nors iš mamų būdavo dalyvavusi įdomioje paskaitoje, susitikime pasidalindavo su kitomis. Didžiausias šių susibūrimų įvertinimas buvo tai, kad mamos nenorėdavo išsiskirstyti. Pasibaigus numatytam laikui, jos dar likdavo padiskutuoti, pabūti kartu. Turėjome taisyklę, kad išklausome patirčių, bet nedalijame patarimų, nepamokslaujame, taip mūsų pokalbiai nevirto tuščiais plepalais. Į mandalų piešimą kai kurios mamos atsivesdavo savo paaugles dukras. Toks namų klubas veikė 2 metus, vėliau nutariau šį klubą perkelti iš privačios erdvės į kitas patalpas, į Lauko darželį. Jį įkūrėme su vyru Žilvinu. Suradome tinkamas patalpas, tad kurį laiką susitikimus vesdavau darželio grupėje. O vėliau įsikūrėme jau atskiroje patalpoje. Mums išvykus į Madeirą, erdvė buvo palikta kitoms mamoms organizuoti renginius.
Ieva, kokie keliai jus atvedė į Madeirą ir kaip išlaikėte nenutrūkusius ryšius su Lietuvos mamomis?
Mes su vyru daug laiko ir energijos atidavėme verslui: privačiam darželiui ir mokyklai, bet svajodavome, kad būtų šaunu žiemą praleisti ne Lietuvoje. Vis laukdavome palankaus laiko, geresnės finansinės padėties, kol vaikai bus didesni. Prieš metus vyras apsisprendė, kad jau metas pokyčiams. Vyresnieji eina į mokyklą, mažesnieji – į darželį. Man nebuvo lengva apsispręsti, nes turėjau erdvę „Mamos laikas“, kurią buvo gaila palikti. Bet pagalvojau, jei gyvenimas duoda galimybę, turiu tuo pasinaudoti. Norėjome išbandyti, ką reiškia pagyventi su šeima kitur, pakeliauti, vaikams parodyti kitokios kultūros pavyzdžių.
Iš pradžių planavome pabūti svetur per žiemą, man toks laiko tarpas atrodė saugus ir priimtinas. Paskui supratome, kad užtruksime pusę metų, kol vaikai baigs mokslus. Savo „žiemos pabėgimui“ pasirinkome Madeirą, nes norėjosi gamtos, žalumos ir ramybės. Portugalų kultūra labai įdomi, o mentalitetu jie kažkuo panašūs į lietuvius. Mokyklinio amžiaus vaikai į mūsų avantiūrą reagavo palankiai. Dukra Upė su tėčiu prieš tai buvo nuskridę apsižvalgyti, jai labai patiko. Vyresnieji kalba angliškai. Tik dvylikametis sūnus Rytas jau čia būdamas pradėjo prieštarauti, kodėl teks Madeiroje baigti mokyklą. Praėjus numatytiems trims mėnesiams, jis labiausiai norėjo grįžti namo, nes pasiilgo draugų.
Sunkiausia adaptuotis buvo mažiausiems, kurie silpniausiai kalbėjo angliškai. Vaikai pasiguosdavo, kad kartais nesupranta, ką sako auklėtojos. Smagu, kad po kelių mėnesių jie jau šauniai susikalbėjo tiek su auklėtojomis, tiek su aukle.
Atvykus su 4 vaikais, pamačiau, kad čia gyventi bus lengviau, nes šiltas klimatas, žiemą nereikia prirengti vaikų. Nuo atvykimo nė karto neprireikė striukių. Visi mūsų vaikai – Lauko darželio-mokyklos auklėtiniai, užsigrūdinę. Madeiroje darželio sąlygos buvo truputį kitokios. Tokių atvirų erdvių ir pievų, kaip Lauko darželyje, čia nebuvo.
Gyvendama Madeiroje nepamiršau draugių, lietuvių mamų. Rengėme nuotolinius susitikimus, atvirai dalinomės ir toliau savo motinystės patirtimis. Nesu instagraminė mamytė, kuri rodo tik tai, kas tobula. Kalbu apie savo patirtis, iššūkius, su kuo susiduriu, augindama keturis vaikus. Džiaugiuosi, jei kas pagiria, kad spėju pakeliauti, kad randu akimirkų sau ir kad rodau nepagražintą motinystę. Anksčiau manydavau, kad blogas patirtis reikia pasilaikyti sau, o dalintis tik tuo, kas tobula. Bet kai esi atviras, tu įkvepi kitus – gal kitas nebesijaučia blogas ir nustoja menkinti save. Atvirumas mane gydo.
Šį rudenį mamas kviesiu į stovyklą Madeiroje. Kai Lietuvoje trūks saulės, pasivaikščiojimai po salą, vakaronės ant vandenyno kranto bus joms puikus atokvėpis. Stovykla bus eksperimentinė – intensyvios programos neplanuoju, pagrindiniai akcentai: gamta, ramybė, galimybė išsimiegoti, pailsėti, matyti ir ragauti.
Ieva, kodėl jums atrodo tokia svarbi veikla burti mamų bendruomenę?
Dabar moterys pradeda drąsiau kalbėti apie motinystės patirtis, kokius sunkumus patiria. Kai susilaukiau pirmojo vaiko, nebuvo tokio atvirumo. Dažniau girdėdavau, kad visų vaikai užaugo, užaugs ir manieji. Bet turi patirti viską pati. Kaip ir bemieges naktis, laiko trūkumą savo poreikiams. Galima papasakoti būsimai mamai, kad bus bemiegių naktų, neturėsi savo laiko, bet ji to nesuvoks iki galo. Prisimenu savo motinystės pradžią, iš to streso aš net negalėdavau valgyti.
Susilaukusi pirmojo vaiko, buvau netekusi svorio, visai neturėjau apetito. Atidarydavau šaldytuvą ir suprasdavau, kad nieko nenoriu. Būdavo dienų, kai išgerdavau tik puodelį kavos ir suvalgydavau kokią datulę. O juk maitinau vaiką! Esu išauklėta neparodyti, kad sunku. Kol galų gale pajutau užslėptą vidinį pyktį, neviltį. Tuo metu jau laukiausi antrojo vaikelio, o jau buvau pervargusi nuo pirmojo…
Pats sunkiausias motinystės laikas buvo, kai, gimus Upei, nutarėme pakeisti gyvenamąją vietą. Persikraustėme gyventi, kad būtume arčiau vyro darbo. Butas buvo ketvirtame aukšte, turėdavau nusinešti vežimėlį Rytui, o nešynėje kabojo Upė. Kai jau išeidavome į kiemą, lauke prabūdavau po keletą valandų. Atrodytų, gamtoje galima pailsėti, atsipalaiduoti, bet aš silpau. Mane iš pusiausvyros išvesdavo net nekaltos vaikų išdaigos. Užuot pasijuokusi, baisiausiai susikrimsdavau. Jaučiau, kad jau tampu mama „ragana“. Prasidėjo migrenos priepuoliai. Viename renginyje buvau pakviesta papasakoti apie Lauko darželio veiklą, bet pajutau, kad kalbu ir nieko nepasakau. Pravirkau… Renginyje buvusi pribuvėja Jurga pasakė: „Tiesiog išdalinai visą savo moterišką energiją“.
Mano vyras matė, kad esu nuolat pavargusi, nelaiminga, kad negerai jaučiuosi, ir savaitei mane išleido į sveikatingumo stovyklą. Parvažiavau ne pailsėjusi, o pavargusi fiziškai, nes užuot miegojusi naktimis, aš visas naktis prapliurpiau su kitomis moterimis! Man trūko bendravimo, moteriškų kalbų, palaikymo! Juk net savo mamai negalėjau pasakyti, kaip man sunku. Mama gyveno Anglijoje, jei pasiguosdavau, ji imdavo kaltinti save, kad gyvena toli ir negali man padėti. Po tos stovyklos atradau, kad moterų bendrystė padeda. Dalindamasi su kitomis mamomis palieti tas temas, apie kurias paprastai nekalbama. Kai pasidalini, vidus išsivalo nuo įtampos, kurią laikai savyje. Ir svarbu pamatyti, kad ne tau vienai, ir kitoms moterims tai yra nutikę, ne tu viena esi su savo problema. Vienai mamai pasipasakojau, kaip aprėkdavau vaikus, ji paklausė: „Vadinasi, ir tau taip būna, ne tik man?“ Man tai buvo pirma žinutė, kaip svarbu išdrįsti pasidalinti. Kartais galvoji, kad kitos mamos yra idealios, taip gražiai bendrauja su vaikais, bet net ir idealios būna pavargusios. Taigi pamažu pradėjau eiti mažais žingsneliais savo poreikių link. Pradėjau sau leisti retkarčiais nueiti į indiško marmos taškų masažo seansus. Pusę masažo laiko tarsi būdavau išskridusi kažkur, taip atsijungdavau ir pailsėdavau! Pradėjau eiti į mane dominančias paskaitas. Išbandžiau pirčių ritualus. O dėl nuolatinio energijos trūkumo nuėjau pas specialistus išsitirti, ko organizme trūksta. Man sudarė mitybos planą. Buvau šokiruota, nes per savaitę tiek nesuvalgydavau, kiek buvo rekomenduojama per vieną dieną. Sau skiriant dėmesio, sugrįžo laimės jausmas.
Nepaisant sudėtingos motinystės patirties auginant pametinukus, ryžotės turėti daugiau vaikų?
Mes tokie truputį pašėlę. Kai dukrai jau buvo kokie ketveri, išgirdome informaciją, kad Lietuvoje labai reikalingi laikinieji globėjai. Su vyru nuėjome išklausyti kursų… ir netrukus mūsų namuose atsirado kūdikis! Manėme, kad kelių dienų naujagimį globosime laikinai, kol susitvarkys biologiniai tėvai. Išduosiu paslaptį – visada su vyru svajojome auginti tris biologinius savo vaikus ir vieną įvaikintą. Bet nebuvome tikri, ar gebėsime pamilti, ar neskirstysime vaikų į „savo“ ir „nesavo“. Laikina globa buvo būdas pabandyti, ar galėtume ryžtis įvaikinti. Vėjukas (tada jo vardas buvo kitas) buvo labai geras, prisirišome prie jo, pamilome. Supratome, kad galime būti tėvais ir ne biologiniam vaikui, todėl ėmėme tvarkytis įvaikinimo dokumentus. O kai Vėjui dar nebuvo nė pusantrų, aš pastojau dar kartą… Antrajam Vėjuko gimtadieniui padovanojome sesutę Bangą.
Su trečiu ir ketvirtu vaiku emocinių duobių nebebuvo, atsirado daugiau kantrybės, nebe taip sureikšminu smulkmenas. Vyresnieji vaikai ateina skųstis: „Mama, ar tu nematai, ką mažieji daro?“ O aš apsimetu, kad nematau. Svarbu, kad vaikai saugūs, kažko nelaužo, negadina, tad tegul dūksta kaip nori.
Su tokia nuostata auginant vaikus lengviau pastebėti gražias gyvenimo akimirkas?
Madeiroje viena ar su vyru dviese eidavome pasivaikščioti į gamtą, nors kai kurios trasos nėra lengvos. Nežinodavai, ką už posūkio pamatysi, gamta nuostabi, daug levadų, krioklių. Anksčiau girdėdavau, kad vaikščiojimas gamtoje turi gydomųjų galių, bet galvodavau, kodėl žmonės taip sureikšmina gamtą? O dabar kiekvienai mamai patarčiau nors pusvalandžiui išeiti į gamtą vienai, be vaikų, palikus namie mobilųjį telefoną ir rūpesčius. Net trumpas pabuvimas pačiai su savimi ir ypač gamtoje padeda atgauti jėgas.
Gyvendama Madeiroje, stengiausi pajausti vietinio gyvenimo ritmą. Nuvedusi vaikus į darželį, užsukdavau į krautuvėlę, pradžiugindavau savo būsimą dieną gėle ar kavos puodeliu. Net kaimo krautuvėlėse ryte pilna vietinių žmonių, ramiai geriančių kavą. Stengiausi kuo daugiau lepintis šviežiais vaisiais ar pasimėgauti šviežių sulčių stikline, nes vaisiai čia kur kas pigesni nei Lietuvoje. Čia, saloje, gavau suvokimą, kad viską, ką dariau dėl šeimos, kitų, aš dariau iš nuolatinio trūkumo – norėdama įvertinimo, meilės, dėmesio, būti svarbi ir tikėdamasi, kad gausiu atgal tai, ką duodu. O kai negavau ar ne tiek, kiek tikėjausi, stengiausi dar labiau. Užsisukau rate. Gyvenimas stipriai kviečia atsisukti į save, savo poreikius, rasti būdus pačiai save pripildyti, kasdien, nuolatos, kad duoti ir dalintis galima tik iš pilnatvės.
Rasa Grinkevičienė, nuotraukos iš asmeninio albumo
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Bendruomeniška motinystė“ ir 2023 metams skyrė 3800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 rugpjūčio 28 dieną.
Susiję straipsniai
