Kai feisbuke paprašėme papasakoti retas vaikų vardų istorijas, mums parašė Kristina. Ji papasakojo apie dukrytės Krėjos vardą, o paskutinis sakinys leido suprasti – šį istorija kur kas gilesnė nei tiesiog apie vardą.
***
Kristina rašė: „Mes Krėjos susilaukti bandėme nei daug, nei mažai – šešerius metus, po įvairiausių gydymų, po kelių persileidimų, po gimdymo, kurio metu sirgau COVID-19, ir dukrytė gimė 36 savaičių. Mes viską įveikėme, todėl ir vardas toks stiprus“.
Ar galėtume paskambinti ir išklausyti? Kristina sutiko ne iš karto. Kai kalbėjomės, moteris ne kartą kartojo: laimė mėgsta tylą. Tačiau pasitarusi su vyru Justinu ji sutiko papasakoti savo istoriją, kad paguostų ir padrąsintų likimo drauges.
***
Kristinai tik 29 metai, bet jos kelionė, siekiant susilaukti vaikučio, – ilga, trukusi 6 metus. Daug kas tokio amžiaus tik pradeda ieškoti antrosios pusės, tačiau Kristinos patirtis kitokia. Su Justinu kartu jie jau 11 metų, nuo mokyklos baigimo. Iš pradžių gyveno kartu, paskui, kai merginai buvo 23-eji, susituokė. Ir iškart pradėjo planuoti vaikutį.
„Visą laiką norėjome vaikų, galvojome, kaip bus smagu – būsime jauni tėvai, vaikų bus ne vienas. Tačiau mėnuo – nepavyksta, du – nepavyksta. Galvojome, taip turi būti, ne visiems juk pavyksta iš pirmo karto. Aplinkui vaikų pradėjo lauktis pažįstami, draugai. Ir visi, kurie netingėjo, mūsų klausinėjo – tai kada vaikas, kada pilna šeima? Mūsų tėvai irgi spaudė – kada anūkai? Tarytum šeima be vaikų būtų nepilna, nekokybiška. Spaudimas ir klausinėjimas apie vaikus buvo begalinis, tai žeidė“, – pasakoja Kristina.
Ką Kristina su Justinu atsakydavo? Iš pradžių tradicinį „bus laikas, bus ir vaikas“. O vienu metu įvyko lūžis, kai tiesiai šviesiai pasakė – yra problemų, dėl kurių negalime turėti vaikų. Toks atsakymas žmones priversdavo jaustis nepatogiai, tačiau daugiau klausimų nebepateikinėdavo.
***
Slinko mėnesiai, metai. Labiausiai Kristina nelaukdavo mėnesinių. Skaitė begales straipsnių apie nevaisingumą, ieškojo juose paguodos. Patiko vienas straipsnis, kuriame buvo parašyta, kad kai trokšti susilaukti vaiko, tai kiekvienos mėnesinės prilygsta artimo žmogaus laidojimui. „Tai tiesa – skausmas nesuvokiamas. Bijai pamatyti kraują. Pamatai, kad vėl mėnesinės, ir iškart pradedi verkti“, – prisimena moteris.
***
Kai praėjo 6 bendro gyvenimo metai, pora ryžosi gydymui. To neviešino, niekam nepasakojo. Viskas prasidėjo vizitais pas vietinius gydytojus, paskui buvo siunčiami į didesnius miestus, gydėsi Kaune, galų gale – Vilniuje. Daugybė gydytojų, daugybė vizitų, procedūrų, konsiliumai, operacijos, labai daug medikamentų. Buvo nustatytas policistinių kiaušidžių sindromas, kuris šiais laikas gana dažnas.
„Nuostabūs medikai, gydymui jokių priekaištų neturiu. Netrukus pavyko pastoti. Tačiau – laimė mėgsta tylą. Po 13 savaičių nėštumas nutrūko. Apie nėštumą žinojo visi: giminės, draugai, – todėl buvo dar vienas psichologinis lūžis pranešti, kad jau nebesilaukiu“, – prisimena Kristina.
Šiek tiek atsigavę jie vėl kreipėsi į medikus, kad pavyktų pastoti antrą kartą. Po pusės metų Kristina vėl pastojo, šis nėštumas nutrūko 7 savaičių. Persileidimas įvyko be priežasties.
„Kai laukiausi pirmą kartą, abu su Justinu be galo džiaugėmės, skraidėme ant debesų. Ir džiaugėmės garsiai. Su antruoju be galo bijojau, niekam nesakiau, – žinojo tik medikai ir vyras. Džiaugsmas buvo likęs kažkur apačioje, viską valdė baimė“, – sako moteris. Vis dėlto jie rado jėgų atsitiesti – moteris pastojo trečią kartą. Šį sykį irgi niekam nesakė. Tik nėštumui įpusėjus pranešė šeimai. Esminė emocija, kuri buvo užvaldžiusi šio, jau trečiojo, nėštumo metu, buvo nenusakoma baimė. Moteris bijojo eiti į tualetą iki pat gimdymo – kad nepamatytų kraujo.
***
Kristinos nėštumas sutapo su pandemija. 35 nėštumo savaitę moteris susirgo kovidu ir atsidūrė ligoninėje. Atlikdama echoskopiją gydytoja paklausė, ar Kristina džiaugiasi nėštumu. Moteris atsakė, kad bijo džiaugtis ir nereikia džiaugtis – nes kai džiaugiesi, atsitinka baisių dalykų. Buvo teisi.
Prasidėjo kovido pasekmė – priešlaikinis gimdymas, tai įvyko 36 nėštumo savaitę. Ir laukė, matyt, pati baisiausia akimirka visoje šioje istorijoje: „Kai dukra gimė, ar jos neišgirdau. Ją uždėjo man ant krūtinės, nukirpo virkštelę ir išnešė. Tik kitą dieną sužinojau, kad kai dukrytė gimė, jai nefunkcionavo rijimas, buvo kvėpavimo pažeidimų. Inkubatoriuje ji praleido 5 dienas. Kadangi buvo karantinas, negalėjau dukros net pamatyti. Mums su vyru neleido susitikti, o taip pat ir aplankyti dukros – net atlikus kovido testą. Tiesiog gulėjau izoliatoriuje ir laukiau, kol dukrytei bus geriau. Gydytojai pasakė, kad priešlaikinis gimdymas ir dukrytės sveikatos problemos – tai kovido pasekmės, nes liga pažeidė mano organizmą“.
Laimei, ši bloga žinia buvo paskutinė.
Šiandien dukra auga sveika, stipri mergaitė. Jai 2 metukai. Vardą sujungė iš savo vardų – Kristina + Justinas. Jeigu būtų buvęs berniukas būtų Krėjus, o dabar auga Krėja. Kiekviena diena su dukryte – didžiausia laimė. Bet Kristina vis dar pamena nuoskaudas.
„Mano pamokos aplinkiniams – nekaišiokite nosies į svetimų žmonių gyvenimus ir neklausinėti apie vaikus. Mano pamokos sau – laimė mėgsta tylą. Kai garsiai pasidžiaugdavau savo laime, atsitikdavo „gyvenimas“. Aplinkiniai ne visi tolerantiški, ne visi supras tavo skausmą. Mes, jaunimas, labiau laisvi, o vyresnių žmonių požiūris nėra pasikeitęs“, – sako moteris.
Kada kreiptis į medikus, kai nepavyksta pastoti? Kristina nesiūlo laukti „kažko“, nes yra nuostabių medikų, kurie pasiruošę padėti. Tiek gydytojų, tiek gydymo pasirinkimo variantų yra. Verta iškentėti gydymą, verta laukti, nes vaikai viską atperka. Fiziškai iškentėti gydymą tikrai įmanoma, net nesunku. Sunkiausi yra psichologiniai dalykai. „Negalėdama pastoti jaučiausi brokuota, net kažkam gadinanti gyvenimą. Kai negalėjau du kartus išnešioti, prisidėjo dar viena kaltė. Tada atrodo – čia jau nebe likimas, o kažkas blogai su manimi.
29 metų žmonės ieško savęs, keliauja. O mano gyvenimo planas buvo sudėliotas labai tiksliai, žinojau, ko noriu, – iki kada ir kaip. Deja, ne viskas susiklosto taip, kaip planuoji. Jeigu viskas būtų buvę pagal mano planą, šiandien mūsų šeima būtų gausesnė. Dabar dėkoju likimui už vieną vaiką“, – sako mama.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos studijos Simona Foto
Susiję straipsniai
