Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Jau seniai noriu Jums parašyti, tik bėda – vis pritrūksta laiko.
Auginu mažą sūnelį, o jis nuolat reikalauja dėmesio. Taigi – mano istorija.
Dabar nenori, o paskui – negalėsi…
Ištekėjau labai jauna, tik baigusi mokyklą, todėl visi manė, kad tuokiamės „iš reikalo“. Klydo.
Santuoka buvo iš didelės meilės – susitikome ir žinojome, kad esame vienas kitam skirti. Kadangi aš įstojau į Kauno technologijos universitetą, nusprendėme su vaikučiais palaukti, kol baigsiu mokslus. Vieną dieną mama ėjo pas ekstrasensę ir pasiėmė mane kartu. Ši į mane pažiūrėjusi pasakė: „Mergaite, gimdyti laikas, nes paskui gali turėti problemų“.
Nusijuokiau, kad dar mokslai nebaigti, o ji paprieštaravo: „Dabar nenori, o vėliau norėsi, bet negalėsi“. Burtais ir ekstrasensais netikėjau, viską nuleidau juokais, galvojau – esu jauna sveika moteris, kai ateis laikas, tada ir pagimdysiu. Net pyktelėjau, kad svetimi man nurodinėja, kada gimdyti.
Dar viena bloga žinia
Netrukus prasidėjo skrandžio problemos, o gydytojai jokios ligos nerado. Nutariau atlikti tyrimą kompiuteriu, kuris pagal rankų ir kojų pirštų taškus nustato ligas. Tyrimą atlikusi moteris paklausė, ar neturėjau ginekologinių problemų, esą kompiuteris rodo, kad šioje srityje man kažkas negerai. Tą pačią dieną kreipiausi į savo ginekologę, kuri atliko tyrimus ir nieko blogo nerado. Prisiminus ekstrasensės žodžius per kūną nubėgo šiurpuliukas.
Kas mėnesį – nėštumo testai
Gyvenimas toliau tekėjo ramia vaga, mokiausi, reguliariai lankiausi pas ginekologę, viskas buvo gerai, jokių pakitimų. Vieni draugai susilaukė vaikučio. Nuvažiavome aplankyti – negalėjau atitraukti akių nuo to mažo žmogučio, o paėmus ant rankų užplūdo neapsakomas jausmas. Tiek ir tereikėjo – viskas buvo nuspręsta – laikas ir mums pagalvoti apie mažąjį angelėlį. Praėjo trys mėnesiai, pastoti nepavyko.
Raminau save, kad tai dėl vartotų kontraceptinių vaistų. Pradėjau gerti vitaminus, kad kuo geriau paruoščiau organizmą nėštumui. Jei mėnesinės vėluodavo nors vieną dieną, tuoj pat atlikdavau nėštumo testą, tačiau vis tekdavo nusivilti.
Antrasis brūkšniukas
Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt
Laikas bėgo, įtampa augo. Dar labiau situaciją sunkino artimųjų spaudimas. Jie, nežinodami apie mūsų pastangas, vis juokavo, kad jau labai ilgai uždelsėme su atžalomis. Man kiekvienas toks „juokas” buvo tarsi peilio dūris į širdį.
Prasidėjusi sesija trumpam atitraukė mintis apie vaikelį.
Mėnesinės vėlavo savaitę, tačiau testai ir neigiami atsakymai tiek buvo išvarginę, kad nusprendžiau dar šiek tiek palaukti.
Po poros dienų neiškenčiau, pasidariau testą, žiūrėjau į tą daikčiuką 5 minutes, bet antra juostelė taip ir neatsirado. Ir vėl nieko… Pradėjau verkti. Jau norėjau mesti testą į šiukšlių dėžę, kai staiga pamačiau – po truputį neryškiai atsiranda antrasis brūkšniukas. Iš laimės nežinojau ką ir daryti. Čia verkiau, čia juokiausi. Džiugią naujieną pasakiau vyrui, iš džiaugsmo verkėme abu. Skraidžiau lyg ant sparnų, vyras irgi pametė galvą – lepino, rūpinosi.
Po didelio džiaugsmo, didelis skausmas
Deja… Po poros savaičių pasijutau nekaip, pradėjau kraujuoti. Skubiai nuvažiavau pas gydytoją. Ji nieko gero pasakyti negalėjo – ultragarsas rodė, kad embriono nėra. Gydytoja ramino, kad organizmas ne veltui pats atmetė užsimezgusią gyvybę. Tikriausiai buvo vystymosi sutrikimų. Ką jaučiau, žodžiais neapsakysi. Skausmas taip draskė širdį, kad buvo sunku net kvėpuoti. Gyvenimas sustojo. Kurį laiką su niekuo nebendravau, net vyrui į klausimus atsakydavau tik galvos linkčiojimu. Ilgai nelipau iš lovos. Ne gyvenau, o egzistavau. Nors vyrui irgi buvo be galo sunku, jis nesiskundė, suėmė save į rankas ir kiek galėdamas man padėjo iš naujo kibtis į gyvenimą. Kai pamatydavome nėščią ar vežimėlį stumiančią moterį, vyras apkabindavo mane. Guodė: „Pamatysi, ir tu vaikščiosi su pilvuku“.
Su Kalėdom, tėveli
Po truputį grįžome į normalų gyvenimą. Pakeitėme gyvenamąją vietą, viską pradėjome iš naujo. Rankų nenuleidome, tikėjome, kad išgirsime kūdikio verksmą savo namuose. Artėjančių žiemos švenčių šurmulys šiek tiek pakėlė nuotaiką. Po persileidimo mėnesinių ciklas buvo sutrikęs, tad mėnesinių vėlavimas savaitę manęs nestebino. Kadangi testus atlikinėjau kas mėnesį, tai ir dabar nusipirkau.
Buvo Kalėdų rytas, neramia širdimi prabudau anksti. Nuėjau į vonią ir kaip visada drebančia širdimi su viltimi žiūrėjau į testo lapelį. Šį kartą ilgai laukti nereikėjo – vienas šalia kito išryškėjo du brūkšneliai.
Sunkiai slėpdama šypseną grįžau į lovą, apkabinau vyrą, pabučiavau į skruostą ir tariau: „Su Kalėdom, tėveli“.
Vestuvių metinių dovana
Tai buvo pati brangiausia Kalėdų dovana ir pačios linksmiausios šventės. Vyras mane saugojo, it būčiau gležniausia būtybė. Tris mėnesius niekam nesigyrėme apie mus aplankiusį džiaugsmą. Nėštumas praėjo be komplikacijų. Vaikelis buvo labai aktyvus, o kiekvienas jo krustelėjimas kėlė neapsakomą džiaugsmą.
Kiekvieną dieną dėkojau Dievui už šį stebuklą. Vaikelis buvo „proginis“ – apie nėštumą sužinojau per Kalėdas, pirmuosius judesius pajutau per Velykas, o į pasaulį sūnelis atėjo mūsų vestuvių 4-ųjų metinių dieną.
Štai tokia mano istorija su laiminga pabaiga. Mielosios skaitytojos, noriu palinkėti, kad kiekvienos Jūsų istorija baigtųsi laimingai. Auginkite stiprius ir sveikus vaikučius.
Alina
„Mamos žurnalas“
