Gandrai atskrido po 10 metų

JUR_7628_resize

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Kas penktai šeimai Lietuvoje nėštumo konstatavimas – ilgo ir labai sunkaus kelio pabaiga. Savo istorija dalinasi Ilona.

Šiandien Ilona su vyru Nerijumi augina dukrą ir sūnų. Bet kelias į laimę buvo labai ilgas.

Esu iš trijų vaikų šeimos – pati jauniausia. Matėme tik giedrą vaikys­tę, už tai tėvams būsiu dėkinga visą gyvenimą. Jie kartu nugyveno ilgai ir laimingai net 42 metus.

Nuo mažumės tėvai mus auklėjo katalikiškai. Visi drauge sekmadieniais eidavome į bažnyčią.

Kadangi buvo sovietiniai laikai, kiekvieną šventadienį rinkdavomės vis kitą Vilniaus bažnytėlę, mėtydavome pėdas (šypsosi). Svajojau ateityje sutikti mylintį ir tikintį vyrą, sukurti laimingą šeimą.

Jau 17  metų su meile žvelgiame vienas kitam į akis. Prieš tiek laiko susipažinome viename iš Vilniaus naktinių klubų – lyg ir ne vieta rimtoms pažintims, tačiau sutikę vienas kitą tapome labai laimingi ir greitai supratome, kad norime būti kartu. Taigi vos po šešių draugystės mėnesių nunešėme pareiškimus tuoktis. Nepraėjus nė metams po pažinties, tapome žmona ir vyru. Man tada buvo 26, vyrui 25 metai. Susituokėme iš didelės meilės, kuri iki šiol neišblėso ir, atrodo, kasdien tik stiprėja.

***

Šiandien mūsų namuose išdykauja du vaikai, skamba iki ašarų mieli žodžiai „mama“, „tete“. Vaikiškos rankelės glosto mūsų plaukus, keturios didelės mėlynos akys žvelgia į mus su didžiule meile ir prieraišumu. Tačiau šio džiaugsmo sulaukėme toli gražu ne iš karto. Puikiai žinau, kokį siaubą patiria moterys ir vyrai, supratę, kad gali niekada nesusilaukti vaikų. Mes taip pat buvome nustoję tikėtis…

Mūsų šeimos pasakojimas susideda iš dviejų stebuklingų istorijų (šypsosi). Vaikų laukėme dešimt metų. Per juos patyriau penkias nesėkmingas inseminacijas, vieną nesivystantį nėštumą, išgėriau nesuskaičiuojamus kiekius vaistų ir papildų, o rezultatas būdavo toks pats.

Visus tuos metus meldėme stebuklo. Ir jis įvyko – net du kartus iš eilės.

***

Apie artėjančius rūpesčius sužinojome praėjus metams po vestuvių, ištyrus vyro spermą. Jos kokybė buvo labai prasta – trūko spermatozoidų, jie buvo nejudrūs. Aš buvau sveika. Medikai sakė, kad esame jauni, viskas prieš akis, nėra ko nerimauti.

Tačiau mano vyro žinia apie silpną reprodukcinę sistemą nedžiugino. Nebuvo lengva jį įtikinti, kad tai – ne pasaulio pabaiga, kad aš jį myliu ir, jei lemta, gyvensime be vaikų. Taip, kaip prisiekėme prieš Dievą: „Ir varge, ir džiaugsme, bet visada kartu.“ Vyras kartais man sakydavo, kad galėčiau susilaukti vaikų su kitu. Bet aš labai stengiausi tomis silpnumo akimirkomis jam padėti, švelniai primindavau, kad šiame pasaulyje jis man svarbiausias ir, jei tokia Dievo valia, būsime dviese.

Man nesuprantama, kad poros, susidūrusios su nevaisingumu, nutaria pasukti skirtingais keliais ir dėl vaikų kurti naujas šeimas. Kokia tai meilė, jei ieškoma lengvesnio kelio, bėgama nuo problemos? Savo žmogų sunkiu metu palieki vienui vieną… Man tai nepriimtina.

***

Jūratės Čiakienės nuotr.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Prisijaukinęs diagnozę, sutuoktinis labai stengėsi pagerinti spermos rodiklius: propagavo sveikesnį gyvenimo būdą, atsisakė karštų pirčių, gėrė spermos kokybę gerinančius maisto papildus, kantriai vykdė visus gydytojų nurodymus. Abu troškome vaikų, bet jie pas mus neskubėjo…

Intensyviau minti vaisingumo įstaigų slenksčius pradėjome tik praėjus 7 metams po apsilankymo pas specialistus. Kadangi neturėjome jokių šansų pastoti natūraliai, ryžomės inseminacijai. Pirmai, antrai, trečiai…

Trečias kartas buvo sėkmingas! Nėštumą patvirtinančius kraujo tyrimus kartodavau kas dvi dienas. Skaičiai augo: 44, 228, 425. Užsimezgęs vaisius puikiai vystėsi! Deja, 5 nėštumo savaitę skaičiukai ėmė mažėti. Tai nežadėjo nieko gero. Atlikęs echoskopiją, mūsų žirniuko gimdoje gydytojas neaptiko. Išgyvenome labai juodą ir sunkų gyvenimo etapą.

Kas lėmė savaiminį persileidimą, žino tik Dievas. Matyt, tam angelėliui tiesiog nebuvo lemta ateiti į šį pasaulį. Raminau save, kad įvyko natūralioji atranka.

Po kelių mėnesių, kai tik gydytojai leido, vėl atlikome inseminaciją. Deja, ir ketvirtas, ir penktas kartai buvo nesėkmingi. Susitaikėme su mintimi, kad gyvensime dviese, be vaikų, dėmesį skirsime vienas kitam.

***

Praėjus kiek laiko, ryžomės šeštam bandymui.

Manau, kad gandrai mūsų šeimą aplankė išbandžius akupunktūrą. Adatėlių terapija padėjo tradiciniam gydymui pralaužti ledus. Pas specialistę lankydavomės kartą per savaitę. Per pirmą pokalbį ji mus nuramino: „Atliksiu viską, ką galiu, bet didžiausius stebuklus daro Dievas.“ Jos mintys ir pasaulėžiūra sutapo su mūsiške, todėl visus seansus lydėjo labai teigiamos emocijos. Pradėjome į situaciją žiūrėti realiau. Abu esame tikintys, todėl atsidavėme Dievo malonei.

Gydymo pradžioje akupunktūros specialistė patvirtino, kad vyro vaisingumo taškuose energija labai silpna. Mūsų nuostabai, po devynių mėnesių terapijos spermatozoidų judrumas nuo 0 pakilo iki 9 proc.!

Abu jautėme teigiamą procedūrų poveikį. Akupunktūra atpalaiduodavo, gerai nuteikdavo, pralinksmindavo. Pavyzdžiui, taškas prie bambos, kurį man stimuliuodavo, išvertus iš kinų kalbos, reiškia „vaikučių rūmai“. Tai man kėlė šypseną. O vyras prisipažino, kad per adatėlių terapiją kartais net užmigdavo. Pažintis su akupunktūros specialiste ir nuoširdus jos rūpestis atnešė ramybę, grąžino gerą nuotaiką.

***

Po devynis mėnesius trukusių akupunktūros procedūrų šeštoji inseminacija, atlikta per Žolines, Šv. Marijos dieną, buvo lemtinga – aš ėmiau lauktis savo dukrytės Saulės (šis vardas reiškia „išmelsta Dievo“).

Laukimas buvo ilgas – nuo neryškaus antrojo brūkšnelio nėštumo teste iki vis didėjančios kruopelytės monitoriuje per tyrimus ultragarsu, nuo kiekvieno vaikelio judesio pradingimo iki atsiradimo. Nors nėštumas buvo labai sklandus ir lengvas, jį lydėjo nuolatinis jaudulys, kad tik vaisiaus širdelė nenustotų plakti.

Mūsų mergytė į pasaulį pasibeldė ankstų 2010 metų gegužės 11-osios rytą. Gimdymas komplikavosi, todėl buvo atliktas cezario pjūvis.

Pamačiusi verkiančią angeliško veido dukrytę, supratau, kad tai gražiausias reginys mano gyvenime. Sulaikyti džiaugsmo ašarų negalėjo ir vyras.

Kartais vis dar negaliu patikėti, kad ir aš galiu būti mama! Po tiek metų laukimo ir ašarų, susitaikymo su esama padėtimi kaip neišvengiamybe! Saulė gimė tais metais, kai šventėme 10 metų vedybų jubiliejų. Surengėme nuostabią šventę – atnaujinome santuokos įžadus ir pakrikštijome dukrytę.

***

RP3X7207_resize

Jūratės Čiakienės nuotr.

Atliekant cezario pjūvį, man buvo nustatyta endometriozė. Tačiau tyliai svajojome apie antrąjį vaikelį, vėl planavome inseminaciją. Nusprendėme sąžiningai darytis akupunktūrą ir, man baigus žindyti dukrą, keliauti į vaisingumo kliniką ieškoti antrojo stebuklo.

Broliuko sesei ilgai laukti nereikėjo! Jo gyvybė užsimezgė natūraliai, be medikų įsikišimo! O kadaise buvome visiškai nurašyti: „Pastosite tik po pagalbinio apvaisinimo, stebuklo nesitikėkite.“ Mūsų laimei, jie klydo.

Baigusi maitinti dukrą pastebėjau, kad penkias dienas vėluoja mėnesinės, todėl pasidariau nėštumo testą. Po kelių sekundžių išryškėjo dvi gražios juostelės! Drebančiomis rankomis įdaviau testuką dukrytei ir abi nuėjome į kambarį žadinti miegančio tėvelio. Jam atsibudus, paklausiau: „Ką matai Saulės rankose?“ Iš miegų prabudęs vyras nesuprato mūsų ir žiūrėjo klausiamu žvilgsniu. Pakartojau klausimą: „Ką matai?“ Jis nedrąsiai ištarė: „Dvi juosteles.“

Dar tą patį rytą man buvo atliktas kraujo tyrimas. Jis patvirtino antrąjį nėštumą. Po kelių dienų gydytojos kabinete išgirdau džiugią žinią – mano gimdoje įsitvirtinęs penkių savaičių vaisius. Po dešimties metų skausmingo laukimo antroji natūraliai užsimezgusi gyvybė teikė protu nesuvokiamą džiaugsmą.

***Viršelis_KAI ATGIMSTA VILTIS

Mūsų istorija liudija, kad nėra Dievui negalimų dalykų, tik reikia melstis ir tikėti. Tikėjimas yra kertinis mūsų šeimos akmuo, padedantis nepasiduoti, visą laiką laukti stebuklo! Kas vakarą prieš miegą melsdamasi kartoju: „Ačiū, Viešpatie, už galimybę būti mama.“

***

Ši istorija – viena iš daugelio, spausdintų knygoje „Kai atgimsta viltis. Sėkmės istorijos ir patarimai, kaip įveikti nevaisingumą ir susilaukti vaikų“. Tai žurnalistės, komunikacijos specialistės Gintarės Jankauskienės knyga, kurioje atveriami nevaisingumo užkulisiai. Ši knyga paremta jaudinančiomis lietuvių porų istorijomis ir gydytojų patarimais, kaip spręsti nevaisingumo problemas.

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− vienas = 4

Kitos temos: