Vilnietė Lina savo dukros laukė beveik 10 metų. Per tą laiką – 6 nėštumai ir 6 persileidimai vienas po kito. Pasijutusi nėščia, kiekvienąkart baimingai laukdavo: gal dabar viskas bus gerai? Ir kiekvienąkart būdavo tik blogiau…
Kai septyniolikmetė Lena susipažino su būsimu vyru, jis iškart paklausė: „Mergaite, ar eisi su manimi į pasaulio kraštą?“ Tokia buvo jų pažintis, pasibaigusi vedybomis. Vyras net nenumanė, kad jiems reikės nueiti tikrus kančių kelius iki pasaulio krašto ir atgal, kol šeimoje atsiras kūdikis.
Pasakoja Lina:
Mokykloje buvau gera plaukikė. Baseinas, vanduo buvo mano stichija. Turėjau kandidatės į sporto meistrus vardą. Kai aštuoniolikos metų ištekėjau, galvojau, sportuoti užteks, karjerą daryti dar suspėsiu, dabar svarbiausia šeima ir vaikai. Abu su vyru labai apsidžiaugėme, kai po kelių mėnesių pastojau. Neįsivaizdavau, kad būtent vanduo ir pražudys pirmuosius mūsų kūdikius (būtų buvę dvynukai). Nežinojau, kad nėščiai moteriai gali būti pavojinga vonia. Labai mėgau lepintis karštame vandenyje. Vonioje galėdavau išbūti valandą ir daugiau – ten ir skaitydavau, ir manikiūrą, pedikiūrą pasidarydavau. Vėliau gydytojai sakė, kad būtent dėl karščio ir įvyko pirmasis persileidimas. Iki šiol geriau renkuosi dušą, o ne vonią. Taip sveikiau, be to, matyt, liko kažkokių skaudžių prisiminimų…
Praėjus keletui dienų po maudynių, pirmąkart atsidūriau ligoninėje. Iki tol buvau sveika kaip ridikas. Kiti klasės draugai sirgdavo, o mano sveikatos kortelė buvo plona, tik viršeliai. Vaikystėje su pavydu esu klaususi, ką jie daro, kaip suserga ir nevaikšto į pamokas. Gavau receptą – prisivalgyti kuo daugiau ledų. Prisivalgiau, bet man tas receptas nepadėjo, ryte buvau sveikesnė nei paprastai.
Tikiu, kad kiekvienas, net ir sveikiausias, žmogus turi savo Achilo kulną. Mano silpniausia vieta pasirodė ginekologija.
Po nesėkmingo nėštumo tyrimai parodė dvi cistas, kurias reikėjo operuoti. Išleisdami po operacijos gydytojai pasakė: dabar arba labai greitai pastosi, arba labai ilgai teks laukti vaikelio. Išsipildė abi jų pranašystės. Pastodavau lengvai, bet vaiko kaip nebuvo, taip nebuvo.
Negailėjome pinigų privatiems ginekologams. Žinodama, kad nesu lengva ligonė, ieškodavau gerų gydytojų pagal rekomendacijas. Jie rašė vis naujus receptus ir liepdavo gerti vis kitus vaistus. Nuo hormoninių preparatų katastrofiškai augo svoris. Per savo vestuves svėriau tik 60 kilogramų.
Mamos draugės juokaudavo, kad kišenėje nešiočiausi metalinį rublį, o tai nupūs vėjas kaip plunksnelę. Bet pradėjus vartoti vaistus, per keletą mėnesių priaugau 20 kilogramų. Teko keisti visus drabužius, atsisakyti trumpių hipiškų palaidinukių, mini sijonų, nes nuo staigiai priaugto svorio ant kojų atsirado strijų. Visus sportinius drabužėlius pakeitė klasikinis stilius. Sutikti pažįstami klausdavo, kelintam aš mėnesy…Svoris augo, o jokio pagerėjimo nebuvo. Organizmą alino ne tik didžiulės vaistų dozės, bet ir vienas po kito sekę persileidimai.
Mes abu su vyru labai mylime vaikus. Ypač prie manęs jie limpa kaip musės. Žmonės juokauja: kuo tu, Lina, juos prisivilioji? Aš visą laiką gyvenau tarp vaikų, tik nesavų. Kai buvau 16, gimė jauniausias broliukas. Jį auginome pasikeisdamos su mama. Kai sukako 10 mėnesių, mama turėjo išeiti į darbą, tad patikėdavo prižiūrėti man.
O vėliau, kai draugės pradėjo gimdyti vaikus, mielai dalindavausi jų rūpesčiais. Būdavo, paskambina, klausia: „Lina, mes norime su vyru išeiti, ar gali prižvelgti mažąjį?“ Jeigu tik neužsiėmusi – visada prašom. Giminaičiai dviems mėnesiams paliko mišinukais maitinamą vaikutį, ir nepražuvome.
Važiuodami atostogauti, kartais su vyru pasiimdavome krikšto dukrą ar draugų vaikiuką. Su trejų metukų mergyte Šventojoje išbuvome 10 dienų.
Mums būdavo smagu, kad šalia yra vaikas, jį gali mylėti, juo rūpintis. Ir labai sunku būdavo atiduoti. Juk per tas dienas prisiriši prie mažiuko…
Todėl gydymui neskaičiuodavome nei pinigų, nei laiko. Atsisakydavome brangesnio drabužio ar geresnio valgio, bet vaistams visada atsirasdavo reikalinga suma. Susilaukti vaiko man tapo darbu. Kas savaitę reikėdavo važiuoti pas gydytojus, kiekvieną dieną visus 8 metus matuotis rytinę temperatūrą. Niekas negalėjo užtikrinti, kad gydymas bus sėkmingas. Kartais prarasdavau viltį. „Negalvok apie tai“, – patardavo gydytojai. Bet kaip gali negalvoti, juk tai tavo gyvenimas, tavo problema. Atrodydavo, likimas baudžia skaudžiausiai, kaip tik gali – esu sutverta auginti vaikus, o negaliu jų turėti. Žeisdavo žmonių klausimai, ar ne metas mums kviestis gandrą. Teko išgirsti ir tiesmukai išsakytų nuomonių: kuriam galui vyras gyvena su žmona, jei ta negali pagimdyti vaiko?
Nežinau, ar būčiau ištvėrusi, jei ne vyras. Jis tiesiai sakė: „Aš vedžiau Liną ne dėl vaikų, iš meilės jai“. Jo tikėjimas, kad pasveiksiu, palaikė mane.
Mintyse buvau nusprendusi „dirbti dėl vaiko“ iki 30 metų. Jei iki tol, per 12 metų, nepavyks pastoti ir išnešioti, nutrauksiu gydymąsi.
Kol buvau labai jauna, rinkdavausi ginekologes tik moteris. Buvau girdėjusi, koks geras gydytojas yra Juršėnas. Po aštuonerių metų, kai besigydant pradingo ovuliacija ir sutriko kiaušidžių veikla, nusprendžiau, kad kreipsiuosi į tą gydytoją kaip skęstantysis griebiasi paskutinio šiaudo…
Pirmojo vizito metu mes su gydytoju tik kalbėjomės. Buvau išvargusi. Peržiūrėjęs aštuonerių metų temperatūrų grafikus, gydytojas paklausė, kodėl viduryje neranda dviejų metų grafikų. „Tais metais buvau praradusi viltį ir nieko neregistravau“, – pasakiau jam. Tada gydytojas pasakė, kad vienas jis manęs tikrai neišgydys, jei nepadėsiu aš pati. Kai ligonis praranda viltį, jam padėti neįmanoma.
Gydytojas R.Juršėnas neskyrė jokių vaistų. Daugiau kaip metus turėdavau atlikti įvairiausius tyrimus, kad tiksliai sužinotume priežastį, kodėl negaliu susilaukti vaiko. Tyrimai brangesni už vaistus. Vien kompiuterinis tyrimas kainavo 400 eurų. Gydytojas, kurį aš laikau savo Dievu, pamatęs visus tyrimų rezultatus, davė 10 procentų tikimybę, kad aš galėsiu tapti mama. Tada buvo skirti tokie vaistai, kokie reikalingi mano sutrikusiai hormoninei veiklai. Endokrinologė liepė laikytis griežtos dietos, mesti svorį. Ir aš vėl pastojau!
Buvo vasara, su vyru nuvažiavome į Lenkiją, į vandens parkus paiškylauti. Leidausi visomis vandens kaskadomis dar nežinodama, kad esu nėščia.
Bet šįkart jokių komplikacijų nebuvo. Maniau, kad visą nėštumą reikės gulėti ligoninėje. O jaučiausi kuo puikiausiai, kaip ir visos moterys. Atrodė, kad pastangos susilaukti vyko ne su manimi. Iš atminties išsitrynė viskas – gydymas, neviltis, ašaros…
Po planuotos cezario operacijos gimė mūsų mergytė. Vyras jai iškart davė vardą Viktorija – mūsų didžioji pergalė, mūsų 10 metų laukimas. Jei sutikčiau savo likimo draugę, kuriai iki šiol dar nesiseka pastoti, pasakyčiau tą patį, ką kažkada draugės ir vyras sakė man: tu turėsi vaikų. Būdavo dienų, kai aš netikėdavau jų žodžiais, bet dabar žinau, kad klydau. Vilties negalima prarasti niekada, net ir po 10 metų.
„Mamos žurnalas“
