Jeigu ruošeisi tapti mama, bet ja netapai, žinok, kad nesi viena. Dešimtys, šimtai tavo bendraamžių, patyrusių persileidimus ar metų metais negalinčios pastoti, irgi su skaudančia širdimi nulydi kiekvieną gatvėje sutiktą vežimėlį. Į svetimo vaiko šypseną norėtųsi atsakyti šypsena, bet kažkodėl iš akių pasipila tik ašaros.
Trys žurnale kalbintos mamos po ilgų vargų vis dėlto susilaukė kūdikių. Jos išėjo į finišo tiesiąją ir sėkmingai kirto ribą, vadinamą žmogaus gimimu.
JONUKO LAUKĖME 9 METUS
Pasakoja Rasa M. iš Vilniaus:
Teko girdėti ir skaityti nemažai istorijų apie tai, kaip žmonės ilgai negali susilaukti vaikų. Labiausiai stebino, kad dažniausiai jau po poros metų juos apimdavo neviltis. Mes savo vaikučio laukėme 9 metus. Netrukus po jo gimimo atšventėme 10-ąsias vestuvių metines.
Mes su vyru bendraamžiai, susituokėme, kai buvo po 21-erius. Tuomet abu studijavome Šiauliuose, susipažinome antro kurso pradžioje. Aš studijavau Šiaulių pedagoginiame universitete, Jaras – Universiteto filiale. Susituokėme po pusantrų metų draugystės, baigę trečią kursą. Studentai dažniausiai tuokiasi iš reikalo, o mes tuokėmės iš meilės. Žinoma, apie vaikelį svajojome, bet puikiai supratome, kad pirma geriau ramiai baigti mokslus, o man dar buvo likę 2 metai. Tad viską palikome Likimo valiai – nėštumo nesisaugojome, bet ir nesistengėme užmegzti gyvybės. Manėme – kaip bus, taip bus. Tie dveji metai greitai prabėgo. Jie buvo labai aktyvūs – ne tik studijavome, bet ir šokome šokių kolektyve, lankėme sportinę šokių akrobatiką. Be to, Jaras studijuodamas dar ir dirbo, nes labai norėjome būti nepriklausomi nuo tėvų. Darbai, mokslai, repeticijos užgožė viską, mintims apie vaikelį nelikdavo vietos.
Netrukus Jaras gavo darbą Vilniuje, ir mudu išsikraustėme gyventi į sostinę. Darbo ieškoti išsiruošiau ir aš. Man darbą pasiūlė privati mokykla, tačiau tos mokyklos direktorė iškėlė man ultimatumą: „Tu privalėsi bent 2 metus neturėti vaikų“. Kategoriškai atsisakiau ten dirbti ir susiradau darbą paprastoje mokykloje. Beje, netrukus toje privačioje mokykloje įsidarbino mano grupės draugė. Jai ta direktorė prasitarė, kad „buvo atėjusi darbintis to paties kurso mergina, bet, matyt, ji buvo nėščia“.
Pirmaisiais darbo metais nebuvo kada net atsipūsti. Gavau pirmokus (esu pradinių klasių mokytoja), mane supo būrys mažiukų, gyvenimas kunkuliavo. Kiti metai buvo ramesni, ir pradėjo lankytis mintys – kažkas čia ne taip. Tikrai buvo keista, kad per beveik 4 santuokos metus mums „neužkibo“ vaikutis, nors ir nesisaugojome. Nutarėme ieškoti priežasties. Prasidėjo mūsų vargo keleliai.
Iki tol Vilniuje nebuvau lankiusis jokioje poliklinikoje, nė nežinojau, kokioje esu registruota, kur mano kortelė. Nutariau kreiptis į studentų polikliniką, nes ten konsultavo ir privačiai. Ginekologė mane apžiūrėjo ir reziumavo, kad esu visiškai sveika. Ji patarė atlikti bakteriologinius tyrimus – galbūt pastoti negaliu dėl kokios nors infekcijos. Tuo metu nė nesusimąstėme ir su siuntimu keliavome į laboratoriją.
Tik daug vėliau sužinojome, kad tuo metu buvo labai madinga „rasti“ lytiniu keliu plintančių bakterijų – chlamidijų. Mat tai buvo dar naujiena, o tyrimai ir gydymas kainavo labai daug.
Kadangi už viską mokėjome iš savo kišenės, kažkam labai apsimokėjo mus maustyti. Bet tada dar apie tai nieko nežinojome ir naiviai tikėjome viskuo, ką mums sakė gydytojai. Chlamidijų, žinoma, rado.
Ginekologė skyrė gydymą. Jis buvo labai varginantis, ilgas ir brangus. Vaistų kiekiai – nežmoniški, kasdien rijome saujas tablečių. Gydytis reikėjo abiem. Po kelių mėnesių gydymo reikėjo vėl kartoti tyrimą. Atsakymas – chlamidijos neišnyko. Kodėl?
Gydytoja atsakė, kad gydymas nepadėjo, todėl būtina keisti schemą ir gydytis toliau. Gydėmės vėl, ir vėl tyrimai. Taip be galo be krašto. Negalėjome suvokti, iš kur pas mus tos baisios bakterijos, juk jos plinta lytiniu keliu, o mes esame vienas kitam vieninteliai partneriai. Deja, gydytojai mums stengėsi įdiegti kitą mintį. Man puse lūpų prasitardavo, kad nebūčiau tokia tikra dėl savo vyro. O vyrui sakė tą patį – tikriausiai jūsų žmona ne šventa. Iš tokių kalbų tik juokėmės, bet kartais susimąstydavome – o kaip į tokias gydytojų replikas reaguoja jautresnės poros?
Nuvarginti alinančio gydymo per pažįstamus susiradome kitą gydytoją. Ji mus apžiūrėjusi atskleidė tiesą: „Jokių chlamidijų jūs neturite ir neturėjote“. Ši gydytoja ir papasakojo, kad bakterijų rasti dabar labai populiaru, tai yra gydytojų susitarimas, kuris naudingas visoms pusėms (tiek laboratorijai, tiek gydančiam ir tyrimams siunčiančiam gydytojui, tiek medikamentus parduodančioms firmoms). Apėmė didžiulis apmaudas.
Negailėjome prarastų pinigų. Buvo gaila savęs, kad tiek mėnesių alinome save nereikalingais vaistais. Jei nukritus trupinukui palaižydavau ranką, ji būdavo karti, – vaistai veržėsi per visas odos poras. Gydytoja patarė gydymą nutraukti, kurį laiką apie vaikelį negalvoti, o stengtis atstatyti nualintą organizmą.
Pradėjome vartoti vitaminus.
Vaikelio vis tiek nebuvo, todėl reikėjo ieškoti kitų gydymo kelių. Sesuo neseniai buvo gimdžiusi Vilniaus gimdymo namuose, pasakojo apie malonią gydytoją, priėmusią gimdymą. Nutariau ten nueiti, nors tos gydytojos visai nepažinojau. Buvau jai moteris iš gatvės, bet gydytoja mane apžiūrėjo ir pasiūlė padaryti gimdos organų nuotrauką. Kas yra patyręs šią procedūrą, žino, kokia ji skausminga.
Atvėrus gimdos kaklelį leidžiamas kontrastinis skystis, paskui daroma nuotrauka, kuri parodo, ar geras praeinamumas per visus kiaušintakius ir t.t. Užbėgsiu įvykiams už akių ir paskysiu, kad tokių gimdos nuotraukų man teko iškęsti tris. Nuotrauka parodė, kad esu visiškai sveika ir pastoti galiu. Gydytoja patarė gerti vitamino E, folinės rūgšties ir laukti gandrų, nes jokių kliūčių pastoti nėra.
Kadangi vaikelio vis nebuvo, vėl grįžau į studentų polikliniką. Gydytoja jau nebesiūlė ieškoti bakterijų, bet pasakė, kad man būtinai reikia pavartoti hormonų. Nuo jų labai gretai pradėjo augti svoris, ant veido pradėjo rastis plaukų. Gydytoja mane „ramino: „Juk čia hormoniniai vaistai, natūralu, kad auga svoris“.
Tik ji negalėjo suprasti, dėl ko ant veido atsirado plaukų. Kadangi šie vaistai netiko, gydytoja skyrė kitus, bet organizmas tokio vaistų pertekliaus nebeatlaikė. Prasidėjo kitos ligos – varginanti kandidozė (pienligė), uždegimai. Kai išsigydžiau, pasakiau – stop. Tapo aišku, kad tie gydymai mus greičiau nuvarys į kapus, nei mes susilauksime to vaikelio. Dar paminėsiu, kad visus tuos kryžiaus kelelius kartu su manimi nuėjo ir vyras – jis buvo tirtas visapusiškai, kartu gėrė vaistus.
Atėjo ramybės periodas. Nebegėrėme jokių vaistų, netrukus pasijutome sveiki, pilni jėgų. Nepaisant to, vaikelio nebuvo, o metai bėgo. Visi mūsų draugai jau turėjo mažylius, pradėjome jausti aplinkinių spaudimą. Mes nemelavome, kad „dar nenorime vaikelio, nes smagu pagyventi sau“.
Kalbėjome tiesiai šviesiai – vaiko mes norime, bet jo nėra. O kodėl – nežinome. Manau, meluoti ir nesakyti tiesos dar sunkiau. Pamažu man atklysdavo mintis apie įsivaikinimą. Bet vyras buvo kategoriškas, jis vis kartojo: „Pamatysi, turėsime savo“. Tas jo tvirtumas ir tikėjimas man vėl sugrąžino jėgas. Patraukiau pas gydytojus iš naujo.
Ėjo aštunti mūsų santuokos metai. Laikraštyje pamačiau Šeimos planavimo centro skelbimą. Vieną vakarą abu ten nuėjome. Vėl iš naujo reikėjo atlikti visus tyrimus. Nors tvirtinome, kad visi jie atlikti ir duomenys yra, tačiau kiekviena gydymo įstaiga nori turėti savo. Vėl tyrė vyrą, vėl man darė gimdos nuotrauką. Ir vėl visi tyrimai parodė, kad esame sveiki ir pastoti kliūčių nėra. Į Šeimos planavimo centrą ėjome kas mėnesį, ten tirdavo, kada subręs mano kiaušialąstė, nustatydavo vaisingiausias dienas, kai didžiausia tikimybė pastoti. Dabar juokinga prisiminti, bet pagal gydytojų rekomendacijas nustatyti pasimylėjimai mums buvo tapę darbu, „užduotimi“. Negalėčiau suskaičiuoti, kiek nusipirkau nėštumo testų. Tik ta moteris, kuri ilgai negali pastoti, tai supras. Padariusi testą laukdavau ne 2 minutes, o pusvalandį, valandą – o gal pasirodys tie du brūkšneliai… Kiekviena uždelsta diena atrodė kaip vilties žiburėlis, o gal, o gal… Tačiau jokių rezultatų nebuvo.
Kai viltis vėl buvo pradėjusi blėsti, gydytojai pasiūlė dar vieną sprendimą – atlikti man diagnostinę operaciją. Nors operacija galėjo ir nieko neparodyti, man pasiryžti buvo visiškai nesunku. Norėjau būti rami pati prieš save, kad padariau viską. Liepos 6 dieną, per Mindaugo karūnavimo šventę mane operavo. Operacija parodė, kad pastoti negalėjau dėl mechaninės kliūties. Mano kiaušintakiai buvo suaugę ir apsiraizgę apie žarnas. Operacija buvo ilga ir sunki, teko pašalinti vieną kiaušidę. Po operacijos paklausiau chirurgo, keik jis man duotų balų pastoti dešimtbalėje sistemoje. Chirurgas davė 3.
Nusiminiau, nes tikėjausi nors 5. Bet vilties nepraradome.
Ilgai truko reabilitacija, teko save tausoti, kol visiškai sugijo operuoti organai. Teko daryti dar vieną gimdos nuotrauką, kad gydytojai įsitikintų, ar viskas gerai sugijo. Mums sakė, kad dabar jau tikrai, jau tikrai turime susilaukti vaikelio. Tačiau praėjo tušti metai, pastoti nepavyko. Vėl nuėjome į Šeimos planavimo centrą, kur paaiškėjo, kad po operacijos man sutriko ovuliacija. Gydytojai nutarė man suleisti ovuliaciją sukeliančių medikamentų. Reikiamą dieną man suleido vaistų ampulę ir kategoriškai liepė šį vakarą pasimylėti. Vyras, kaip tyčia, buvo siaubingai pavargęs. Juokėmės – jei dabar pastočiau, vaikutis būtų visiškas flegmatikas.
Praėjus savaitei atlikau nėštumo testą ir netekau žado. Po 9 metų laukimo pamačiau išsvajotas dvi juosteles. Negalėjau pasakyti nė žodžio, paėmiau Jarą už rankos, nuvedžiau į vonios kambarį ir parodžiau. Mes stovėjome, žiūrėjome ir tylėjome. Nors širdys šokinėjo iš susijaudinimo, mes bijojome džiaugtis.
Toliau – tik geros naujienos. Ilgai apie nėštumą niekam nesakėme, norėjome apsisaugoti nuo perdėto dėmesio. Kartą atvažiavo į svečius tėvai. Nors mama nieko nežinojo, ji suprato: „Rasele, man atrodo, tu laukiesi“. Nėštumas buvo puikus. Mus prižiūrėjo Šeimos planavimo centro gydytojai, privati ginekologė bei gydytoja, kuri vėliau priėmė ir gimdymą. Lankiau nėščiųjų aerobiką vandenyje, R. Šemetos nėščiųjų mokyklą, įvairiausias paskaitas nėščiosioms poliklinikose. Visur ėjome kartu su vyru. Mes buvome vaikeliui subrendę, pasiruošę, labai jo laukėme. Gimdymas atrodė juokingas, palyginus su laukimo kančiomis. Gimė 3 949 g ir 55 cm berniukas. Pavadinome Jonu. Išgyvenu gražiausią gyvenimo etapą, esu mama. Man nuostabi kiekviena su Jonu praleista diena. Stengiamės jam duoti kuo daugiau – važinėjame į baseiną, lankomės R. Šemetos šeimų klube, kur turime daug šaunių draugų.
Prisimindama savo istoriją, labiausiai liūdžiu dėl netinkamo gydymo, kai kurių gydytojų cinizmo. Veltui išleidome didžiulius pinigus, alinome save nereikalingais vaistais, o kažkas tai žinojo, pelnėsi ir džiaugėsi. Likimo draugams norėčiau patarti – jei abejojate dėl tyrimų atsakymų, kelia nerimą skirtas gydymas, nepagailėkite laiko ir išsitirkite kitur. Gydytojai sako, kad operuoti kiaušintakiai turi tendenciją vėl suaugti, kad vėl pastoti man tikriausiai sektųsi sunkiai. Tačiau mes manome, jei jau kartą pavyko, tai 100 procentų, kad pavyks ir vėl.
5 NEVILTIES METAI
Pasakoja Žydronė L. iš Grigiškių:
Emiliuko laukėme 5 metus, kol mus išgirdo Dievas. Tik taip galiu paaiškinti berniuko atėjimą. Penktaisiais metais buvau jau visiškai prislėgta, puoliau į neviltį, o vyras tik po gimdymo prisipažino, kad irgi nebeturėjo vilties susilaukti vaikelio. Situaciją komplikavo tai, kad… gydytojai negalėjo pasakyti, kodėl aš neišnešioju kūdikio. Visi mano tyrimai buvo geri ir jokios ligos nerodė. Ir jaučiausi visiškai sveika.
Ištekėjau būdama 25-erių. Oficialiai buvau namų šeimininkė, tačiau nemažai padėdavau šeimos versle.
Turėjome ir kur gyventi, ir iš ko pragyventi. Lapkričio mėnesį pasijutau besilaukianti. Kūdikis buvo planuotas, nes po vestuvių nesisaugojome. Tačiau šeštąją nėštumo savaitę, prieš pat Kalėdas, įvyko savaiminis persileidimas. Vyras nuvežė į ligoninę, gydytojai apžiūrėjo, tačiau nerado jokios priežasties, kodėl įvyko persileidimas. Labai nusiminusi paklausiau, kada vėl galėsiu pastoti. Gydytojai rekomendavo porą mėnesių palaukti, kol viskas susitvarkys, o tada jau bandyti.
Antrąkart pastojau po 3 mėnesių. Kovo pradžioje sužinojau, kad esu nėščia, o balandžio mėnesį, tą nelemtą 6-ąją savaitę, vėl persileidau. Šįkart gydytojai darė gimdos valymą ir atliko visus įmanomus tyrimus, kodėl mano nėštumai tokie nesėkmingi. Ir vėl – jokių paaiškinimų.
Pajutau, kaip sunku, kai lieki vienas su savo negalia, o šalia nėra gydytojo, kuris prisiimtų atsakomybę už visus gydymo etapus. Jau anksčiau konsultavęs ginekologas buvo siuntęs atlikti kraujo tyrimus kažkokiame institute. Atėjau į laboratoriją, o seselės sako: „Mes mielai paimtume tau kraują, bet reikia gauti vedėjos sutikimą“. Nuėjau pas vedėją, o ji aprėkė mane kaip „žmogų iš gatvės“: „Jokių ėmimų. Ką mes žinome, gal jūs apkrėsite mus hepatitu? Atneškite jau paimtą kraują mėgintuvėlyje“. Išėjau apsiašarojusi lauk…
Atsigavusi po nelaimių gavau siuntimą išsitirti vaisingumo centre. Manau, kad nuo tada prasidėjo tikroji mano neviltis. Man dabar labai gaila tų moterų, kurios atvažiuoja į iš tolimų rajonų ir deda visas viltis.
Gydytojas skyrė atlikti daug tyrimų, kurie visi mokami (nors tuo metu jau dirbau ir turėjau Sodros knygelę). Viena skausmingiausių procedūrų – gimdos vidaus nuotrauka, joje gydytojas pamatė oro burbuliukų. Ėmė svarstyti, tai polipai ar procedūros metu patekęs oras. Apsistojo ties nuomone, jog tai polipai ir juos teks operuoti. Ginekologas dviems mėnesiams turėjo išeiti atostogų, tad mane paliko ramybėje, prisakęs kasdien matuotis bazinę temperatūrą ir per tą laiką atlikti hormonų tyrimus. Atėjau po atostogų su pedantišku temperatūrų grafiku, o jis nė neužmetė akies į tuos mano dienoraščius. Supratau, kad pildžiau visiškai be reikalo. Gydytojas tik pažiūrėjo į hormonų tyrimus ir pasakęs, kad jie greičiausiai netikslūs („tokie negali būti“), liepė atlikti dar kartą. Deja, antrieji tyrimai pasirodė esą lygiai tokie pat.
Pamatęs, kokioje neviltyje aš atsidūriau, vyras pasakė: „Neverk, jau susitariau su Diagnostikos centru, rytoj pat nuvažiuosime ten“. Užsukau į ankstesnę gydymo įstaigą, susirinkau visus savo tyrimus, už kuriuos buvau mokėjusi pinigus, ir nuvykau į privatų Medicinos diagnostikos centrą.
Pasirodė, kad ten kai kurių tyrimų kainos net mažesnės negu buvau mokėjusi anksčiau, be to, visi tyrimai buvo atlikti vietoje per valandą. Visiškai kitoks požiūris į ligonį. Maloni ginekologė nei barė, nei gąsdino. Pamačiusi, kad iš nevilties negaliu liautis verkusi, ji pasakė: „Pirmiausia jums reikia nueiti pas psichologą. Kai nusiraminsite ir atsipalaiduosite, bandysime rasti išeitį, kaip sėkmingai išnešioti vaikutį“. Užuot skyrusi vaistus, ji rekomendavo geras atostogas ar gal net kelionę kartu su vyru, kad pamirštume visą košmarišką įtampą. Taip ir padarėme – lapkričio mėnesį išvykome į pažintinę kelionę po Ispaniją. Buvo labai šaunu, vėl pradėjau šypsotis.
Praėjo žiema, atėjo penkta mūsų bendro gyvenimo vasara. Ir penkti metai, kai norime, bet negalime susilaukti vaikų. Numojau ranka į gydymo įstaigas (tuo labiau kad jokios diagnozės gydytojai nenustatė), vėl su vyru išvykome atostogauti prie jūros. Vis dažniau pakalbėdavome apie tai, kad susitaupysime pinigų ir kreipsimės į dirbtinio apvaisinimo specialistus.
Bet ką jūs manote – rudenį aš pasijutau nėščia! Su didžiausia baime laukiau tos nelemtos 6 nėštumo savaitės. Kaip tyčia tomis dienomis pasirodė negausaus kraujavimo, tačiau niekam nieko nesakiau, tik gulėjau lovoje, lepinau save kaip įmanydama ir stengiausi galvoti, kad šįkart viskas bus gerai. Praėjo kritinis laikotarpis, ir aš vėl visur galėjau eiti „kaip tankas“. Jaučiausi energinga, o kraujo tyrimai buvo tokie geri, kaip nenėščios. Emiliukas, kuriam greitai bus dveji, gimė atlikus cezario pjūvį. Operavę gydytojai stebėjosi, kodėl man iki šiol nepavykdavo pastoti ir išnešioti kūdikio, nes ir kiaušidės, ir takai buvo visiškai sveiki.
Kitoms moterims, kurios nuėjo panašius „kryžiaus kelius”, norėčiau patarti: nepulkite į neviltį, neverkite, o ieškokite tokių gydytojų ir tokių klinikų, kuriais jūs pasitikėtumėte. Kai pradėsite tikėti, kad viskas bus gerai, galų gale taip ir atsitiks.
ŽVAIGŽDĖSE APIE GYVYBĘ NEBUVO PARAŠYTA
Pasakoja Saulė S. iš Klaipėdos:
Mano istorijoje daug mistikos. Turbūt tiek pat, kiek ir patirto liūdesio, nusivylimo ir ašarų. Trys persileidimai iš eilės mane pastūmėjo į tokią gilią depresiją, kad kolegos mokytojai siųste išsiuntė į piligriminę kelionę po šventas vietas. Semdama šventą Lurdo vandenį meldžiau Dievo vieno dalyko: kad jis leistų man patirti motinystės džiaugsmą. Keliavome vargingai, ieškojome kur pigiau, miegojome vienuolynuose ir daug meldėmės. Kai grįžusi į Lietuvą atlikau nėštumo testą, jis tiesiog apstulbino, nes buvo teigiamas…
Reikėtų apie viską papasakoti iš eilės. Su vyru susipažinome dar būdami studentai. Buvo stipri meilė, kuria džiaugėsi ir mūsų artimieji. Pavyzdžiui, mano mama visada sakydavo: „Tik saugok savo vyrą, nes kito tokio šaunaus neberasi“. Pirmais metais po vestuvių pirmąkart pastojau, tačiau 13 nėštumo savaitę nukraujavau ir įvyko persileidimas. Po trejų metų ryžomės antrąkart susilaukti vaikelio. Vėl maždaug tokiu pat metu, apie trečią mėnesį, nuėjau pas savo gydytoją pasitikrinti. Tačiau nuėjusi taip ir nebegrįžau – gydytoja pasakė, kad mano nėštumas negimdinis, vaisius, ko gero, jau žuvęs, tad būtina kuo skubiau vykti į Vilniaus Santariškių ligoninę ir atlikti operaciją. Nors buvo šeštadienis, mane skubiai operavo sakydami, kad dar po savaitės būtų buvę vėlu. Būtų tekę pašalinti gimdą. Vilniuje nustatė, kad vaisius nežuvęs, o gemalo išvis nėra.
Po šios traumos su vyru važiavome į Genetikos centrą sužinoti, kodėl nėštumai nutrūksta. Tyrumų rezultatai parodė, kad mes esame sveiki, tad ateityje jokių kliūčių susilaukti vaikučio nėra.
Deja, po kelerių metų įvyko trečiasis persileidimas. Nors po antrojo gydytojai buvo skyrę organizmą stiprinančių vaistų, stiprių cheminių preparatų, tai nepadėjo. Būdama mokykloje (esu pradinių klasių mokytoja) pradėjau kraujuoti, ir ligoninės gydytojai jau nebegalėjo sulaikyti nėštumo.
Tada nesupratau, tačiau dabar tiksliai žinau, kad man prasidėjo depresija. Nors šiaip esu aktyvi ir energinga, tapau apatiška. Emocijos išsiliedavo pykčio bangomis dėl menkiausios priežasties. Tuo metu vyras susirado kitą moterį ir po mėnesio išėjo iš namų. Jam visa tai ištverti, pasirodo, buvo sunkiau nei man. Greitai sužinojau, kad jie ėmė lauktis vaikelio…
Bandžiau pagalbos ieškoti pas psichologą. Tačiau veltui. Psichologas skyrė raminamųjų, o mano organizmas juos tiesiog atmetė. Norėjau suvokti savo jausmus, savo mintis, todėl ėjau net pas astrologę. Jos žodžiais, žvaigždės rodė visišką mūsų neatitikimą. Nors savo vyrą be galo mylėjau, pasak astrologės, mus siejo tik vyro ir moters simpatija, ne šeimyninis gyvenimas. Žvaigždėse apie mudviejų vaikutį, apie gyvybę, nieko nebuvo pasakyta. Kita moteris man aiškino, kad mūsų šeimą veikia juodoji magija, ir būtina nuimti prakeiksmą magijos ritualais. Tačiau aš veltis į juodąją magiją ir bandyti susigrąžinti vyrą atsisakiau. Jis išėjo, vedamas aistros kitai – matyt, taip lemta.
Sunkiausia buvo tai, kad tuo metu nesulaukiau palaikymo iš artimų žmonių. Net mama kaltino mane pačią, kad nesugebėjau išlaikyti vyro. Tik bendradarbiai mokytojai suorganizavo vietą piligriminėje kelionėje, kad atitrūkčiau nuo savo juodų minčių, nuo depresijos. Esu labai dėkinga jiems už tai. Beje, skyrybų laikotarpiu vienas mokyklos laikų pažįstamas supažindino su savo draugu. Aš Saulė, jis Saulius, aš išsiskyrusi, jis „senbernis”, abu bevaikiai – tuo laikotarpiu mūsų ryšys atrodė tinkamas abiem. Apie tolesnę ateitį negalvojome, apie vaikus – irgi, nes saugojomės.
Tačiau man keliaujant su maldininkais po Prancūziją, Saulius susapnavo, kad aš nėščia. Ir pasirodė, kad tai yra tiesa. Išvažiavau į kelionę pirmomis nėštumo savaitėmis. Kai grįžau į Lietuvą, jau kitą rytą atlikau nėštumo testą – jis buvo teigiamas. Negalėjau patikėti, atrodė, kad pastojau nuo šventos dvasios, nes tiek metų norėjau ir negalėjau susilaukti vaikų, o čia pavyko net saugantis. Pylė karštis ir drebėjo rankos. Nežinojau, kaip į tą naujieną sureaguos Saulius, nes buvome pažįstami vos kelis mėnesius.
Tačiau viskas susiklostė kuo palankiausiai. Šiuo metu esu jau trejų metų Simo, kurį sėkmingai išnešiojau ir pagimdžiau, mama. Tiesa, gydytojai mane labai saugojo ir didelę nėštumo dalį nedirbau, kad vėl neįvyktų persileidimas. Berniuką, gimusį po Jaučio ženklu Drakono metais, pavadinome Simu – tai reiškia „išklausytojas”. Manau, kad jis išgirstas mano maldų ir atkeliavęs taip stebuklingai ir taip laiku, kai aš jau buvau beprarandanti paskutinę viltį.
„Mamos žurnalas“
