Šią istoriją žurnalui papasakojo 40-metė moteris iš vieno rajono centro. Ji prašė pakeisti vardą ir pavardę, nerašyti miesto pavadinimo. Kad nuo aplinkinių dėmesio apsaugotų savo vaiką, kurio laukė 13 metų.
Sakoma, kad laikas – geriausias gydytojas. Nors prisiminus, ką teko išgyventi, suvirpa širdis, bet jau galiu kalbėti ramiai, tačiau apie viską iš eilės.
Vadinkite mane Lina. Ištekėjau 25-erių. Laikas bėgo, o išsvajotas kūdikis vis neskubėjo ateiti.
Pamažu į širdį ėmė smelktis nerimas. Jaudindamasi pravėriau konsultacinės poliklinikos ginekologijos kabineto duris. Gydytoja skyrė reikalingus tyrimus, patarė matuoti bazinę temperatūrą, o po kelių mėnesių pasidaryti gimdos ir jos priedų nuotrauką. Girdėjau, jog tai skausminga ir rizikinga procedūra, bet daug labiau bijojau išgirsti blogą atsakymą. Mano džiaugsmui, atsakymas buvo geras: jokių pakitimų nebuvo matyti. Sužibo viltis. Ji kiek prigeso, kai buvo rastas kaltininkas – hormonai (ovuliacijos sutrikimai).
Ligos istorijoje atsirado įrašas: Nevaisingumas.
Guodžiau save, kad pavartosiu vaistų, ir hormonai susireguliuos. Deja, ne viskas pasirodė taip paprasta.
Po skirto gydymo hormonais slinko laikas, bet niekas nesikeitė. Atvirkščiai – tik pablogėjo. Visai sutriko menstruacijų ciklas, kenčiau skausmus, be nuskausminamųjų negalėjau pakilti iš lovos ir eiti į darbą.
Pažįstama patarė man apsilankyti pas savo ginekologę, kuri garsėjo netradiciniais gydymo būdais. Ši medikė mokėjo įkvėpti viltį. Iš tiesų – po kelių jos skirto gydymo mėnesių dingo skausmai, ciklas tapo reguliarus, jaučiausi lyg iš naujo gimusi. Tačiau vaikelio vis nebuvo.
Praėjo dar keleri metai. Daugybė vilties mėnesių ir neigiamų nėštumo testų.
Vieną ankstyvą rytą prabudau nuo aštraus skausmo pilve. Vos nuėjau iki tualeto, kaip staiga aptemo akyse, išpylė šaltas prakaitas, pradėjo pykinti, o širdis – daužyte daužytis. Rodėsi, kažkur krentu. Labai išsigandau, nes taip bloga dar nebuvo buvę. Po kiek laiko blogumas praėjo, liko tik skausmas.
Tada nesupratau, kad taip pasibaigė pirmasis mano nėštumas, maniau, apsinuodijau. Netrukus pradėjau nestipriai kraujuoti. Išskubėjau pas gydytoją. Eidama gatve pajutau, kad prasideda antrasis priepuolis.
Laimei, netoli buvo vaistinė, užėjau ir paprašiau iškviesti greitąją. Gydytojai tik kitą dieną padarė echoskopiją ir patvirtino diagnozę: negimdinis nėštumas. Toje ligoninėje nebuvo laparoskopinės aparatūros, tad vyras mane išvežė į kitą. Labai norėjau išsaugoti tą kiaušintakį, kuriame buvo negimdinis nėštumas. Buvo penktadienis, gydytojai prisakė man gulėti ir paliko iki pirmadienio. Neįsivaizdavau, koks pavojus man gresia, juk kiekvieną minutę kiaušintakis galėjo trūkti (jis buvo įtrūkęs ir kiek kraujavo). Buvau keistai rami. Kažkoks apsauginis šydas gaubė mano mintis. Gal Aukščiausiosios jėgos mane saugojo, kad nesijaudinčiau, o kiaušintakis netrūktų.
Operacija buvo komplikuota. Ir dabar nusipurtau prisiminus kai kuriuos momentus – tarsi kadrus iš siaubo filmo. Štai, prabundu, negalėdama suvokti kur esu. Iš kažkur nepaprastai garsiai aidi kažkokie balsai.
„Skalpelį“, – išgirstu ir greit pajuntu skausmą. Kažką daro mano pilvui. Iš baimės bandau šauki, kad skauda, kad esu gyva, bet neišleidžiu nė garso…
Staiga pajuntu, kaip kažkas praplėšia mano akis, ir vėl – į nebūtį.
Atsigavusi po operacijos sužinojau, kad iš tiesų tuo metu, kai buvau pabudusi operacinėje, man pjovė pilvo sieną. Nors operacija buvo laparoskopinė, ją baigę gydytojai pastebėjo stiprų kraujavimą ir tik prapjovę pilvo sieną galėjo išsiaiškinti priežastį. Labai nukraujavau, o svetimą kraują organizmas atmetė.
Sveikau sunkiai ir lėtai. Gedėjau savo negimusio kūdikėlio, jaučiausi, lyg jį palaidojusi. Bet – paradoksas – po šios nelaimės įsižiebė viltis kada nors tapti mama. Vis kartojau sau: Vadinasi, aš galiu pastoti.
Sakoma, jei vieną atima, kitą duoda. Ligoninėje susipažinau su puikia moterimi, kuri tapo man artima lyg sesuo. Paklausiau jos patarimo rimtai išsitirti. Nuvažiavau į Jūrininkų ligoninę Klaipėdoje. Patekau į nuostabios gydytojos J. Drulytės rankas. Teko vėl viską pradėti iš pradžių: atlikti visus tyrimus, matuotis bazinę temperatūrą, išsitirti hormonų kiekį. Vėl reikėjo gerti hormonus reguliuojančius vaistus. Kas mėnesį drebančiomis rankomis darydavau nėštumo testą, bet atsakymas vis būdavo neigiamas.
Gydytojai patarė daryti laparoskopinį tyrimą. Delsiau, nes gąsdino košmariški anos operacijos prisiminimai. Bet niekur nesidėsi… Nuteikiau save, kad antrą kartą taip blogai būti negali, ryžausi šiam tyrimui.
Operacija praėjo sklandžiai, o labiausiai džiugino tai, kad abu kiaušintakiai buvo praeinami (net tas, operuotasis!).
Iš ligoninės grįžau rami, gėriau vaistus. Po 4 mėnesių nėštumo testas pagaliau parodė du raudonus brūkšnelius. Nežinojau, džiaugtis ar verkti. O jei vėl?, – įkyriai lindo mintis, nes labai įtartinai skaudėjo tą operuotą kairę pusę. Gydytoja liepė skubiai atvažiuoti į ligoninę. Echoskopijos tyrimas nieko nerodė.
Reikėjo palaukti savaitę, todėl mane išleido namo. Po savaitės važiavau tyrimo kartoti. Gydytoja ilgai vedžiojo aparatu po mano pilvą, raukė antakius ir tylėjo. Pagaliau ištarė: „Gimdoje nieko nematau, kairėje operuotoje pusėje matyti darinys, yra laisvo skysčio“. Žemė išslydo iš po kojų. Pamačiusi mano žvilgsnį, gydytoja suskubo raminti, girdi, gal apsiriko, juk echoskopija – šešėlių žaismas. Jos žodžių beveik negirdėjau.
Galvoje vis tiksėjo: „Negali būti, negali būti…“ Išėjusi iš kabineto prapliupau raudoti. Vyras klausinėjo, o aš negalėjau nė kalbėti. Tą pačią naktį mane pažadino jau pažįstamas skausmas. Ir vėl toks pat priepuolis. „Kad tik netrūktų“, – meldžiausi pakeliui į ligoninę. Anksti ryte mane be eilės vežė į operacinę…
Operacija praėjo sklandžiai, bet šį kartą teko pašalinti kairįjį kiaušintakį. Taigi, likau su vienu. Šansų pastoti buvo vis mažiau. Rodos, turėjau prarasti paskutinę viltį, bet šį kartą ir kūnu, ir siela stebėtinai greitai sveikau. Nors antrojo savo negimusio kūdikio gailėjau ne mažiau, nelaimės, matyt, mane užgrūdino. Draugės stebėjosi, iš kur randu jėgų šypsotis. O aš vyliausi: „Dabar, kai nesveikas kiaušintakis jau pašalintas, man būtinai turi pasisekti“.
Grįžusi namo vaistų nebegėriau 4 mėnesius. Atsipalaidavau ir ilsėjausi, stengiausi negalvoti apie vaikelį.
Kai atėjo laikas vėl pradėti gerti vaistus, mane ėmė persekioti keistas jausmas. Lyg būčiau visa to jausmo persmelkta. Jaučiau, kad mano būsimas kūdikis kažkur labai arti… Ir iš tiesų, ilgai laukti neteko. Kaip šiandien prisimenu: ryte pasidariau eilinį nėštumo testą. Jis – neigiamas. Bet keistasis jausmas neapleidžia, rodos, žinau, kad testas meluoja. Po kelių dienų testą pakartojau – yra! Laimę nustelbė prasidėjęs kraujavimas ir skausmas. Šį kartą – nebe kairėje, o dešinėje pilvo pusėje. Ruošiausi blogiausiam. Paskambinau gydytojai, ši, aišku, liepė tuojau atvažiuoti. ,,Gimda kieta, tikriausiai ciklo sutrikimai”, – sakė apžiūrėdama. Tą naktį ligoninėje sapnavau, kad glaudžiu prie savęs mažutėlį, gražų savo sūnelį. Sapnas buvo toks ryškus, toks tikroviškas, kad pabudusi gailiai apsiverkiau.
Ryte atliko echoskopiją. Ji nieko neparodė. Po savaitės į tą patį kabinetą ėjau labai jaudindamasi, rodėsi, už šių durų bus sprendžiamas mano likimas.
Gydytoja lyg tyčia ilgai tylėjo, kažką įdėmiai stebėjo ekrane. Gulėjau ir mintyse meldžiausi, kad užtektų stiprybės ištverti tai, ką išgirsiu. Tuo metu gydytoja įjungė aparatą, fiksuojantį vaisiaus širdies tonus. Ir aš išgirdau greitą stuksenimą…Tai plakė mano kūdikio širdutė. ,,Įvyko stebuklas”, – pasakė gydytoja.
Gerąją naujieną slėpiau nuo visų iki 3 mėnesio. Žinojo tik artimiausieji. O po to žinia pasklido žaibiškai.
Jutau ypatingą visų aplinkinių palaikymą, mane sveikino daugybė žmonių, ne vienas jų verkė iš džiaugsmo ir meldėsi už mano kūdikį. Kad tik pavyktų išnešioti…Visą nėštumą saugojau save kaip kiaušinį. Man buvo jau 38-eri, priklausiau padidintos rizikos grupei, bet į Genetikos centrą nevažiavau.
Žinojau, kad už nieką pasaulyje negalėčiau atsisakyti šio kūdikio, net jei tyrimai parodytų blogiausia.
Visus nėštumo mėnesius teko daugiau gulėti nei vaikščioti, bet tą laiką prisimenu kaip patį nuostabiausią gyvenime. Vaikelis vis susiruošdavo į kelionę per anksti, nuolatos grėsė persileidimas.
Tuomet stengdavausi prisiminti panašių istorijų su laiminga pabaiga. Ir tos svetimų moterų istorijos man stebuklingai padėdavo.
Ir taip, vis tramdomas ir prilaikomas, tik 4 dienomis anksčiau planuoto laiko į pasaulį atėjo mano taip ilgai lauktas sūnelis. Sveikut sveikutėlis ir nepaprastai panašus į aną sapnuotą kūdikį. Gydytojai nenorėjo rizikuoti ir neleido man gimdyti pačiai. Dėl cezario pjūvio jaučiausi daug praradusi.
Juk negalėjau iškart pamatyti savo kūdikio, jo priglausti, pamaitinti… Kurį laiką vis verkiau iš laimės, nesuvokiau, ar tai sapnas, ar tikrovė. Tiek daug buvo atiduota, kad Jis gimtų, toks ilgas buvo jo kelias į gyvenimą. Norėjau vis žiūrėti į savo mažylį, jį kalbinti, glausti. Bijojau, kad galiu kažką pražiūrėti, nepastebėti, nespėti atsidžiaugti…
Nepykstu ant Likimo, lėmusio man tokius nelengvus išbandymus. Tik dėl jų išmokau vertinti tai, ką Dievas man duoda kasdien. O tai yra taip daug: prabudusio sūnelio šypsena, palaima jo miegančio veidelyje, jo rankučių prisilietimas. Teisūs tie, kurie sako, kad tik daug iškentėjęs žmogus išmoksta būti laimingas.
Tegul ši mano istorija bus paguodžianti toms, kurios šiandien nebetekusios vilties. Šiuos savo išgyvenimus pasakoju tik dėl Jūsų, mielos moterys.
Dėl Jūsų, kurios gyvenate laukimu.
„Mamos žurnalas“
