Nepaisant diskusijų dėl etinių embrionų šaldymo, amžino saugojimo ir donorų anonimiškumo aspektų, pagalbinis apvaisinimas yra efektyviausias būdas nevaisingoms šeimoms susilaukti vaikelio. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, išsivysčiusiose šalyse kas ketvirta pora susiduria su vaisingumo sunkumais.
Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų ir kasmet jų daugėja.
Pagalbinio apvaisinimo pradininkė Medicinos diagnostikos ir gydymo centro (MDGC) gydytoja Gražina Bogdanskienė teigia, kad toli gražu ne visoms nevaisingoms šeimoms reikia pagalbinio apvaisinimo procedūros. Dažnu atveju užtenka laparoskopinės operacijos arba medikamentinio gydymo, kai pašalinamos nevaisingumo priežastys ir pora gali natūraliai susilaukti vaikelio.
Jei moteriai nepavyksta greitai pastoti, dažnai pora jaučiasi nevisavertė, ypač moteris, nes, kaip žinoma, motinystės instinktas yra išreikštas stipriau. Ko reikėtų imtis? Juk daugeliu atvejų nevaisingumas yra išgydomas.
Pora laikoma nevaisinga, jeigu moteris, nenaudodama kontraceptinių priemonių, esant reguliariems 2–3 lytiniams santykiams per savaitę (labai dažnai mylintis sperma nespėja subręsti), nepastoja per vienerius metus. Jeigu partneriai yra vyresni arba patiria antrinį nevaisingumą (t. y. jau turi vaikų, bet nepavyksta susilaukti dar vieno), į gydytojus gali kreiptis ir anksčiau. Laikas čia nėra mūsų sąjungininkas, nes lytinės ląstelės taip pat sensta. Dažnai girdime kalbant apie moterų biologinį laikrodį, bet spermos kokybė bėgant metams irgi blogėja, – sakė Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja Gražina Bogdanskienė.
Poros, kurioms kyla abejonių dėl vaisingumo, pirmiausia turi išsitirti. Diagnostinius tyrimus reikia atlikti abiem partneriams, nes nevaisingumo priežastys priklauso ir nuo moters, ir nuo vyro – po 40 proc., dar apie 10 proc. lemia dėl abiejų partnerių kylančios priežastys. Paprastai ištiriama lytinių organų anatomija, įvertinama kiaušidžių būklė, atliekamos echoskopijos, dubens rentgeno nuotraukos, skiriami spermos tyrimai, ištiriamas įvairių hormonų kiekis moters kraujyje. Tam tikrais atvejais laparoskopiniu būdu reikia apžiūrėti genitalijas iš vidaus, įsitikinti, kad kiaušintakiai pralaidūs, jų peristaltika normali, įvertinti kiaušidžių apvalkalo storį ir kt. Labai svarbu nuodugniai ištirti moters skydliaukės veiklą, todėl dažnai pacientės siunčiamos pas endokrinologą pasikonsultuoti. Kartais užtenka vaistais pakoreguoti skydliaukės hormonų gamybą, ir šeima gali lauktis kūdikio.
Taip pat gali būti atliekami specialūs testai, leidžiantys nustatyti spermatozoidų migraciją gimdos kaklelio gleivinėje, tam tikrais atvejais atliekamas net gimdos kaklelio gleivių ir spermatozoidų suderinamumo testas. Konsultacijos metu išsiaiškinama, kokiomis infekcinėmis ligomis partneriai yra sirgę, net kai kurios vaikystėje persirgtos ligos gali lemti nevaisingumą. Apie 90 proc. atvejų nustatoma nevaisingumo priežastis.
Jau yra numatytas pagalbinio apvaisinimo kompensavimo mechanizmas, todėl taps prieinamas daugiau porų. Kaip gydomas nevaisingumas?
Įvertinęs ligos priežastis gydytojas parenka labiausiai moters sveikatą tausojantį gydymą. Beje, patys pacientai, norėdami didesnių pastojimo garantijų, yra linkę iš karto griebtis sudėtingiausių gydymo procedūrų. Esant kai kurioms indikacijoms, užtenka vien hormoninio gydymo ar nesudėtingos operacijos.
Laparoskopinė operacija atliekama, kai pacientei nustatomi nepratekami kiaušintakiai dėl endometriozės, fibroidų, kiaušidžių cistų. Esant hormonų pusiausvyros sutrikimams, paprastai užtenka medikamentinio gydymo ir įprastų lytinių santykių. Pasak MDGC gydytojos Gražinos Bogdanskienės, tik dešimtadaliui nevaisingų porų nepadeda tradiciniai gydymo metodai, todėl prireikia pagalbinio apvaisinimo procedūros.
Jeigu vyro sperma yra prastos kokybės, nustatoma spermatozoidų kiekio ar judrumo sutrikimų, didelis klampumas ar nesuderinamumas, kartu su hormoniniu moters gydymu taikoma intrauterininė inseminacija – spermatozoidų įšvirkštimas į partnerės gimdą. Toks metodas taikomas tik tuomet, kai partnerės kiaušintakiai (bent vienas) yra pratekantys.
Jei kiti nevaisingumo gydymo būdai nepadeda, vyro sperma yra ypač prastos kokybės arba moters kiaušintakiai nepratekantys, atliekamas pagalbinis apvaisinimas IVF metodu – embrionas užsimezga laboratorijoje ir perkeliamas į moters gimdą. Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja G. Bogdanskienė jau du dešimtmečius atlieka pagalbinio apvaisinimo procedūras nevaisingoms poroms.
Ji paneigė daug mitų apie iš mėgintuvėlių gimusius vaikus. „Sklando gandai, kad vaikai po IVF užaugę būna nevaisingi.
Tai netiesa, nes pirmieji pagalbinio apvaisinimo būdu pradėti kūdikiai jau įkopė į ketvirtą dešimtį ir turi savų, natūraliai gimusių vaikų, – sakė G. Bogdanskienė. – Po pagalbinio apvaisinimo gimę vaikai niekuo nesiskiria nuo pradėtų natūraliai, nebent jie gali būti šiek tiek pranašesni prieš kitus, nes į motinos gimdą paprastai perkeliamas geriausias embrionas. Kita vertus, natūraliomis sąlygomis irgi išgyvena tik geriausi, stipriausi embrionai.“ Gydytojos nuomone, dažnai vartojamas terminas „dirbtinis apvaisinimas“ nėra teisingas, reikėtų sakyti „pagalbinis apvaisinimas“, nes nieko dirbtinio šioje procedūroje nėra.
IVF pagalbinio apvaisinimo procedūra
Pagalbiniam apvaisinimui atlikti reikia, kad moters gimda būtų normali, kiaušidėse bręstų kiaušialąstės (pasitelkiama kontroliuojamoji kiaušidžių stimuliacija), o vyras išskirtų spermatozoidus arba bent jau sėklidėse būtų randama spermijų, kuriuos būtų galima paimti TESA būdu. Pora taip pat turi nesirgti venerinėmis ir infekcinėmis ligomis. Procedūrą sudaro dešimt etapų.
Pirmas etapas – gydytojo konsultacija ir nevaisingumo priežasčių diagnozavimas. Tuomet skiriama hormoninė kiaušidžių stimuliacija, siekiant reguliuoti folikulų augimą ir kiaušialąsčių brendimą. Folikulų augimas stebimas ultragarsu, kad būtų galima nustatyti tinkamiausią laiką paimti kiaušialąstes. Folikulų punkcija (kiaušialąsčių paėmimas) atliekamas plona adata per makšties sieną. Procedūra atliekama taikant bendrą nejautrą. Vyras spermą į laboratoriją atneša tą pačią dieną, kai partnerei atliekama folikulų punkcija. Paimtos kiaušialąstės apvaisinamos ir apie 2–5 paras auginamos laboratorijoje. Tada embrionai perkeliami į gimdą, kur toliau vystosi ir auga. Tuo metu gimdos gleivinė stimuliuojama hormoniniais vaistais, kad embrionai nebūtų atmesti. Po 14 dienų nuo embrionų perkėlimo atliekamas nėštumo testas. Paprastai kas ketvirta pagalbinio apvaisinimo procedūra baigiasi sėkmingu nėštumu ir gimdymu.
Sunkiais vyrų nevaisingumo atvejais efektyviai taikomas intracitoplazminės spermijų injekcijos (ICSI) metodas. Šio gydymo esmė – į vieną kiaušialąstę įdedamas vienas atrinktas spermijus.
„Nevaisingumas – liga, kurią galima išgydyti. Ilgametė mano patirtis ir pasaulinė praktika rodo, kad pagalbinis apvaisinimas daugeliui nevaisingų porų padeda išpildyti svajonę ir susilaukti kūdikio. Toli gražu ne visais atvejais gydymas duoda rezultatų iš pirmo karto, todėl reikia nusiteikti, kad gali prireikti ir kelių procedūrų. Labai svarbu, kad pora būtų psichologiškai stipri, palaikytų vienas kitą, sugebėtų atsipalaiduoti – tai didina sėkmę“, – teigia Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja Gražina Bogdanskienė.
Nu cia jau labai reikalingos rimtos proceduros, o ne kaip hialurono rūgštis , suleido ir atrodai graziau.