Kai Paulinai buvo ketveri, ji pradėjo mamos klausinėti, iš kur atsiranda vaikai. Kadangi Jolita su vyru niekada neturėjo plano slėpti nuo mergaitės, kad ji nėra biologinė jų dukra, reikėjo vaikui suprantamais žodžiais pasakyti tiesą.
Ir Paulina išgirdo, kad kartais taip atsitinka, kad vaikučius pagimdo moterys, kurios negali pačios pasirūpinti kūdikėliais, ir paprašo tai padaryti kitų žmonių.
Spontaniškai Jolita pavartojo terminą „pilvelio teta“, kuris iš tiesų pasirodė esąs taiklus biologinės mamos apibūdinimas. Taigi Paulina sužinojo, kad ji turi tėtį ir mamą (šeima mergytę yra įsivaikinę), o taip pat pilvelio tetą, kuri ją pagimdė.
Dabar beveik šešiametė Paulina žino, kad ji gimė Ispanijos karalystėje, ant vandenyno kranto, senoviniame mieste. Vaikams daro įspūdį žodis „karalystė“, nes tokiame amžiuje dar gyvenama princesių pasaulyje. Šeima planuoja kitais metais nuvykti į Ispaniją ir pakeliauti po tą karalystę, o kartu ir aplankyti Paulinos globėją, su kuria iki šiol susirašinėja ir pasikeičia nuotraukomis. Ispanė globėja kūdikėlį augino beveik nuo gimimo iki trijų mėnesių, kol Paulina parkeliavo į Lietuvą.
Šeima – tai ne vienas, o keli vaikai
Jolita ir Marius visada svajojo apie šeimą, kurioje auga ne vienas, o keli vaikai. „Ištekėjau 22 metų, tačiau iš karto susilaukti vaikelio nepavyko. Todėl planavau baigti mokslus, įsidarbinti, įsigyti būstą… Po kelerių metų nesėkmingų bandymų pradėjome galvoti apie tai, kad gyvensime be vaikų, daug keliausime, pažinsime pasaulį. Bet po aštuonerių metų sulaukėme sūnaus Domanto. Domantui buvo vos keli mėnesiai, kai su vyru pradėjome kalbėti, kad tikrai bus ir antras vaikelis, kurį įsivaikinsime. Čia abiejų mūsų požiūriai sutapo“, – pasakoja Jolita.
Užpildžiusi visus reikiamus dokumentus, šeima sulaukė lemtingo skambučio iš įvaikinimo tarnybos. Turėdami labai negausią informaciją, kad sveika, pusantro mėnesio amžiaus lietuvė mergaitė yra palikta Ispanijoje ir kad Ispanijos atstovai reikalauja, kad mergaitę parsivežti atvyktų būsimi įtėviai, Jolita su vyru jau tą pačią dieną davė sutikimą. „Tikėjomės, kad pavyks visus formalumus sutvarkyti per 2–3 savaites, tačiau reikėjo sutvarkyti daug dokumentų lietuvių ir ispanų kalbomis. O tai nebuvo taip paprasta – vasarą Ispanijos teismai, valstybinės institucijos dirba trumpai, tik iki pietų, nes vėliau labai karšta, tad kol dokumentai keliavo pirmyn ir atgal, praėjo dar pusantro mėnesio. Sunkiausia šiuo laikotarpiu buvo žinoti, kad tavo vaikas auga kažkur kitoje šeimoje. Paguoda tik ta, kad ne vaikų namuose, o rūpestingos moters namuose. O tada sulaukiau žinios, kad kartu su įvaikinimo tarnybos specialiste Regina galiu skristi į Ispaniją ir parsivežti vaikelį“, – sako Jolita.
Kodėl svarbu vaikui kuo anksčiau patekti į šeimą
Ispanijoje veikia sistema, kad kūdikius apsiima globoti profesionalios globėjos, kurios už tai gauna atlyginimą. „Nereikėtų sakyti, kad ir Lietuvoje specialiai daromos kažkokios kliūtys vaikui patekti į šeimą. Turiu pažįstamų, kurie pasiėmė globoti vos 7 ar 10 dienų kūdikius, nes iš anksto buvo įtraukti į registrą – kaip potencialūs globėjai ar būsimi įtėviai. Kuo anksčiau, tuo geriau, tada vaikas nepatiria psichologinių traumų. Mūsų šešiametė Paulina tikra šiuolaikinė moteris – savarankiška, drąsi, labai anksti pradėjo kalbėti, 1 metų ir 4 mėnesių atsisakė sauskelnių, metų laiko, per pirmąjį savo gimtadienį, užprotestavo, kad nebenori trinto maisto. Žinoma, kai ją pažįsti geriau, matai, kad kartais išlenda ypatingas jautrumas. Jautriose situacijose užsidaro, atsiriboja nematoma siena.
Domėjausi, kaip prenatalinės būsenos atsiliepia vaikui jau gimus. Ji buvo neplanuotas, nelaukiamas „pilvelio tetos“ vaikas, tai galbūt kažkokia forma persidavė jos asmenybei. Gaila, kad ji negalėjo jausti mūsų laukimo, kai jau žinojome, kad kažkur galimai yra nešiojamas mūsų kūdikėlis, kuris atkeliaus džiuginti mūsų šeimos. Labai dažnai naktimis siųsdavau jai mintis, kad mes jos labai laukiame. Bet ir biologiniai vaikai turi vienokių ar kitokių problemų, nereikėtų visko suversti faktui, kad Paulina įvaikinta“, – sako mergaitės mama.
Ispanija – šalis be vaikų namų
Iki šiol atmintyje įsirėžusios akimirkos, kaip Paulina atsirado mūsų gyvenime.
Dar prieš kelionę į Andalūziją šeima susipažino su mažąja Paulina. Mergytę jie matė per skaipą, dažnai bendravo su mergaitę globojusia šeima. Mergaitė atrodė guvi, tvirta, tamsių, kaštoninių plaukų. Jolita apie kūdikio sveikatos būklę žinojo tik tiek, kad ji gimė sveika, išnešiota, po cezario operacijos. Jos medicininėje kortelėje ligų įrašų nebuvo, tik svoris ir ūgis, kokie skiepai atlikti, kokios jos nuotaikos.
Biologinė mama atsisakė net pamatyti vaikelį, iškart paliko valstybės globai ir jau kitą rytą išvyko iš ligoninės. Būsimi tėvai žinojo tik tiek, kad emigracijoje gyvenanti jauna moteris nebuvo narkomanė ar alkoholikė, tiesiog jai nėštumas buvo neplanuotas, neturėjo ir socialinių įgūdžių rūpintis kūdikiu.
Andalūzijos regiono socialiniai darbuotojai pranešė Lietuvos konsulatui apie gimusį kūdikį – Lietuvos pilietį, ir buvo pradėti tvarkyti dokumentai jam grąžinti į Lietuvą.
Lietuvaitė dešimtą savo gyvenimo dieną pateko pas nuostabią globėją, auginančią dvi dukreles, vieną – biologinę, kitą – įvaikintą iš Kinijos. „Tai darbas, už kurį valstybė moka pinigus, tačiau tokį darbą dirbti gali tikrai ne kiekvienas žmogus. Juk naujagimį tenka pasiimti visai mažytį, juo rūpintis dieną ir naktį. Mūsų Pauliną ta moteris augino 3 mėnesius. Jai tai buvo pirmas kūdikis, o šiuo metu, kiek žinau, ji jau yra globojusi daug kūdikių, kuriuos perdavė į nuolatines jų šeimas, naujiesiems tėvams. Mane sužavėjo ispaniškos šeimos modelis. Kol porą dienų svečiavausi toje šeimoje, mačiau, kaip į svečius atėjo jos brolis, pagamino pietus. Kitas brolis užsuko su savo drauge, pažaidė su vaikais, juos nuprausė. Atėjo draugė, išlygino kalną skalbinių, pamojavo ranka ir išėjo. Žaidimo aikštelėje ar besėdint kavinėje, draugės pasirūpina, pamaitina vaiką, kad globėja ar mama galėtų atsipūsti, pailsėti, pabendrauti su žmonėmis. Toje ispanų šeimoje pamačiau visai kitokią bendravimo kultūrą. Ne viena moteris rūpinasi šeima ir vaikais, bet visi jos artimieji.“
Dviem lietuvėms – Jolitai ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai Reginai – teko skristi į Andalūziją. Kitą dieną vaiko teisių apsaugos skyriuje įvyko pirmasis susitikimas su dukryte. „Jis buvo labai jausmingas. Daug ašarų, padėkų, širdies virpulio, mano, kaip būsimos mamos – kad pagaliau ją laikau savo rankose, globėjos – kad tuojau teks atsisveikinti su mažąja globotine.“ Kol buvo sutvarkyti reikiami dokumentai, Jolita porą dienų praleido globėjos šeimoje, pratindamasi prie mažylės.
„Paskutinį vakarą pasiūliau globėjai vienai atsisveikinti su mergyte, ir ji buvo labai dėkinga už tai, – pasakoja Jolita. – O trečiąjį rytą mūsų jau laukė kelionė į Lietuvą. Nustebino mergytei sukrautas kraitis – globėja ne tik parašė laišką ispaniškai, kurį kada nors Paulina galės perskaityti, bet ir pridėjo daugybę kūdikių reikmenų: drabužėlių, buteliukų, termosą, pieno mišinio, prausimosi reikmenų, vaikišką krepšį, nertą skraistę, žaisliukų, ispanišką vėduoklę. Sužinojusi, kad žiemą Lietuvoje būna 20 laipsnių šalčio, moteris nupirko storiausią, kokį tik rado, kombinezoną, vis dėlto kur kas per ploną mūsų žiemiškiems orams…“ Globėjai prisiriša prie kūdikių, pamilsta juos, nors ir žino, kad globoja tik laikinai.
Į Lietuvą mažylė skrido turėdama visai kitą vardą ir pavardę nei yra vadinama dabar. Gimdymo namuose ją pavadino gražiu ispanišku vardu, tačiau Lietuvoje Jolitos šeima jai suteikė Paulinos vardą ir savo pavardę. „Paulinos vardą susapnavau prieš keletą metų. Sapnavau, kaip man duoda kūdikį ir sako, kad tai Ramunė. O aš sakau: „Ne, tai Paulina.“ Paulina – mano prosenelės vardas. Mums su vyru tas vardas buvo gražus. Ir mano a. a. močiutė labai norėjo, kad senas giminės vardas vėl atgytų. Taip mūsų mažoji tapo Paulina“, – pasakoja Jolita.
Kelionė namo
Grįžti namo į Lietuvą, vežantis kartu trijų mėnesių kūdikį, pasirodė kur kas paprasčiau, negu baiminosi moterys. O Vilniaus oro uoste su gėlėmis laukė tėtis ir brolis. Domantas garsiai visiems paskelbė: „Čia mano draugė sesė.“ Grįžus į namus buvo taip gera, taip ramu širdyje, kad tą patį vakarą su vežimėliu susiruošė pasivaikščioti po apylinkes. Kaimynai pamatę mus, stumiančius vežimėlį, vos per tvorą neperlipo, tad teko užsukti parodyti naująją šeimos narę. „Paulinos parsivežimas į Lietuvą prilygo jos gimimui. Su vyru kažkada kalbėjome, kad sprendimas įsivaikinti prilygo pastojimo faktui, dokumentų tvarkymas – nelengvam nėštumui, o kelionė į Lietuvą – gimimui. Tą dieną Paulina gimė mūsų šeimai. Keista, kad daugelis žmonių įsivaikinimą prilygina stresui ar baimėms. Daug kas bijo paveldimų ligų ar blogų genų. Bet kai pagalvoji, kiekvienoje giminėje yra bent po vieną alkoholiką ar kokia nors sunkia liga sergantį giminaitį.
Mūsų atveju viskas buvo kitaip – stresą ir įtampą patyrėme tuo metu, kai žinojome, kad mūsų mergytė yra kažkur Ispanijoje, o ne mūsų šeimoje. Paulina į mūsų šeima atnešė daug švelnumo ir ramybės. Ji nuostabi, energinga, ištverminga, su charakteriu mergaitė. Ta savo ištverme nustebino pirmosios kelionės metu, ir tai tęsiasi iki šiol. Mergytė tiesiog įsiliejo į mūsų gyvenimą, nereikalaudama jokių radikalių permainų. Jau po kelių dienų su mažyle važiavome pagyventi senelių sodyboje, vėliau patraukėme prie jūros, paskui – į Druskininkų pušynus“, – prisimena Jolita.
Kitais metais – į pirmą klasę
Kitais metais Paulina jau eis į pirmą klasę. Fiziškai ji lenkia bendraamžius ūgiu, kūno išsivystymu, svoriu. Mėgsta sportuoti, lanko gimnastikos treniruotes. Labai gabi kalboms. Antrus metus darželyje besimokydama anglų kalbos, jau pasako trumpus sakinukus. O rusų kalbos pramoko iš grupės vaikų rusiukų. Su tėčiu turi savo ritualą – prieš miegą kas vakarą išmoksta po keletą naujų rusiškų žodžių. „Turbūt Paulina mums davė tą patį, ką duoda vaikas, gimęs šeimoje, – džiaugsmą, pasitenkinimą. Man asmeniškai ji išpildė svajonę turėti dukrą, labai džiaugiuosi, kad turime mažų mergaitiškų dalykų, kai tik dviese važiuojame į miestą gerti arbatos arba namuose susikuriame savo restoraną. Mums su vyru davė džiaugsmą būti tėvais. Kartais žmonės sako: kokį darbą padarėte! Nesijaučiu padariusi žygdarbį, nes mes troškome to vaiko. Ir negalvoju kiekvieną dieną, kad jos nepagimdžiau, prisimenu, tik kai kas nors tai pasako,“ – teigia Jolita.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Mūsų namai – tavo namai“ ir 2018 metams skyrė 4000 eurų paramą.
Šis straipsnis įkeltas 2018 metų balandžio 9 dieną.
Susiję straipsniai
