Akušerę Ievą Girdvainienę mūsų skaitytojos pažįsta jau 13 metų – tiek laiko ji dirba Vilniaus gimdymo namuose. Šviesus, smalsus, atviras žmogus, Dievo dovana žurnalistams, nes niekada neatsisako pakonsultuoti, atsakyti į skaitytojų klausimus, pasakyti nuomonę net ir nepatogiausiomis temomis.
Prieš devynis mėnesius Ieva Girdvainienė pagimdė trečią dukrą. Dabar su vyru augina Mariją (10 m.), Rūtą (7 m.) ir Moniką (9 mėn.). Trys nėštumai, trys gimdymai, trys žindymo kelionės – buvo labai įdomu, kaip Ievai sekėsi iš vienos barikadų pusės persikelti į kitą. Kaip pati sako, – atlikti socialinius tyrimus, ko trūksta besilaukiančioms, gimdančioms ir žindančioms mamoms.
Kodėl akušerija
Akušerijoje dirbu tryliktus metus, o ji į mano pasaulį atėjo vaikystėje. Geriausia mamos draugė laukėsi pirmagimio, tuomet jai buvo 41 metai, dabartiniu požiūriu, buvo sena pirmakartė. Mano mama, psichologė, kartu su drauge emociškai išgyveno nėštumą, jos buvo labai artimos. Ryškiai prisimenu, kaip mama parsivedė draugę pas save – kartu laukti gimdymo, nes draugė buvo vieniša mama, gyveno viena ir bijojo. Veiksmas vyko prieš 27 metus, man buvo 12 metų. Mama draugei užleido mano kambarį, buvo keista, nejau ji gimdys mano lovoje! Pamenu, prabudau naktį, jos abi sėdi – nubėgo vandenys. Abi laukė skambučio iš gydytojos, kad paaiškintų, ką joms daryti. Liepė važiuoti į ligoninę, kuri, beje, buvo Vilniaus gimdymo namai. Ryškus vaizdas, kaip mes visos 3 su taksi ankstų rytą važiuojame į gimdymo namus. Tuomet jokių lydinčių asmenų į vidų neleisdavo, palydėjome draugę iki durų. O mama mane apdovanojo – nusivedė anksti ryte į Makdonaldą. Gimė Patricija, kurią aš savotiškai padėjau auginti. Tada ir kilo mintis, koks tai nuostabus darbas, – priimti vaikus.
Kitas postūmis – turėjau močiutę, kuri, jeigu tremtis nebūtų pakeitusi jos likimo, tikrai būtų tapusi gydytoja. Ji tapo biologijos mokytoja, bet visą gyvenimą buvo labai arti medicinos, tokia yra iki šiol. Močiutei 90 metų, ji aktyviai dalyvauja mūsų gyvenime.
Tačiau, kai įstojau studijuoti akušerijos, ne visi mane palaikė. Tėvams atrodė, kad tai labai sudėtingas darbas, ir vis dėlto – akušeris – tai ne gydytojas. Visą laiką turėjau įrodinėti, kad man įdomu, kad tai puiki profesija, ir nieko tokio, kad ji sunki. Žinoma, reikia labai daug atiduoti – žinių ir informacijos, bet jeigu dirbi iš širdies, tai atiduodi ir dalelę savęs. Tiek dieną, tiek naktį. Tame darbe labai daug emocijų. Bet juk kartu duodi ir gauni – tai žino visi, kurių darbas susijęs su bendravimu.
Akušerinis krikštas
Pirmieji krikštai įvyksta per studijas, praktikos metu. Studijavau Kaune, akušerius ruošia tik ten. Jeigu esi iniciatyvus studentas, tai stengiesi susirankioti kuo daugiau patirties, dirbi slaugytojo padėjėju, sieki turėti kuo daugiau budėjimų, kad kapsėtų patirties bagažas. Aš smalsumo vedina dar važinėjau po kitų miestų ir rajonų ligonines, kad tik galėčiau pamatyti, padirbėti, nes skiriasi ir ligoninės, ir praktikos. Mano pirmasis kartas buvo, kai mane tiesiog įstūmė į situaciją ir paliko vieną. Tuomet budėjau Utenos ligoninėje. Gimdyvė buvo ketvirtakartė, labai rami moteris. Matyt, ji puikiausiai pasitikėjo savo kūnu, todėl jai visiškai nereikėjo bendravimo ir mano palaikymo, o aš, kaip praktikantė, buvau dar savotiškai strakaliojanti, pilna entuziazmo, norėjau tai moteriai visko pasiūlyti. Aišku, buvo naktis. Gydytojas tai įeidavo, tai išeidavo. Uždarė duris, pasakė – būsiu netoliese. O aš žiūriu, viskas, jau antras gimdymo etapas, išvarymas. Moteris nelabai kalba, nesuprasi, ar jai skauda, ar viskas gerai. Pagalvojau, iškišiu galvą į koridorių, gal pamatysiu gydytoją, bet vos paliečiau durų rankeną, moteris sako: „Niekur neikite, aš gimdau“. Manau, kolegos puikiai žinojo, kad esu jau subrendusi pati priimti gimdymą, todėl pasitikėjo ir „paliko“ mane.
Kitas ryškus prisiminimas iš Kauno Mažylio gimdymo namų – pirmoji cezario operacija. Mes studentai, primas kursas, startinė praktika. Leido operaciją stebėti iš už stiklinės sienos. Stovėjome 5–6 studentės. Šalia buvo ir operuojamos moters vyras. Kai gimė naujagimis, mane suėmė tokios emocijos, prapliupau verkti, atsisukau į vyrą, apsikabinome raudodami vienas kitą. Pamenu tą milžinišką euforiją, kažką nekontroliuojamo. Kai pagalvoju, kokia stora oda užaugo per 13 metų. Kiekvienas gimdymas man iki šiol yra stebuklas, bet tokių nevaldomų emocijų jau nebepatiriu. Kita vertus, negali būti toks jautrus, nes tiesiog negalėsi dirbti šio darbo. Jeigu akušerė verks šalia gimdyvės, tai irgi ne variantas.
Pirmoji dukra. Gimdymas, kokio nesitikėjau
Laukdamasi Marijos, jau 5 metus dirbau akušere, ir praėjau visus etapus – nuo nėštumo priežiūros iki gimdyklos bei pogimdyminio skyriaus. Net nekilo minties, kad galiu gimdyti kur nors kitur, o ne savo antruose namuose – Vilniaus gimdymo namuose, kur visas kolektyvas buvo man tarsi giminės. Mūsų gimdymo namuose kolektyvas visuomet be galo džiaugiasi kolegės nėštumu, o išeiti motinystės atostogų pas mus šventas dalykas. Pasisakiau anksti, nes žinau, kokios draugiškos mūsų moterys, jos stengiasi kiekvieną nėštukę darbuotoją pagloboti, parinkti patogesnį grafiką, mažiau naktinių budėjimų. Jaučiausi visiškai saugi ir prižiūrima, mano nėštumą prižiūrėjo Patologinio skyriaus, kuriame dirbau, vedėja. Konsultavausi su nuostabi gydytoja a.a. Banga Kulikauskaite, laikiau ją vedle, mokytoja. Ji patarė, kad gimdydama turiu viską daryti pagal vidinį jausmą.
Vis dėlto, nebuvo viskas labai gerai. Vaikelį pernešiojau. Terminas buvo nustatytas kovo 8, bet ir kovo 11 dar nebuvo gimdymo požymių. Banga dėl manęs jaudinosi, paskambino paklausti, kaip jaučiuosi, gal norėčiau atvažiuoti gimdyti į Kauną? Man tas skambutis buvo labai svarbus. Pirmą kartą gimdančiai moteriai svarbūs gali būti patys mažiausi dalykai, pavyzdžiui, tiesiog, kai kažkas ja pasidomi, palydi. Labai svarbu žinoti, kad kažkam gali paskambinti tiek dieną, tiek naktį. Skaudu, kad Lietuvoje neturime tęstinės medicininės pagalbos nėščioms moterims, kai tas pats specialistas veda už rankos per visą nėštumą, gimdymą ir po jo.
Praėjo Kaziuko mugė. Kovo 12 nuėjau apžiūrai, ir vedėja pasakė, kad rytoj turiu atvažiuoti gimdyti. Neįsivaizduoju, iš kokių gelmių atėjo didžiausias noras tvarkytis namus. Iššveičiau virtuvę. Iškepiau pyragą. Ir išvažiavau gimdyti. Atrodė, taip turi būti.
Per pirmąjį gimdymą patyriau tikriausiai viską, ką galima patirti. Tai savotiškas dėsnis – kai gimdo medikas, vis tiek kažkas bus sudėtingiau. Atėjau, apsivilkau gimties marškinius (kuriuos gavau iš draugių per nuostabiai man surengtas Prausynas) ir tapau gimdyve, paciente, bet juk mano galvoje vis tiek liko akušerė. Profesija nepaleido manęs, aš puikiai supratau, kas vyksta. Paskui dėl to save kaltinau, nes nepaleidau savęs emociškai, neatsipalaidavau, neįėjau į tą gamtinį, intuityvųjį būvį.
Gimdžiau labai ilgai. Iš pradžių bandėme visas praktikas. Su vyru buvome praėję Šemetos kursus, beje, mano vyrui, kuris mąsto techniškai, tuose kursuose nebuvo lengva. Vis dėlto kursai nenuėjo veltui, vyras puikiai mokėjo mane palaikyti, rado savo nišą. Nors gimdymas buvo skatinamas, veikla sunkiai judėjo, nuo ankstyvo ryto iki 15 valandos nieko neįvyko, tik pradėjo kristi vaisiaus širdies tonai. Gydytojai pradėjo kalbėti apie operacinę, bet jaučiau, kad prieš tai ketina mane kažkaip įtikinėti, nes žinojo mano norą pagimdyti natūraliai ir mano nusistatymą prieš nereikalingus cezarius. Atėjo mūsų vyriausioji akušerė ir pradėjo pasakoti, kad gimdyti galima ir operacijos būdu, kad dėl to nebūsiu bloga mama ir t.t. Aš nutraukiau – ko jūs jaudinatės, greičiau einame į operacinę. Po operacijos manęs visi bandė atsiprašinėti, sakė – juk tau vis tiek pavyko, jautei sąrėmius, beveik pagimdei. O aš tikrai nesijaudinau, juk kiekvienai savo. Kaip sakė profesorius P. Mažylis, iš 10 moterų 8 pagimdytų pačios, bet dviem reikėtų ypatingos pagalbos. Tiesiog aš buvau viena iš tų 2. Senais laikais būtent tos dvi neišgyvendavo….
Kitos dvi dukros irgi gimė per cezario pjūvį, tad galima sakyti, kad esu batsiuvys be batų. Antrą kartą man siūlė bandyti gimdyti pačiai, bet kėlė pavojų randas. Per antrą nėštumą mano mama susirgo sunkia onkologine liga, man ją teko lydėti į chemoterapijas – kartu buvau visuomet, etapas buvo sudėtingas ir dvasiškai, ir emociškai. Kadangi buvo nutarta daryti cezarį, pasirinkau operacijos datą taip, kad suspėčiau palydėti mamą į eilinę chemoterapiją. Žinodama, kad mamai chemija sausio 3 d., pasirinkau cezario datą gruodžio 28-ąją. Atėjome pėsčiomis su vyru, nes netoli gyvename. Pagal planą, operuotis. Jausmas, žinoma, visiškai kitoks, negu gimdant natūraliai.
Antroji dukra. Nesmerkiu mamų už buteliuką
Antroji dukra Rūtelė buvo labai sudėtingas vaikas. Ji ištisai verkė, ir mudu su vyru retkarčiais turėdavome po vieną išeiti į lauką tiesiog pakvėpuoti. Jokios verksmo priežasties nebuvo nustatyta. Neurologai sakydavo, kad „viskas gerai, tiesiog toks vaikas“. Rūtos dėka dabar esu ta žindymo konsultantė, kuri niekada nepasmerks mamos už buteliuką, mišinį, nutrauktą pieną. Jau tada buvau žindymo konsultantė, bet dar idėjinė, kategoriška. Pamenu, atėjo į palatą vyresnio amžiaus akušerė ir pasakė – gal vaikas verkia, nes alkanas? O aš kategoriškai atsisakiau bet kokio mišinio. Jau tikrai žinau, ką darau! Bet dukra sunkiai priauginėjo svorio, ir tas pusės metų riksmas turėjo labai aiškią ribą – vos įvedėme papildomą maitinimą, pradėjo augti svoris, ir vaikas tapo ramus. Dabar Rūta yra ramybės ir harmonijos įsikūnijimas. Vaikas, kaip paaiškėjo, pusę metų buvo tiesiog alkanas.
Kadangi pagalbos ieškojau kur tik įmanydama, skambinau mamos draugei, kuri augino 4 mergaites. Maldavau patarimo, o ji atsakė: „Pakrikštykite“. Buvo liepos mėnuo, karštą diena susitikome visi prie šv. Kazimiero bažnyčios. O bažnyčioje vėsu, tylu. Ir Rūta užmigo ant krikšto tėčio rankų. Galima sakyti, pirmą kartą per pusę metų giliai ir ramiai įmigo. Iki tol ji net nemiegojo, o budriai snūduriuodavo. Tai sutapo su papildomo maitinimo pradžia, bet vis tiek pajuokaujame, kad jai padėko krikštas.
Trečioji dukra. O ką nors galiu gauti nemokamai?
Niekada negalvojau, kad turėsiu vieną vaiką. Esu vienturtė, tad puikiai žinojau, kad norėsiu daugiau vaikų. Dabar ant rankų pagrandukas. Taip sakau, nebūtinai pabrėždama savo amžių. Tai saldi, sąmoningai siekta motinystė, kai niekas nebegali nuvarginti ar suerzinti. Naktį nepamiegosi? Na ir kas, nes kiek gi liko tų nemiegotų naktų? Jau žinai, kad kūdikis auga greitai, ir netrukus vėl tu miegosi visą naktį.
Kai laukiausi trečiąjį kartą, atlikau socialinį eksperimentą „Ką galiu, kaip gimdyvė, gauti nemokamai atsiribodama nuo fakto, kad esu akušerė“. Daviau sau pažadą – nėštumu mėgausiuosi, bet kartu ir tyrinėsiu. Ką galiu gauti iš valstybės, kaip juokauju, būdama sena trečiakartė? Niekur nepabrėžiau, o jei įmanoma, slėpiau, kad esu medikė. Pas genetikus Santaros klinikose lankiausi, kaip „moteris iš gatvės“.
Nėštumo metu viską dariau žingsnis po žingsnio, lankiausi darbe pas ginekologę, kaip eilinė pacientė. Ir jokiu būdu nebuvo 16 echoskopijų per pirmąjį nėštumo trimestrą, o lygiai tiek, kiek skiria valstybė. Tik vieną echoskopiją darėmės papildomai – 3D. Nes tuo metu Vilniaus gimdymo namuose dėl kovido nebuvo galima lankytis vyrams, o aš labai norėjau, kad vyras pamatytų augančią dukrytę.
Visos paslaugos, kurias gavau, buvo kokybiškos ir tobulos. Net ir emocinio palaikymo man pakako. Namie turėjau doplerį, ir tai rekomenduoju visoms nėštukėms, jis nėra brangus, galima įsigyti internete. Tai daviklis su ausinėmis, kurį pridėjus prie pilvo, galima klausytis vaisiaus širdelės. Klausėmės visi.
Tiesa, atlikau mokamus genetinius tyrimus NIPT, ir ne todėl, kad jie dabar madingi, o todėl, kad labai norėjau ramaus nėštumo. Koks buvo stebuklingas momentas, kai Kūčių naktį per pamaldas gavome žinutę – laukiamės sveikos trečios dukros. NIPT man davė didžiulės vidinės ramybės ir puikiai suprantu, kodėl moterys darosi šį tyrimą, kad ir koks jis brangus. Labai tikiuosi, kad valstybė kažkada galės nors kiek jį kompensuoti. Juk vidinė moters ramybė yra sklandaus nėštumo ašis. Man to labai reikėjo.
Gimdymui, tiksliau cezariui, neturiu absoliučiai nė vieno priekaišto, buvau gerąja prasme pritrenkta, net nesupratau, kad jau vyksta operacija. Gal taip man buvo dėl to, kad trečias kartas, jau žinojau kelią. Po gimdymo sulaukiau psichologės klausimo, kaip jaučiuosi. Su ja galėjau konsultuotis ir po gimdymo, tai ir padariau. Pirmąsias 4 savaites oksitocinas tryško iš manęs, o paskui euforija baigėsi, ir kai panorau pokalbio su psichologe, jį gavau. Taip, nemokamai, nes dar tebebuvau Gimdymo namų pacientė.
Moterims sakau, nepaisydama to, kad galbūt atimu iš savęs klientes – gausite labai daug, jeigu pasidomėsite. Taip, yra moterų, kurioms būtinai reikia individualaus dėmesio, ilgų pokalbių su akušere, bet yra mamų, kurioms pakanka 15 minučių grupinio pokalbio. Reikia žiūrėti pagal save, bet taisyklė numeris 1 yra gauti aiškią informaciją. O ją gauti galima nemokamai, nes įvairūs gimdymo stacionarai, poliklinikos, moterų konsultacijos rengia nėščiųjų mokymus.
Visada patariu besilaukiančioms moterims – atsirakinkite galimybes ir jomis naudokitės. Taip, yra bėda, kad valstybinis sektorius teikia paslaugas, bet apie jas nutyli, nepasiūlo arba pasiūlo neaiškiai. Reglamente „Nėščiosios stebėsena“, kurį galima rasti internete, surašyta, kiek visko jūs galite gauti. Apie galimybes moteriai turi papasakoti ginekologas per kasmėnesinį vizitą.
Po gimdymo man labai reikėjo palaikymo, patvirtinimo, kad viską darau gerai. Kai paskambinau į polikliniką, išgirdau – ai, čia jūs, žinoma akušerė, pas jus tikrai nevažiuosime. Padėjusi ragelį pagalvojau, o kodėl? Perskambinau ir pasakiau, kad noriu vizito.
Perversmų metai akušerijoje
Nuo tos dienos, kai pradėjau dirbti, nepaliaujamai vyksta didžiulis virsmas akušerijoje. Prieš 13 metų vyrai jau būdavo įleidžiami į gimdymus, tačiau dar nežinojo savo funkcijos. Vienas pionierius apie tai kalbėjo drąsiai – daktaras R. Šemeta. Aš dar net nesilaukdama ėjau pas jį į kursus, nes buvo labai įdomios šios naujovės, „kita gimdymo pusė“. Žindymo pionierius buvo Kazimieras Vitkauskas. Dabar 100 procentų moterų nori žindyti pačios, o kai pradėjau dirbti, požiūris buvo kitoks. 20 procentų skaitė K. Vitkauską ir buvo jo pasekėjos, o kitos žiūrėjo į žindymą, „kaip Dievas duos“.
Atsirado vis daugiau specialistų, kurie padėjo moterims, norėjo dirbti naujoviškai. Eglė Markūnienė, Banga Kulikauskaitė, prieraišiosios tėvystės centro viena iš steigėjų Rima Kurtinaitienė. Atsirado Prieraišios tėvystės centras, kuris po vienu skėčiu subūrė daug specialistų. Daugėjo kalbų apie gimdymą namuose. Tada atsitiko dulos.
Pamenu, pirmuosiuose dulų mokymuose skaičiau paskaitą kaip lektorė, nes jiems reikėjo akušerinių mokymų ir šiek tiek kitaip mąstančių medikų. Buvo jaučiamas didelis pakilimas, kaip koks sąjūdis – bendras tikslas, bendra kryptis. Paskui visas šis judėjimas tarsi subyrėjo į mažesnes dalis, kiekvienas rado savo siauresnę nišą. Moterys nuo to nukentėjo.
O kas vyksta dabar, nebeįmanoma nei nupasakoti, nei suvaldyti. Pasiutpolkė, kas ką geriau pasiūlys, kaip mamą „pagaus“. Intuityviai nuo to atsitraukiau ir ramiai einu savo keliu…
Gandro lizdas
Tėvystės mokyklėlė „Gandro lizdas“ gimė man auginant Mariją. Iki galo R. Šemetos mokymais nebuvau patenkinta, tarkime, mačiau, kad mano vyrui, kuris yra techniško proto, reikia informaciją pateikti kitaip. O kur tada eiti? Draugai klausdavo, kokius nėščiųjų mokymus rekomenduoju. Pradėjau tiesiog artimiesiems pasakoti, vesti mokymus. Kai atsirado „Prieraišiosios tėvystės centras“, paskaitas nuėjau skaityti ten. Palikdavau Mariją, kuriai tuo metu 6 mėnesiai, vyrui, o pati eidavau skaityti paskaitų. Nemokėjau valdyti laiko, jis man tiesiog sutirpdavo. Kartą vyras skambina: „Grįžk, pieno juk nepalikai, o aš neturiu krūties“. Parbėgau namo, žiūriu, dukrytė ramiai miega. Paklausiau vyro, kaip jis sugebėjo tai padaryti? Jis papasakojo, kad žiūrėjo tiesioginę transliaciją iš juodojo gandro lizdo. Buvo rodoma transliacija, kaip gandras tupi lizde ir peri gandriukus. Dukrą, matyt, raminančiai paveikė gandro kalenimas ir šiurenimas, kuris kažkiek priminė baltąjį triukšmą. Vyrui šovė mintis – o juk tai puikus pavadinimas nėščiųjų mokyklėlei. Tad „Gandro lizdui“ šiemet 10 metų – savotiškas mano veiklos jubiliejus.
Pandemijos etapu teko prisitaikyti ir iškeliauti į nuotolį. Reikėjo prisitaikyti prie vis besikeičiančių poreikių. Dar reikėjo suprasti, kad šiandieninis žmogus turi mažai laiko. Jis nori viską gauti greitai. Ne kartą teko važiuoti į veiklios moters biurą, kur ji sėdi darbo vietoje, pasikviečia vyrą, jie turi kavos pertraukėlę ir nori per ją sužinoti viską apie gimdymą. Nuvažiuoju su savo Mykoliuku – demonstracine lėle-muliažu ir per 45 minutes turiu suteikti visą esminę informaciją.
Tad mokymai gali būti visokiausi – nuo ilgų valandų, kai įsisupę į skaras medituojame, iki trumpų, koncentruotų. Man prisitaikyti visiškai nesunku, tačiau atsisakau dalyvauti lenktynėse. Manau, tie specialistai, kurie dirba nuosekliai metų metus, išlieka. Pavyzdys – daktaras R. Šemeta, kuris randa savo nišą jau daugiau nei 30 metų. Deja, dabar labai sunku susigaudyti, kas kokią pasiūlys kokybę, nes socialiniai tinklai nuvertino paslaugas, rasite ir tokių įrašų, kad „akušerė jus pakonsultuos už puoduką kavos“.
Į nėščiųjų mokymus žiūriu kaip į serialą – kas įvyks naujoje serijoje? Tik vieno gaila, kad moterys prisipildo klaidinančios informacijos, kuri kelia nerimą, stresą. Tad prieš einant į mokymus visada siūlau pagalvoti, kas tie žmonės, kurie veda mokymus? Kodėl jie juos veda? Juk neprojektuojame namo tiesiog pas dizainerį, einame pas architektą. O dabar… Apie žindymą ir apie politiką Lietuvoje išmano visi.
Kas svarbiausia gimdant
Manau, svarbiausia – sumažinti vidinio nerimo lygį. Būna moterų, kurios sako: „Aš jau į jokius kursus neisiu“. Ir žinote ką – jai viskas bus gerai, pamatysite.
Mes besilaukdamos prikaupiame labai daug nerimo, daug norime žinoti į priekį, o tas informacijos kamuolys mums nepadeda. Linkėčiau pasitikėti savimi, savo kūnu. Kai pastojote, bandykite atsirakinti savo intuiciją. Man besilaukiant trečios dukros, prasidėjo karas. Buvo baisus emocinis sukrėtimas. Močiutei, kuriai 90 metų, pasakiau, kad laukiuosi, o ji atšovė: „Puota maro metu“.
Kaip tik tuomet buvo išleista Bangos Kulikauskaitės knyga, ji viską sudėliojo į vietas. Banga tą knygą rašė jau sirgdama, iškeliaudama. Ji rašė – pasitikėk savo kūnu, jis tave veda. Net ir ligoje. Tad sakykite sau: „Aš būsiu mama ir aš viską žinau. Būsiu geriausia, net jeigu nepagimdysiu natūraliai, nemokėsiu prižiūrėti virkštelės, nesiseks žindyti“
O jeigu nors kokia nuojauta kužda, kad šalia esantis žmogus yra ne tas, būtinai jį pakeiskite. Galima akušerį pakeisti net gimdykloje. Būkite savo sprendimais užtikrinta. Ir nieko nedarykite, nes madinga, faina, ir visi taip daro. Visada sakykite, kaip yra, o ne kaip turėtų būti. Kartą viena nėščiųjų kursus lankanti mama prisipažino – tik neduokite man skaityti knygų, nes aš labai nemėgstu. Pagyriau, nes ji šaunuolė, pasakė tiesą. Tada parinkau jai holivudinių filmų apie gimdymą, ir ji puikiai priėmė informaciją.
Neila Ramoškienė, nuotraukos Akvilės Ražanauskienės
Susiję straipsniai
Professionaly akusere neturetu rekomenduoti moterims doplerio. Aparatas tik klaidina. Negana isgirsti sirdies plakimo, reikia zinoti ir dazni ir kintamuma. Susirupinus del vaisiaus judesiu sumazejimo mama gali paklausyti, isgirsti plakima ir atsipalaiduoti o tuo metu gali vykti pavojingi processai. Tai irodyta ir vakaruose labai stipriai rekomeduojama nepirkti dopleriu.