Vyresnėlio nukarūnavimas – taip poetiškai vadinama viena itin aktuali vaikų auginimo tema – naujo kūdikio atėjimas į šeimą. Neretai šitoje temoje visas dėmesys skiriamas vyresnio vaiko paruošimui, jo emocijoms, jausmams, priėmimui, bet pamirštama, kad ne mažesnė sumaištis vyksta ir tėvų, o ypač – mamų – širdyse. Tad šįkart – apie jausmus bei naują mamos identitetą atkeliavus į šeimą mažyliui.
„Ar yra geriausias laikas planuoti antrąjį vaikelį šeimoje?“ – teiraujamės psichologės, 3 vaikučių mamos Karolinos Tarnauskienės, kurią kalbina Mylu.lt platformos tėvams kūrėja Dovilė Šafranauskė.
„Kiekvieną kartą sulaukus tokio klausimo man kyla nevalingas šypsnis“, – sako Karolina, prisimindama savo pačios patirtis. Antrojo vaiko ji užsinorėjo anksti, bet susilaukė tik po 4 metų nuo pirmojo, o pamačiusi, ką reiškia turėti du vaikus, labai džiaugėsi, kad nutiko būtent taip.
„Argumentų, koks galėtų būti skirtumas tarp vaikų, yra visokiausių. Dėl fiziologijos – moteris turi ir išnešioti, ir pagimdyti, ir atsigauti, ir žindyti – nuovargio labai daug. Tad fiziologiškai geriausias skirtumas yra 3–4 metai, nes per tiek laiko moters kūnas atsigauna, bet kartu nespėja pamiršti ir pirmosios gimdymo patirties, todėl gimdymas turėtų būti lengvesnis“, – sako Karolina.
Ar yra specifinių patarimų, kaip pasiruošti antram vaikeliui?
„Esminis dalykas – savo viduje išieškoti atsakymų, ar aš tikrai noriu to vaikelio, ar yra kokių nors kitų motyvų, kurie sukelia jausmą, kad norisi dar vieno kūdikio. Galbūt tai tiesiog pokyčio poreikis?“ – svarsto Karolina. Auginant vaikelį, dažnai gyvenime atsiranda vienodumas, rutina, vidinė tuštuma. Ir tada natūraliai ateina mintis, kad gal noriu kažko naujo? Į naujus namus nepersikraustysiu, į kelionę dabar neišvažiuosiu, tai noriu dar vieno vaikelio! Bet svarbu suvokti, kad tas pokytis su vaikeliu gali būti visai ne tai, ko mes iš tikrųjų tikimės“.
Dažnai įtaką padaro ir aplinka, klausimai, kada gi tas antras vaikelis. Psichologė Karolina skatina atsakyti sau į klausimus, ar tikrai turite erdvės pakviesti antrąjį vaikelį į šeimą, ar esate pailsėję, turite jėgų. Psichologė ragina moteris išsikalbėti, paieškoti atsakymų, nes yra buvę ir tokių atvejų, kai mamos konsultuojasi dėl antro vaikelio atėjimo, o galų gale paaiškėja, kad joms tiesiog reikėjo išsikalbėti apie santykius (ir jų trūkumą) su vyru.
Antrojo vaikelio laukimas
Besilaukdami pirmojo, mes tarsi sulėtėjame, daug skaitome apie vaikelio atėjimą, gimdymą, kūdikių priežiūrą, o besilaukdami antrojo nebeturime tokios prabangos sulėtėti, išjausti nėštumo, tiek daug ruoštis. Dėl to dažnai moterys pameta save tarp rutinos ir antrojo vaikelio laukimo, gali atsirasti gedėjimo jausmas, kad štai, nėštumas jau į pabaigą arba baigėsi, o mes net nespėjo legaliai pailsėti.
„Linkėčiau moterims antrojo nėštumo metu sąmoningai planuoti laiką sau daryti tai, kas malonu, nepamiršti, kad tai ir vėl yra nėštumas, atsigręžti į save, leisti sau pailsėti taip pat, kaip su pirmuoju, kiek tik tai įmanoma,“ – sako psichologė.
Jei gąsdina pirmojo gimdymo patirtis?
„Antrojo nėštumo metu mes grįžtame į pirmojo nėštumo patirtis. Jei kažkas nutiko negerai, grįžta įtampa, baimė dar kartą tai patirti. Tai, kas įsirašo į mūsų kūnišką patirtį, antrojo gimdymo metu gali iškilti į paviršių, todėl reikėtų tą emocinį krūvį išnešti į paviršių dar iki antrojo gimdymo“, – pataria psichologė.
Svarbu apsvarstyti aplinkybes, kurias sukontroliuoti gimdymo metu yra mūsų valioje, – galbūt pasirinkti kitą įstaigą ar personalą, kuris bus palankesnis, galbūt išmokti paruošti kūną gimdymui, ko nepadarėme pirmojo metu.
„Gimdymo patirtis yra beprotiškai jautri – mes apsinuoginame ne tik fiziškai, bet absoliučiai visaip. Mes neprislopiname savo emocijų, turime atsipalaiduoti, visiškai viskuo atsiduoti gimdymui. Ir jeigu pirmoji patirtis traumavo, – antrojo gimdymo metu galime pasigydyti gaudamos tai, ko negavome anksčiau. Ką mes gydytume dvejus metus terapijoje, tą galima pagydyti antrojo gimdymo metu,“ – pabrėžia psichologė.
Kaip paruošti pirmagimį
Pastojusios antrąjį kartą, mamos suskumba viską keisti arba pabaigti – nutraukti žindymą, pirmagimį perkelti į kitą kambarį, išleisti į darželį, kažko išmokyti. O po to jaučiasi blogos mamos, kad tiek visko atima iš vyresnėlio.
„Knygose rašoma, kad turime vyresnėlį paruošti. Ir gerai, kad apie tai galvojame. Nes jei, gimus antrajam, pirmagimį atskirsime staiga, jam gali būti sunku bei jautru, tuomet jis tikrai jausis nukarūnuotas,“ – pastebi Karolina. Vis dėlto šitoje situacijoje labai svarbu atsigręžti į savo šeimą individualiai. Atsakyti į klausimus, ar visi tie anksčiau išvardinti dalykai, kuriuos suskumbame daryti, yra mūsų pasirinkimai, o ne kitų įtaka, ar tikrai tai tinka mūsų šeimai, ar tikrai tinka mūsų vaikui, nes vaikų jautrumas irgi labai skirtingas.
Pokyčiai vaiko ir mamos gyvenime
„Pokyčiai reikalingi, bet geriausia būtų, kad tai įvyktų taip, jog net nepasijustų, – švelniai, pamažu. Kad nebūtų kardinalių, stiprių kontrastų. Pirmagimio atskyrimas, deja, vis tiek įvyks. Pati motinystė juk ir yra apima tai, kad mes visą laiką pamažu vaiką paleidinėjame. Nesvarbu, ar su antrojo vaikelio atėjimu, ar tiesiog, bet tai vyksta“, – sako psichologė Kristina. Kuo mama sveikiau vaiką paleidinėja jį augindama, tuo mažesnis kontrastas jaučiasi atsiradus antrajam vaikeliui. Mama vaikui turėtų būti tarsi saugumo uostas. Vaikas gali nutolti tiek, kiek reikia, bet svarbu, kad žinotų, jog visada yra kur sugrįžti.
Kaip elgtis pirmojo vaikų susitikimo metu?
Į pirmąjį vaikų susitikimą mes žiūrime kaip į labai reikšmingą įvykį, bet reikėtų suprasti, kad tai, kaip pirmagimis priims antrąjį vaikelį, priklauso ir nuo to, koks jo santykis su tėvais – kaip jam leidžiama dalyvauti antrojo vaiko laukime. Vaikas visas situacijas patiria per tai, ką patiria tėvai. Jei jie jaus įtampą, sutrikimą, – jis irgi jaus nerimą.
Yra patarimų, jog reikia dovanėlių, kad vyresnėlis nesijaustų nuskriaustas, bet svarbu, kad pirmagimis jaustųsi lygiai tiek pat mylimas ir reikšmingas, kiek buvo iki šiol dėmesio prasme, o ne dovanų. Kad nuo dabar nebūtų 100 procentų dėmesys skiriamas tik leliukui.
Mama vyresnėlį staiga pamato kitomis akimis, vaikas pasidaro didelis, tada ir reikalavimai jam gali tapti didesni, atrodo, kad pirmagimis su savo poreikiais gal gali palaukti. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad nors, palyginus su naujagimiu, pirmagimis atrodo didelis, bet psichologiškai jis vis dar mažas, per naktį iš tiesų juk neužaugo.
„Prisiminkime, kokį mūsų santykis su vaiku buvo, kai vaikas buvo vienas, ir kartu įliekime į tą santykį ir kūdikį. Nes iš tikrųjų tai juk mažiukas ateina į mūsų jau susikurtą šeimą, mes jį priimame, apglėbiame rūpesčiu, jį turėtume pritaikyti prie to, kokie esame“, – akcentuoja psichologė Karolina.
