Atlikėja ir muzikos studijos „DLoud“ įkūrėja Donata Virbilaitė sūpuoja pirmagimę dukrytę. Šį interviu ėmėme, kai Donata dar laukėsi ir skaičiavo paskutines dienas.
Donata, Turkija jums ypatinga šalis – kažkada ten gyvenote, o šiemet po atostogų Turkijoje sužinojote, kad laukiatės?
Taip, Turkijoje gyvenau ketverius metus, daugiausia Ankaroje. Taip gerai pažįstu tą šalį, kad dabar bent kartą per metus stengiuosi nuskristi – kaip kiti lietuviai bent kartą per metus nuvažiuoja į Palangą. Ankaroje ir Antalijoje žinau visas geras kavinukes, parduotuvėles, smagu aplankyti draugus. Turkijoje pamilau žmones. Gal man pasisekė, kad sutikau tiek daug nuoširdžių žmonių? Ten tavęs niekada nepaliks ant plyno lauko, visada atsiras, kas padės. Nesvarbu, vargšas, turtingas, – pagelbės, pakvies į svečius, net padės rasti darbą ar apgyvendinimą. Tokios pagarbos žmogui man labai trūko Lietuvoje.
Turkijoje dainavau muzikos grupėje – ir koverius, ir savo originalias dainas. Buvo šaunu, bet tada prasidėjo jų pilietinė revoliucija. Užsidarė verslai, kokius 3 mėnesius išvis niekas nedirbo, restoranai ir kavinės buvo uždaryti, policija gaudydavo užsieniečius, kurie neva perduoda informaciją savo šalims apie tai, kas vyksta Turkijoje. Sėdėjau namuose negalėdama niekur išeiti, nes gatvėje galėjo suimti, tuo metu apie 100 užsieniečių buvo suimta ir uždaryta į kalėjimus. Paskui su muzikantais nusprendėme surengti nemokamą paramos koncertą. Koncertui įpusėjus, atvažiavo policija, į patalpą primėtė ašarinių bombų ir uždarė visus langus, kad mes dustume. Pamenu, kaip bėgome į tualetą, kur mažiausiai buvo juntami nuodingi garai, kvėpavome į alaus bokalus, nes geriau įkvėpti alų negu ašarines dujas. Pusę metų šalyje buvo tokia padėtis, ir aš supratau, kad greitai čia niekas nesibaigs, reikia važiuoti namo. Todėl, kai grįžus prasidėjo karantinas, juokavau, kad man tai jau antras kartas, nieko naujo sėdėti namuose…
Lietuvoje sutikau Gediminą, ėmėme gyventi kartu, norėjome ir vaikelio. Bet kai planuoji, ne viskas iškart pavyksta. Nutarėme tiesiog išvažiuoti į Turkiją pailsėti. O po tų atostogų – žinia, kad aš laukiuosi!
Kaip priėmėte tą žinią?
Buvo didelis džiaugsmas, net nelabai tikėjau, kad tai tiesa! Juk kai nori vaikelio, darai krūvas testų. Net slėpdavau nuo draugo, o jis pareidavo ir juokaudamas sakydavo: „Ar tu ir vėl testą darei?“ Matydavo, kad šiukšliadėžėje jų primėtyta.
Po atostogų Turkijoje, vėluojant moteriškoms dienoms, aš ir vėl nusprendžiau pasidaryti testą. Iškart išryškėjo dvi aiškios linijos. Nustebusi pagalvojau, kad gal testas negeras, pigus? Po darbo lėkiau į parduotuvę nusipirkti patį brangiausią, kainuojantį gal 20 eurų, kuris rodo net nėštumo laiką. Parodė, kad esu nėščia tris savaites! Mes tuo metu įsirenginėjome butą ir svarstėme, ar planuoti trečią kambarį vaikams. O aš tą pačią dieną, kai sužinojau apie nėštumą, nuvažiavau į remontuojamą butą ir pasakiau draugui: „Žinai, reikės čia tą sieną daryti“. Abu buvome euforijoje. Nešokinėjome kaip vaikai, bet džiaugsmas buvo tikrai didelis. Kai realiai nusprendi, kad nekontroliuosi situacijos, o viską patikėsi spręsti likimui, dar smagiau.
Pirma mintis – euforija, o antra mintis – vaikelis gims vasarą, kai man darbingiausias sezonas, jau turėjau užsakymų renginiams, koncertams, vestuvėms – ką daryti? Juokiuosi, kad pirmieji apie mano nėštumą sužinojo draugas ir klientai. Norėjau kuo anksčiau pranešti, kad jie galėtų rasti kitus vedėjus. Bet pagimdžiusi po mėnesio–kito žadu sugrįžti į darbus. Duok Dieve, kad viskas eitųsi sklandžiai, kad būtume sveiki ir aš, ir vaikelis.
Kokios artimųjų reakcijos į šią žinią įsiminė labiausiai?
Aš vienturtė, neturiu nei brolių, nei seserų. Mūsų ir giminė nedidelė. Mano mama, kaip ir visos mamos, spaudė, kad tekėčiau ir turėčiau vaikų. Ji guosdavosi: „Visos draugės su anūkais, o aš be anūkų“. Paskui jau gal ir viltį prarado: „Aš turbūt ir mirsiu nepamačiusi savo anūkų“. Per šias Kalėdas mamai padovanojome vaikiškus šliaužtinukus su užrašu „Močiute, aš pakeliui“. Tikrai užtruko, kol mama suprato, kad mūsų dovana – ne juokas, o net ir supratusi, nelabai patikėjo. Tik kitą dieną atėjo pas mane į kambarį ir mes pradėjome kalbėti apie tą naujieną. Mano mama – šeimos žmogus, jai labai svarbu šeimos santykiai, šeimos tradicijos, tad džiaugiuosi, kad turės kam tas tradicijas perduoti.
Kokių staigmenų pateikė nėštumas? Kaip jautėtės fiziškai?
Po kelių savaičių pajutau nėštumo šalutinius poveikius. Visi kalba apie pogimdyminę depresiją, bet niekas nekalba apie priešgimdyminę. Gyvenime esu patyrusi panikos atakų, nerimo priepuolių, bet išmokau su jais gyventi, be to, jie būdavo reti. Nesmagu, bet nėštumo pradžioje tie priepuoliai pradėjo kartotis ir net dažnėti. Visi simptomai – fizinio pobūdžio, kaip nuo pervargimo ar netinkamos mitybos. Pripažinsiu, kad pervargusi buvau – šventiniu periodu darbo tempas buvo didžiulis, be to, vargino ir buto remonto reikalai. Sakoma, kad pirmus tris mėnesius moteris turėtų gyventi ramiai, o man pats darbymetis! Prasidėjo rytiniai pykinimai, tad pirmi mano mėnesiai buvo tragedija. Kartais užeidavo toks nepakeliamas galvos skausmas, kad atrodė, neištversiu. Nors aš esu labai kantri, bet tokiais atvejais klykdavau, kad nebegaliu! Pamenu, dainavau Naujųjų metų koncerte, o po jo netrukus atsidūriau ligoninėje dėl persitempimo. Anksčiau sakydavau, kad reikia planuoti pametinukus, nes patogu abu vaikus vežioti į darželį ar mokyklą, bet pirmais nėštumo mėnesiais sakiau, kad gal užteks ir vieno, o jei norėsime daugiau vaikų, gal galėsime ir įsivaikinti. Ir mes būsime laimingi, ir gerą darbą padarysime.
Nėštumo pradžia buvo sunki ir dėl to, kad draugams apie jį nesakiau. Vyras patarė pasakyti nors vienai draugei, kuri jau turi vaikų, kad galėčiau pakalbėti ir pasitarti. Taip ir padariau – kai išsikalbi, pasipasakoji, kur kas lengviau. Tarsi akmuo nuo širdies nukrenta, atsipalaiduoji. Žmonės sako, kad nėštumas – gražiausias moters gyvenimo laikotarpis, juokiuosi, kad tai turbūt pajausiu ateityje.
Ne tiek ilgai liko laukti, galbūt paskutinės savaitės bus stebuklingos? Iš tiesų fizinė nėštumo pusė labai nelengva. Bet visa tai atsveria didžiulis pilnatvės, prasmės ir naujos meilės jausmas.
Donata, kažkada dalyvavote televizijos projekte kaip + dydžio modelis. Kūno grožis jums svarbu – kaip priėmėte nėštumo pokyčius?
Aš save kankinti dietomis ir riboti maistą nustojau dar prieš nėštumą. Kokius trejus metus nelipu ant svarstyklių ir nežiūriu, kiek ten priaugau. Maistą reguliuoju tik dėl sveikatos, nes prieš kelerius metus sužinojau, kad sergu celiakija. Metus laiko varsčiau gydytojų duris varginama nesibaigiančių galvos skausmų, man rekomendavo pasidaryti įvairius tyrimus, tarp jų ir maisto netoleravimo. Paaiškėjo, kad organizmas netoleruoja glitimo. Čia turbūt civilizacijos pasekmė, kai žmonės vargo per daug kvietinių produktų, išsivysto jų netoleravimas. Teko atsisakyti daugelio patiekalų, kuriuos tiesiog dievinau. Pavyzdžiui, dar gyvendama Turkijoje buvau labai pamėgusi patiekalus su bulguro kruopomis. Dabar parduotuvėse nemažai produktų be glitimo. Atradau receptų iš grikių, ryžių miltų, iš jų iškepti blynai niekuo nesiskiria nuo paprastų. Išmokau kepti net naminę duoną be glitimo, tiesa, ji daug greičiau supelija, negu pirktinė. Man reikėjo maždaug metų, kad išmokčiau maitintis kitaip. Viena blogybė, kad produktai be glitimo ir laktozės trigubai brangesni. Pavyzdžiui, jei kvietinės tortilijos kainuoja iki dviejų eurų, tai tortilijos be glitimo – beveik 5 eurus. Kartais tą patį patiekalą gaminu sau ir vyrui iš skirtingų produktų. Išmokau gaudyti akcijas – negendančių produktų, kurie man tinka, prisiperku ne po vieną.
Kai vedu renginius ar asmenines šventes, dažniausiai vaišių stalas būna toks viliojantis, ir taip sunku susilaikyti. Aš ir parduotuvėje „vagiu“ vynuoges ir guminukus, nes juk reikia paragauti prieš perkant?! Taigi per renginius būna didelis išbandymas stebėti gardumynus. Labai smagu, kai klientai tavimi pasirūpina, –neseniai viena įmonė, kurios šventę man teko vesti, mane labai nustebino ir pamalonino, paruošusi specialiai man pagamintų užkandžių be glitimo. Sakė: „Čia visiems, o čia Donatai“. Tie patiekalai atrodė visiškai taip pat, kaip ir ant bendro stalo.
Šiais metais pirmą kartą ant svarstyklių užlipau nėštumą prižiūrinčio gydytojo kabinete. Kadangi pirmus mėnesius mane smarkiai pykindavo, net buvau numetusi pusę kilogramo, nors pilvukas jau buvo matyti. Vėliau savijauta pagerėjo ir dabar valgau savęs nevaržydama. Išalkstu jau bevalgydama ir norėčiau dar, bet fiziškai nebetelpa, vietos nebėra. Čia kaip maisto pagirios, kai prisivalgai ir paskui guli, verki, kam taip daug valgiau? Turiu specifinių norų, bet tai nėra šokoladas ar kažkas nesveiko, man norisi vaisių, kurių anksčiau ne tik kad nemėgau, bet net nekęsdavau. O dabar diena be obuolių ar vynuogių neįsivaizduojama. Draugės neseniai atvežė „Rududu“ karamelinio kremo, kuris vienu metu lyg ir buvo išimtas iš prekybos? Jam aš negaliu atsispirti, bet stengiuosi nepiktnaudžiauti.
Ar jau supirkote kūdikio kraitelį?
Be drabužėlių, kol kas nieko nepirkau, nes didelę dalį man atiduoda draugai ir giminės, kurių vaikučiai jau paaugę. Kartais paskambina ir klausia: „Ar tu turi tą? Aną? Ne? Tada atiduosim“. Kai pamačiau, kiek viskas kainuoja, draugams sakau, kad viską mielai paimsiu. Praėjusį mėnesį dar buvau nuskridusi į Londoną, kuriame kažkada teko gyventi kelerius metus. Draugių patarta, nusipirkau keletą kūdikio rūbelių pradžiai, vaistukų nuo skausmo ir tepaliukų, kai pradės dygti dantys. Ten kitokia kokybė ir kitokios kainos – daug kas apsiperka būtent užsienyje. Bet daug nepirkau – mes namie net spintos dar neturime! Aš nesu daiktų vergė, man daiktas reikalingas tam kartui. O už naują vežimėlį, kuris tarnaus pusę metų, mokėti pusantro tūkstančio? Kur logika? Juk to vežimėlio vienas vaikas net nesudėvi!
Mano draugas juokiasi, kad aš kitame fabrike gaminta, negu visi žmonės. Man viskas vyksta kitaip – ir su kūnu, ir su emocijomis. Aš neapsikraunu iš anksto nuostatomis – kai ateis laikas, atsiras problema, tada ir spręsiu. Pavyzdžiui, mama klausia, ar jau nusipirkau vokelį? Kokį dar vokelį? Juk vaiką paguldai į lovytę ir užkloji pledu, kam dar specialaus kažkokio vokelio? Vasarą?
Su kokiomis mintimis laukiate gimdymo?
Truputį bijau, nes esu alergiška tam tikroms nuskausminamųjų vaistų sudėtinėms dalims. Tai sužinojau dantų gydytojo kabinete, kai suleidus nuskausminimą mane ištiko priepuolis. Jei gimdymas vyks natūraliai, tada viskas gerai, bet jei teks daryti cezarį? Kaip mane nuskausmins? Tai žadu išklausinėti gydytojų artimiausiu metu.
Matau, kad tapau jautresnė, greičiau susigraudinu. Vienoje televizijos laidoje pristačiau naują dainą savo būsimai dukrytei. Nėštumo metu aš visas dienas praleidžiu muzikoje – nuo ryto iki vakaro, artimieji juokiasi, kad gimęs vaikas turbūt ne verks, o dainuos! Toje televizijos laidoje dalyvavo ir daugiau besilaukiančių moterų. Į dainos pabaigą mano akys prisipildė ašarų, žiūriu – ir kitos verkia. Po laidos filmavimo visos nusifotografavome, tokios apsiverkusios.
O kartais galiu apsiverkti visiškai „lygioje vietoje“. Pabundu ryte, nueinu į virtuvę: „Tu suvalgei mano paskutinį kiaušinį“ – ir į ašaras.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
