Vaikų gydytoja, klinikos „Mama, aš sergu“ įkūrėja Indrė Plėštytė-Būtienė į motinystę žvelgia su meile. Žinoma moteris mano, jog vaikams reikia leisti džiaugtis nerūpestinga vaikyste, o paaugliams – tiesiog būti tokiems, kokie jie yra.
DELFI TV laidoje „Pakvaišę dėl grožio“ medikė pasidalijo mintimis apie vaikų grožį. Kaip ji teigė, žvelgimas į savo atžalas gali padėti labiau pažinti, mylėti save.
„Grožis yra įpratimas. Kuo daugiau žiūrime į tą patį žmogų, jį labiau pažįstame, tuo tas žmogus mums atrodo gražesnis. Ir tas grožis būna kitoks, ne tuščias kaip žurnalo viršelyje, o savas. Ką tik gimę vaikai irgi ne visuomet yra gražūs, tačiau kai kasdien matome savo vaikus, jie mums tampa patys gražiausi.
O mane dar buvo aplankęs toks suvokimas. Vaikai auga ir labai keičiasi. Žiūri į vaiką ir jame matai save, kažkurią savo kūno dalį. Susimąstai: jeigu mano vaikas yra toks gražus, tai gal ir aš esu graži?“, – retoriškai klausė I.Plėštytė-Būtienė.
Gydytoja taip pat papasakojo apie kitą motinystės pusę. Ne paslaptis, jog socialiniuose tinkluose kai kurių mamų vaizduojama kasdienybė atrodo tobula, tačiau, specialistės teigimu, visos mamos susiduria su tapačiomis problemomis.
„Iš tiesų, pirmaisiais metais, kai auga vaikai, jautiesi tragiška, pasišiaušusi, negraži nei sau, nei kitiems. Esi pikta, neišsimiegojusi. Motinystė yra darbas.
Tos moterys, kurios stebi „tobulas“ mamas instagrame, bet dar neturi savo vaikų nori tapti mamomis. Vis dėlto, mamos, kurios mato tas puikias nuotraukas puikiai supranta, kad stebuklų nebūna. Tos pačios instagramo žvaigždės ateina pas mane konsultuotis dėl savo vaikų. Jos užduoda tuos pačius klausimus, kaip ir kitos mamos, jas kamuoja tas pats nerimas. Tiesa, galbūt vienos turi kiek mažiau motinystės įgūdžių už kitas, bet visos susiduria su tuo pačiu pojūčiu, kad auga jų kopija, kuri jų visiškai neklauso, serga kada tik nori, išsidirbinėja, kaip nori ir kuriai jų prašymai yra neįdomūs“, – šypsojosi medikė.
Anot I.Plėštytės-Būtienės, atžalų nutolimas nuo tėvų paauglystėje yra visiškai normalus reiškinys. Būtent šiuo gyvenimo tarpsniu paaugliai bando suvokti, kas jie yra ir ko jie nori, formuojasi jų charakteris.
„Tai yra motinystės dalis. Reikia priimti tą besispardantį velniūkštį, suprasti, kad jis auga į žmogų. Ir tas durų trankymas manęs namuose visai nenervindavo – tai man buvo graži brendimo proceso dalis, – pasakojo verslininkė. – Pagrindinė taisyklė – pirmiausia atsiprašyti turi tevai, ne vaikas. Vaikas dar tik auga, jam reikia suprasti, kaip atsiprašyti, nes vaikai dažnai nesupranta, kodėl tai turi daryti. Apskritai vaikai yra copy and paste (nukopijuoti ir įklijuoti, liet.). Jie mus visiškai kopijuoja“.
I.Plėštytė-Būtienė mano, jog vaikai savo tėvus myli besąlygiškai – jiems svarbiausia yra motinos arba tėvo meilė, o ne kiti, ne tokie reikšmingi dalykai.
„Pamenu, kai dirbdavau priėmimo skyriuje, į šį atveždavo vaikų iš asocialių šeimų. Vieną kartą į ligoninę atvežė mamą alkoholikę, kuri buvo be sąmonės. Jos vaikas buvo visas murzinas, nevalgęs, išsekęs. Mamai sakėme, kad vaikutį pasiliekame, o šis įsikibo į mamą ir maldavo, kad ji jo nepaliktų. Kodėl iš asocialių mamų dažnai niekas neatima vaikų? Nes mama yra mama, kokia ji bebūtų, vaikas ją mylės“, – teigė pašnekovė.
