Lietuvoje neturime atitikmens žodžiui „covermaker“ (viršelių kūrėjas). Mūsų ištikima covermaker – fotografė iš Klaipėdos Viktorija, kurią visi vadina Saule, nes jos studija vadinasi „Saulės Sielos Studija“.
Su fotografė kalbamės apie vaikų fotografavimo niuansus.
Viktorija, papasakokite apie save?
Pradėsiu nuo to, kad aš – Svarstyklių ženklo atstovė, o jos dažniausiai labai meniškos, viską norinčios išbandyti asmenybės. Tokia ir aš, daug ieškanti, nuolat kažkur judanti ir kažką bandanti. Buvau įstojusi mokytis lietuvių kalbos ir literatūros, kol vieną dieną po pusmečio mokslų „atsibudau“ klausdama savęs, ką čia veikiu? Supratau, kad labiau traukia grožis, užsirašiau į vizažo kursus, įstojau mokytis kosmetologijos. Po 3,5 metų studijų dirbau ir kosmetologe, ir vizažiste. Jau bestudijuodama įsigijau pirmąjį veidrodinį fotoaparatą, ir atsivėrė mano meno klodai. Labiausiai traukė būtent vaikų fotografija, pamenu, nešdavausi fotoaparatą į darbą ir fotografuodavau kolegės vaikus, draugių, pusseserių vaikus. Ši istorija prasidėjo prieš 16 metų. Jau tada atsimenu tą kirbantį džiaugsmo jausmą įamžinus vaikystę.
Kuriam laikui buvau išvykusi gyventi į Airiją, ir grįžusi po truputį ėmiau fotografuoti už pinigus. Imdavausi ir vestuvių, ir asmeninių sesijų, bet laikui bėgant supratau, kad vis dėlto arčiausiai širdies – vaikų, šeimų fotografija.
Gražaus pasaulio matymą labiausiai įdiegė mano Mama, ji pati labai meniška asmenybė, nuolat ieško grožio ir spalvų, ramiai nepraeina pro žydinčius augalus, labai pastabi smulkmenoms. Jai esu iš visos širdies dėkinga, kad visada mane palaikė, kad ir ką veikčiau. Sėkmės kelias labai priklauso ir nuo tėvų. Kai jie tavimi tiki, nestabdo ir nesako, kad nepasiseks, o nuolat skatina – eik, daryk, tu nuostabi, – tuomet viskas ir pavyksta. Norisi palinkėti niekada nestabdyti savo vaikų, jeigu matote, kad jie užsidegę ir labai savimi tiki.
Kalbant apie šeimyninę padėtį, esu ištekėjusi už savo pirmosios meilės, tiksliau, mes abu vienas kitam pirmosios meilės. Vaikučiai labai artimuose planuose. Mano vyras sako, kad turbūt niekas neturės tiek nuotraukų, kiek mūsų vaikai.
Kodėl Saulė Sielai?
Vardas susijęs su mano pačios gimimo istorija, kurią papasakojo mama. Buvo labai vėjuotas ir lietingas spalio rytas, be prošvaistės atsirasti saulei, bet vos tik man užgimus, saulės šviesa užpildė kiekvieną gimdymo palatos kamputį. Po to istorijos visiškai intuityviai pajaučiau – Saulės Siela. Čia aš. Čia apie mane. Ir visiškai tiksliai tapatinu save su šituo vardu. Klientai ir jų vaikai kreipiasi Saule, tikrojo vardo gal net nežino.
Kodėl vaikai? Juk juos fotografuoti sunkiausia, jie juda, bėga, verkia…
Nes patinka kelio ieškojimas į kiekvieną vaiką, nes vaiko dažniausiai nepastatysi kaip tau norisi. Reikia rasti kelią į kiekvieną mažą širdutę, o tie keliai visada tokie skirtingi.
Žinote, kokį klausimą dažniausiai užduoda vaikus fotografuoti atvedę tėveliai? Iš kur jūs turite tiek kantrybės?
O mano atsakymas labai paprastas – aš negalvoju apie ją, apie tą kantrybę, aš tiesiog žaviuosi vaikais, tokiais, kokie jie yra. Nesustoju fotografuoti, jei vaikas pravirksta, nes visada sakau, kad visos emocijos turi teisę būti. Daug kas atėjo ir iš mano vaikystės, turiu žavią nuotrauką, kur aš pati „lūpą“ patempusi ir nepatenkinta, nes Nidoje mama niekaip negalėjo užvilkti man megztuko, aš jį vis nusitempdavau žemyn, nes toks buvo mano kaprizas. Labai mėgstu tą emocijų tikrumą.
Ypač mėgstu vaiku kalbinti, jų klausytis. Sunku kartais patikėti, kiek juose paprastos gyvenimo išminties, kurią augdami mes kažkur pametame. Kad ir paskutinį kartą – fotografuoju mergaitę Izabelę, klausiu jos:
– Izabele, ar žinai, kad esi labai graži?
– Žinau! – atšauna.
– O kas tau sakė? – nenurimstu aš.
– Aš pati sau sakau! – šūkteli atgalios.
Arba štai – fotografuoju mergaitę Saulę, su kuria susitinkame nuo vienerių, ji man sako:
– Tu mane labai gražiai dabar nufotografuok, gerai? Tada aš tau parodysiu, ką padovanojo man per gimtadienį, tą daiktą turiu kuprinėje.
Kaip vyksta jūsų fotosesijos, kaip sugalvojate temą, aplinką, aprangą?
Gyvenu Klaipėdoje, tai vasaromis natūraliai traukia visus į kopas, pajūrį, ten smagu vaikams dūkti. Kartais tėveliai turi konkrečių norų, tai gali būti levandų, rugių laukas, miestas. Patardama apie aprangą papasakoju, kokios spalvos geriausiai dera vienoje ar kitoje vietoje, visada rekomenduoju nerengti vaikų drabužiais su užrašais, dideliais raštais, dažniausiai grožis slypi paprastume. Labai gražiai atrodo nuotraukose boho stilius, vintažinis, kartais vienspalviai ramių spalvų drabužiai.
Kur slypi geros vaiko fotosesijos sėkmė?
Pirmiausia svarbu, kad vaikai būtų gerai pailsėję, pavalgę ir, geriausia – pamiegoję pietų miego. Per fotosesiją, jei ji gamtoje, visada siūlau turėti užkandukų, vandens. Jei reikia, padarome pertraukėlę. Aš nemėgstu skubėti, man patinka išlaukti žvilgsnio, būsenos, veiksmo, jausmo. Dar labai svarbus dalykas, ko visada prašau, nesijausti prieš mane nejaukiai, jeigu vaikai neklauso ir atrodo nesuvaldomi. Jie vaikai. Jie laisvi. Aš mėgstu derintis prie jų. Turbūt tokia ir yra geros vaiko fotosesijos sėkmės paslaptis – neturėti lūkesčio, kad jie darys viską, ko norime mes.
Būna, idėjas susapnuoju ir kartais matau tarsi „paveikslą“, įsivaizduodama, kaip noriu jį sukurti, net žinau, kokioje šviesoje turiu fotografuoti, kokia turėtų būti apranga.
Ištikimieji klientai – kas kiek laiko jie rengia fotosesijas?
Vieni laukia progų, kiti parašo, kai tik sugalvoja, tada šokame kartu į rudenį ar vasaros vakaro saulę, spinduliuose išsimaudyti. Kartais paminime gimtadienius, kartais įamžinu ir jau su broliais ar sesėmis, kurios dar mamos pilvuke. Taip gražiai ir sukasi gyvenimo ratas, kurio liudininkė galiu būti. Gyvenime mes tiek daug laiko praleidžiame dirbdami, kad negalėčiau švaistyti laiko, dirbdama nemėgstamą darbą. Po fotosesijų jaučiuosi pakylėta, pasisėmusi ir atidavusi, įvyksta gerumo mainai.
Studija ar gamta? Jeigu gamta – koks metų laikas, koks dienos metas?
Labiau mėgstu gamtą, kai jai yra sąlygos. Mano metų laikai yra ruduo, kai viskas nusispalvina, ir vasara, kai užlieja gamtą tie aukso vakarai, persiko spalvos saulė. Rudenį renkuosi fotografuoti, kai saulė žemiau, o vasarą labiausiai mėgstu valandą prieš saulėlydį.
Fotografuojant vaikus nuotykių netrūksta?
Neįmanoma prisiminti tiek, kiek visko būna. Kartą, pamenu, fotografuojant krikštą, vaikas atidžiai stebėjo kunigą, kuris pakėlęs ranką laimino ar kažką kalbėjo. Žvelgiu pro fotoaparato akutę, o mažylis vidurinį pirštą kunigui iškėlęs gestikuliuoja. Yra buvę, kad per krikštą keli vaikai pradėjo keistai urgzti prieš pilant vandenį. Jau nekalbu kiek „srovelių“ kūdikiai yra paleidę per fotosesijas. Vaikai ne iš kelmo spirti, ir dažnai grįžtu iš fotosesijų skaudančiu nuo juoko pilvu. Šią vasarą fotografavau savo nuolatinį modeliuką – Gabrielę. Prieš man atvažiuojant, mama atsiuntė vaizdo žinutę, kur klausia Gabrielės:
– Gabriele, koks fotografės automobilis?
– Mėlynas, kaip bočiaus ir babos!
– O modelis?
– MiSUBINI!
Būna tokių aktyvių vaikelių, kad aš tiesiog visą fotosesiją bėgioju iš paskos, kaip per gerą fitneso treniruotę. Ir tada galvoju, ech, duotų man kas tiek energijos, nes kartais atrodo, kad vaikų baterijos neišsikrauna.
Didžiausia jūsų, kaip fotografės, darbinis įvertinimas?
Žmonės, grįžtantys atgal ir manimi pasitikintys, leidžiantys džiaugtis tuo, kaip auga jų vaikai, atgalinis ryšys nuo jų ir naujai ateinančių žmonių, geri žodžiai, kad jų šeimas nufotografuoju stebuklingai. Aš žinote, kaip žvelgiu į fotografiją? Kaip į žinutę, kurią galime sau parašyti į ateitį, apie tai, kokie buvome mes tam tikro amžiaus, kokie buvo mūsų vaikai, ir ką kalbėjo jų akys. Kaskart džiaugiuosi ir publikacijomis spaudoje, nuotraukomis žurnalų viršeliuose, nes tada atrodo, kad tos nuotraukos įgauna dar daugiau gyvybės, kai gali versti naujo, kvepiančio žurnalo puslapį. Įvertinimas ir tai, kad žmonės iš nuotraukų suskuria drobes, albumus. Nuo senai nešuosi savo gyvenimo kredo: „Žydėk ten, kur augi“. Tai labai stengiuosi juo ir vadovautis.
Ir pabaigoje dar vienas dalykas. Per visą fotografavimo patirtį man išryškėjo, kad vaikai – šviečia. Feisbuke mane galima rasti ieškant Saulės Sielos Studija. Iki saulėtų pasimatymų.
