Kol egzistuoja vienaragiai, vaiko gimtadienius švęsti būtina – gimtadienių entuziastės išpažintis

Dianos šeima

Gargžduose gyvenanti Diana Žiūrienė galėtų išleisti neploną gimtadienių organizavimo žinyną, nors jos profesija ir darbas neturi nieko bendro su renginiais. Moteris nuo 8 iki 17 val. dirba valstybės tarnautoja, o po darbo – šeimos versle.

Dianos sūnui Arvydui dabar 13 metų, o dukrai Agitai – 8-eri. Vadinasi, Dianos sąskaitoje jau 21 gimtadienis, kurių kiekvienas vertas atskiro straipsnio. Diana turi tris priežastis, kodėl taip noriai ir su vėjeliu viską daro, – abiejų vaikų gimtadieniai yra šiltuoju metų laiku (gegužę ir rugpjūtį), šeima turi didelį kiemą, kuriame visada švenčia, o trečioji priežastis jums bus netikėta – Diana yra vėlyva mama. Ji mano kad būtent vėlyva motinystė joje užkūrė tokį kadrilį. „Sūnų gimdžiau 36-erių, o dukrą 42-iejų. Norisi vaikams padovanoti įspūdingą vaikystę“, – sako išradinga mama.

Kaip gimsta gimtadienių temos, ar jas pasiūlo patys vaikai?

Gimtadienio tema atsiranda pagal tai, kuo vaikas tuo metu domisi, kokius žiūri filmukus, kokias skaito knygutes. Natūralu, kad antrasis sūnaus gimtadienis buvo Teletabių tema, jie tada buvo ant bangos. Pamenu, radau ir išnuomojau Pou (raudonojo teletabio) kostiumą. Vėliau buvo Cirko gimtadienis su klounu.

Kai sūnus išaugo iš pasakų ir filmukų, buvo Kareiviškas gimtadienis su dažasvydžiu. Tada, beje, teko pažeisti formatą ir dalį gimtadienio švęsti ne namų kieme, o miškelyje, tėtis virė kareivišką košę. Buvo Šachmatų gimtadienis, nes sūnus tais metais pradėjo žaisti šachmatais. Nesakau, kad buvo lengva gauti didžiules šachmatų figūras, kurias buvau mačiusi miesto šventėje. Skambinau į Lietuvos šachmatų federaciją paklausti, kas aplink Klaipėdą turi tokius šachmatus ir galėtų išnuomoti, nes siųstis iš Vilniaus buvo per didelė prabanga. Man pasakė, kad šachmatus yra nusipirkę kavinės „Kukudra“ savininkai, žinoma, tuoj pat ten nuvažiavau. Deja, barmenas man nedavė savininkų telefono, bet per draugų draugus susiradau. Kavinės savininkė Daiva pasakė, kad vien dėl mano atkalumo ji bandys surasti tuos kažin kur užkištus šachmatus ir man išnuomoti. Paskui net neėmė pinigų, nes visa ta istorija jai sukėlė daug džiugesio ir nuostabos, kiek mama gali padaryti dėl vaiko.

Gimtadienio standartas toks: dekoruojame kiemą, paruošiame temines vaišes (per Mašos gimtadienį kepėme blynus su uogiene, per Kareivišką – virėme košę ir t.t.), pakviečiame personažą, kuris atitiktų gimtadienio temą, suorganizuojame temą atitinkančias veiklas ar edukacijas, pavyzdžiui, išnuomojame batutą ar putas, piešiame veidukus, lankstome balionus. Būtinai darome fotosesiją. Dabar įsigudrinome fotosesiją daryti prieš gimtadienį, kad per pačią šventę susirinkę svečiai jau rastų atributikos su teminėmis nuotraukomis.

Gyvenate Gargžduose, ar pavyksta be vargo nusipirkti atributikos, teminių dekoracijų?

Iš pradžių nebuvo paprasta, tekdavo daug dalykų siųsti internetu arba prašyti žmonių, kad nupirktų kituose miestuose. Kai rengiau Cirko gimtadienį, nusižūrėjau gražių atributų parduotuvėje „Taiger“, bet ji buvo tik Vilniuje. Ką gi, pervedžiau pinigus beveik nepažįstamai moteriai, kad ji viską supirktų ir atsiųstų man į Gargždus.

Daug pasidarome ir patys. Pavyzdžiui, vyras yra padaręs specialų karkasą, ant kurio komponuojame dekoracijas. Kai šventė baigiasi, karkasą išardome ir laikome garaže iki kitos šventės.

Tortus visada užsakau pas tą pačią moterį, jau nuo pirmojo Arvydo gimtadienio. Ji išpildo visas net ir beprotiškiausias mūsų idėjas su kaupu. Kai atsiiminėju tortą, konditerė klausia, gal žinau, koks bus kitas gimtadienis? Kad turėtų laiko ir pati paieškoti gerų idėjų. Tortas yra mūsų staigmena vaikui. Beje, kaip ir dauguma kitų dalykų – norime, kad vaikas gimtadienio rytą pajustų stebuklo jausmą. Visas dekoracijas, maistą, tortą vaikai pamato gimtadienio dieną. Tad daug ką tenka daryti per naktį.

Pirmaisiais metais visą maistą stengėmės gaminti patys, ateidavo į talką brolio žmona, ji maisto gamybos specialistė. Pamenu, kaip nėrėmės iš kailio ruošdamos užkandžius, pavyzdžiui, Drugelių gimtadieniui. Baigdavome pusiaunaktį, o ryte atsikeldavome pervargusios. Dabar daug didesnės galimybės visko užsisakyti.

Kiekvienam gimtadieniui pasirūpiname temine apranga, pirmiausia vaikams, bet pasipuošiame ir mudu su vyru. Kadangi gimtadieniai vasarą, pasisiuvu tokios pat spalvos suknelę, kaip dukros, vyras su sūnumi prisiderina spalvas, tarkime, per Vienaragio gimtadienį jie vilkėjo rausvai.

Kiek trunka pasiruošimas? Ar brangu surengti gerą šou?

Juokauju, kad kai baigiasi vienas gimtadienis, jau pradedu ruoštis kitam. Susikuriu kompiuteryje lagaminą, į kurį dedu nuotraukas, užsirašau idėjas. Dekoracijas apgalvojame ir supirkinėjame irgi prieš metus. Laukia ilgos paieškos internete, idėjų generavimas, įjungiame ir kitus žmones. Štai fotografei Viktorijai sakau – kitas gimtadienis bus Undinėlės, neįsivaizduoju, kokios galėtų būti dekoracijos. O ji, pasirodo, neseniai fotografavo kitos mergaitės gimtadienį tokia tema. Davė mamos kontaktus, dekoracijas perpirkau.

Kitas Agitos gimtadienis bus rugpjūčio 3 d., ir dekoracijos temai „Baltoji gulbė“ jau yra!

Dėl to, ar brangu, atsakysiu, kad vis dėlto ne mažiau už pinigus svarbu užsidegimas, išmonė ir tiek, kiek padarysi pats. Jeigu samdyčiau dekoratorę, matyt sumokėčiau nemažai. Kita vertus, yra dalykų, kurių nepasigaminsi, pavyzdžiui, batuto nuoma. Labai daug pinigų susitaupo, kai viską organizuoji bene prieš metus. Galima laukti nuolaidų, rasti, kur pigiau. Gal nuskambės neįtikinamai, bet net pradėję ruošis prieš metus, mes visada vos spėjame – paskutinę dieną darbų būna nuo ryto iki nakties. Nes vis kas nors nutinka. Štai Undinėlės gimtadienio išvakarėse nutariau iš pajūrio parsivežti 4–5 kibirus smėlio, nes ant žolės kieme buvau padariusi „pajūrį“ (smėlis ant polietileno plėvelės). Prisipyliau tuos kibirus smėlio ir…  nepanešu.

Kaip manote, ką vaikams reiškia toks gimtadienių šventimas?

Jiems tai didžiausia metų šventė, didesnė nei Kalėdos. Draugams, kurių susirenka apie 15, irgi labai patinka, jie įpratę, kad kasmet bus kažkas toookio. Beje, draugai irgi pasistengia, gavę kvietimus jie sužino, kokia bus gimtadienio tema, ir arba apsirengia temiškai, arba pritaiko dovanas. Pagal gimtadienio temą apsirengia net krikšto mama, pavydžiu, Ledo šalies gimtadienyje ji pasipuošė Elzos sijonu.

Kol kas Agita rodo labai daug entuziazmo. Praeitas jos gimtadienis buvo Flamingų, pakvietimus jam sukūrė pati Agita su savo krikšto tėčiu, aš likau nustumta į šoną (juokiasi). Beje, Flamingų gimtadieniui Klaipėdoje aptikau dekoratyvinius metalinius flamingus, kuriuos pavyko išsinuomoti.

Pamenate, koks buvo didžiausia iššūkis?

Gal vis dėlto Undinėlės gimtadienis, nes kuo daugiau galvojau, tuo daugiau visko prisigalvojau. Pirmiausia sugalvojau, kad reikia pasidaryti ar iš kažkur gauti didelę kriauklę iš izopleno, kad joje tilptų Agita. Kriauklė buvo milžiniška, beveik netransportuojama. Būtent per Undinėlės gimtadienį gimė mintis fotosesijas daryti prieš šventę, o ne jos metu, kad kiltų mažiau streso.

Kai jau turėjau kriauklę, važiavome į Šventąją fotografuoti Agitos–undinėlės. Klimpome smėlyje, tempėme tą kriauklę…

Vienaragis irgi buvo iššūkis. Kostiumą dukrai nebuvo sunku sukurti, bet su ragu vargome. Viskas prasidėjo nuo to, kad Agita, artėjant Vienaragio gimtadieniui, pradėjo abejoti – „mama, bet juk vienaragių nebūna…“ Patikinau, kad jų tikrai yra, nes juk apie tai skaitome knygutėse. Niekur neradome mažų, o juolab baltų arkliukų. Agita juk nedidukė, jai didelis baltas žirgas nebūtų tikęs. Bet iš kur gauti baltą poniukę? Ir, žinokite, radome! Priekulės žirgyne buvo balta poniukė Gilė. Mūsų prašymu ją atvežė į Žibininkus, kur buvome suplanavę fotosesiją. Poniukę fotosesijai šeimininkas išmaudė ir iššukavo. O kaip papuošti poniukę, kad ji atrodytų kaip vienaragis? Nusižiūrėjusi vienoje aksesuarų parduotuvėje pagaminau ragą, kurio dukrai nerodžiau. Kai nuvažiavome į fotosesiją, palikau dukrą su fotografe automobilyje, o pati greitai nubėgau pas moterį, kuri prižiūrėjo poniukę, ir papuošėme Gilę. Kai dukra pamatė poniukę su ragu, jai tapo aišku: „Mama, tu buvai teisi, vienaragiai egzistuoja!“

Koks vyro vaidmuo šituose performansuose?

Iš Dienos entuziazmo neatimsi – kitų metų gimtadieniai jau suplanuoti

Anksčiau jis dar klausdavo – ar tau tikrai to reikia? Kodėl tu taip vargsti? Ir dabar dar paklausia. Tačiau kai pamato rezultatą, visada švyti, be galo džiaugiasi dėl vaikų, nes mato, kokie jie laimingi. Pasirengimui reikia vyriškos rankos, sukalti, nuvežti, panešti. Kelerius metus jis prieš kiekvieną gimtadienį sukaldavo dekoracijų sienelę, paskui vis dėlto nupirkome išardomą metalinę.

Vyras puikiai supranta, kad vaikai greitai auga, ir tai, ką darome dabar jiems nebus reikalinga amžinai. Štai praėjusį savaitgalį likome „be vaikų“, sūnus buvo negrįžęs iš šachmatų čempionato, Agita svečiavosi pas draugę. Porą valandų turėjome TIK sau, ir suvokėme, kad to laiko tik daugės.

Visada švenčiate lauke, o ką darote, jei lyja?

Tiesa, buvo nerimo dėl lietaus, ir ne kartą. Per trečiąjį Arvydo gimtadienį, kuris buvo Žaibo Makvyno tema, oras nežadėjo nieko gero. Dekoracijos išstatytos, vaišės paruoštos, svečiai sukviesti, o lyja. Vis dėlto skubiai išsinuomojome palapinę. Sutapimas, kad buvo galimybė išsinuomoti tik raudonos spalvos. O juk ta spalva kaip tik Makvyno! Kai pastatėme palapinę, nugiedrėjo. Ir palapinė tapo puikia dekoracija.

Yra buvę, kad prieš gimtadienį buvo tobulas oras, o kai susirinko svečiai, pasipylė lietus. Tačiau tas lietus buvo šiltas. Ir leidome vaikams siautėti balose, padarėme neįtikėtiną fotosesiją.

Ar sūnus dar nori, kad organizuotumėte jam gimtadienius?

Artėjant 13 gimtadieniui, sūnus paprašė – mama, gal kaip nors be tų tavo cirkų? Sutikome, švęsk kaip nori. Nutarė, kad su draugais nueis į piceriją. Deja, dėl karantino viskas buvo uždaryta. Prieš pat gimtadienį jis paprašė: „Vis dėlto, mama, tu ką nors sugalvok“. Ir ką gi – suorganizavau kuo puikiausią gimtadienį. Sūnus pakvietė 6 draugus, surengėme fotosesiją, šįkart paauglišką, šokoladinės ir kakavinės spalvų, o paskui išnuomotu autobusiuku nuvažiavome į kartingus, kur vaikai ir važinėjosi, ir pūtė žvakutes bei valgė tortą.

Nuotraukoms skiriate didžiulį dėmesį.

Kai atsirado vaikai, įvedžiau tradiciją, kad bent keletą kartų per metus visi nusifotografuojame – tai kalėdinė, velykinė ir gimtadienių fotosesijos. Augant sūnui, vis sunkiau prikalbinti fotosesijai, bet dar pavyksta. Dažniausiai į fotosesijas vyrai važiuoja atskiru automobiliu, kad galėtų labai greitai nusifotografuoti ir išvykti, o mes su Agita liekame ilgam. Kartais fotosesijos atsiranda spontaniškai, pavyzdžiui, važiuoju, pamatau aguonų lauką ir žiūriu, kad jau skambinu fotografei.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 + = trys

Kitos temos: