Leisdamos žurnalą jauniems tėvams, privalome laikyti pulsą – sekti vaikų auginimo tendencijas ir naujoves. Geriausiai tai padarome, jei redakcijoje yra mažų vaikų. Mums pasisekė, nes nedideliame kolektyve vis atsirasdavo „redakcijos nėštukių“, po to augdavo redakcijos kūdikiai, darželinukai, pradinukai ir t.t. – o mes pagal tikrą gyvenimą galėdavome taikliau parinkti temas ir kurti šiltesnį, empatiškesnį turinį. Su visa pagarba mokslo žmonėms, laikydavomės tokios nuomonės: laktacijos specialistė turi būti žindžiusi, akušerė – gimdžiusi, o vaikų psichologė – turėti vaikų.
Paskutinis redakcijos kūdikis – Marcelė, ką tik atšventė 10 metų. Net 3 metus kiekviename numeryje rašėme apie redaktorės Neilos pagrandukę, atsirado sekėjų (dabar tekstai sukelti į portalą www.mamoszurnalas.lt), o projektui pasibaigus vis sulaukdavome prašymų – papasakokite, kaip Marcelė gyvena dabar. Ir štai pasitaikė puiki proga sujungti dvi temas – priminti seniesiems skaitytojams apie Marcelę, o kitoms šeimoms papasakoti apie puikią gimtadienio idėją.
Pasakoja Marcelės mama.
Gimtadienių mados
Vaiko gimtadienis – neišsemiama tema. Aš galėčiau apie tai kalbėti, matyt, kelias dienas, nes tiek auginant skirtingo amžiaus vaikus, tiek leidžiant žurnalą tėvams, teko stebėti neįsivaizduojamą vaikiško gimtadienio metamorfozę. Kad ji įvyko ir tebevyksta – nuostabu, juk nė vienas nebenorime naudotis laidiniais telefonais ir faksais. Kai atsirado pirmieji žaidimų kambariai (Vilniuje tai įvyko prieš 20 metų, ir tų kambarių buvo vos 2), nuo tėvų galvos nusirito didžiulė našta – nebereikėjo vaiko gimtadienių, skirtų draugams, švęsti namuose. Naminiai, žinoma, buvo ir liko nuostabus reikalas, bet ne visų galimybėms. Mūsų namai tam buvo per maži, nes juk visi mažiukai ateidavo su mamytėmis. Viena yra su kito vaiko mamyte plepėti prie sūpynių, o kas kita – svetimą šeimą kviestis į namus ir regzti draugystes. Mano būdui tai netiko, todėl lengviau atsikvėpėme, kai pradėjo rastis vis naujos vaikų gimtadienių vietelės. Pirmasis vau – gimtadienius galima švęsti Makdonalde! Tai atrodė nerealu, per mėnesį bent kartą tekdavo sudalyvauti tokiame gimtadienyje ir per stiklą (vaikams būdavo skirta atskira erdvė – tarsi terariumas) stebėti, ką su mažaisiais daro animatorius. Būtent Makdonalde užgimė pirmoji animatorių karta, tada dar Teletabiai ir Kempiniukai. Paskui kaip grybai pradėjo rastis žaidimų kambariai prekybos centruose, susiklostė visiems priimtinas gimtadienio scenarijus. Trukmė 2,5–3 val., animatorius valandai, tortas+žvakutės ir – namo su balionu rankose.
Jeigu švęstum tik savo vaiko gimtadienius, nebūtų galimybių išbandyti visos pasiūlos. Tačiau kai per metus tenka atšvęsti dar bent 20 kitų vaikų gimtadienių, – greitai pasimato idėjų dugnas. Mums taip nutiko žaidimų kambariuose, kai Marcelė buvo darželinukė. Kadangi kambariai talpina kad ir 100 vaikų, buvo mada kviesti visą darželio grupę, vaikai linksmindavosi, o tėveliai eidavo tarsi į antrą darbo pamainą ir lūkuriuodavo vangiai bendraudami, kol vaikučiai išsidūks. Kai ateidavo naujas kvietimas į gimtadienį, jau būdavo aišku – pas mergaitę ateis Elza, per berniuką Žmogus Voras arba Supermenas (išimčių, patikėkite, buvo vos kelios, nebent paskui jau atsiradus Kakei Makei). Su vyru vaskindavome, kuris šį kartą eis „atkentėti“ į gimtadienį. Kita vertus, buvo žavu, kad kažkas investuoja ir kuria erdves vaikų gimtadieniams, ypač džiaugdavomės vasariniais, kai geru oru kažkas pakviesdavo į indėnų kaimą, pasijodinėjimą poniukais ar arklių ūkį.
Tad iki 10 savo gimtadienio Marcelė jau buvo šventusi (savo arba kitų vaikų šventes): daugybėje žaidimų kambarių, baseine, zoologijos sodelyje, pabėgimų kambariuose, boulinge, batutų centruose, laipiojimo medžiuose erdvėse, Energetikos muziejuje, taip pat sodybose su haskiais, arkliais ir poniais.
Geriausia reklama – patarimas
Paskutinius mėnesius iki savojo 10-ojo gimtadienio ji gavo 8 pakvietimus sudalyvauti gimtadieniuose batutų centruose (Vilniuje atsirado antras, todėl rašau daugiskaita). Supratome, kad tai rimta nauja tendencija. Už patrauklią kainą išgręži vaikus iki paskutinio siūlelio, be to – nereikia galvoti, kuo juos užimti. Kita vertus, tokiuose gimtadieniuose labai trūksta pačio gimtadienio – vaikus sunku sugaudyti milžiniškoje erdvėje, bendros lieka tik kelios minutės, kai vaikai valgo tortą. Nenuostabu, kad po tokių gimtadienių Marcelė net negalėdavo išvardinti, kas juose dalyvavo. Jokių „prieš“ šiam žanrui neturiu, bet kai reikėjo apsispręsti, kur švęsime mes, supratome, kad norisi kažko kito.
Svarstėme atmetimo principu. Pabėgimų kambariai jėga, labai įdomu, tačiau gali dalyvauti ribotas skaičius vaikų. Baseinas – labai gerai, pasiteisino, bet buvo pernai. Šventėme „Forum Palace“, būtų galima švęsti „Vichy“ vandens parke, bet nesinorėjo antrus metus iš eilės kartoti scenarijaus – gal po metų. Batutai – jau apžvelgėme, smagu, bet ne 9 kartą per du mėnesius. Sodybos su haskiais ir poniais – nenorime rizikuoti dėl oro, gegužės pabaiga nenuspėjama. Taigi, mes ant idėjų seklumos.
Tokiais atvejais pirmoji pagalba man – kolegė Ginta, kurios dukrai Guodai dabar 14, ir ji visus mano išgyvenimus patyrė 4 metais anksčiau. Iš kolegės sužinojau, kad Guoda, kai išaugo iš žaidimų kambarių amžiaus, o tai ir buvo apie 10-uosius metus, pirmąjį „paauglišką“ savo gimtadienį atšventė laisvalaikio studijoje PO SKAMBUČIO ir buvo labai patenkinta. Ginta negalėjo papasakoti smulkiai, nes, pasak jos, studijos darbuotojos iš jos paėmė tortą ir atsisveikinusios pasakė – mamyte, sugrįžkite po 3 valandų, mes pasirūpinsime smagiu gimtadieniu. O kai atėjo pasiimti dukros, matė iš laimės švytinčias vaikų akis ir sužinojo, kad vyko visokiausių linksmybių, kurias apvainikavo persirenginėjimas ir fotosesija.
Vadovė – buvusi skaitytoja
Marcelė dievina persirenginėti, namuose turime kolekciją tam skirtų drabužių, perukų ir batų. Kai pas Marcelę ateina draugės, dažnai imasi šios pramogos – persirenginėja, kuria personažus, fotografuojasi. Todėl užsikabinau už minties ir išsiguglinau apie šią studiją. Reklama lieka reklama – tikriausiai visur rasite surašyta, kad būtent toje vietelėje gimtadienis bus nepakartojamas. Prieš rezervuojant parašiau jiems laišką, kad papasakotų detaliau, ką vaikai veiks. Kadangi rašiau iš „Mamos žurnalo“ elektroninio pašto, koks buvo mielas sutapimas, kad man atrašė, pasirodo, buvusi žurnalo skaitytoja. Studiją ji įkūrė prieš 11 metų. Kaip pati sako – idėja gimė kaip tikras kūdikis, tiesiog naktį, auginant trečią vaiką.
Jūratė papasakojo, koks bus gimtadienis:
„Pradedame nuo kulinarijos, vaikai gamina naminius guminukus ir kepa picą. Kol picos kepa, vaikai gamina muiliukus (renkasi formą, kvapą ir spalvą) ir iš gimtadienio parsineša kiekvienas savo gamintą suvenyrą. Po muiliukų, būna iškepusios picos, vaikai užkanda. Tada darome vaikams laikinas blizgančias tatuiruotes. Kol darome tatuiruotes, kiti gali šokti Just Dance, žaisti stalo futbolą, oro ritulį. Tada būna fotosesija, fotosesijai turime aukštakulnių, suknelių, perukų, kepurių ir pan. Vaikai rengiasi, ką nori, mes fotografuojame, nuotraukas atsiunčiame tėveliams elektroniniu paštu. Po fotosesijos būna torto ceremonija ir pabaigoje diskoteka su dūmais“.
Vakare pristačiau programą Marcelei, ji palaimino – imam. Iš anksto paprašiau Jūratės, kad leistų per gimtadienį pabūti ir man, patupėti musele ir stebėti – dėl žurnalistinio smalsumo ir galimybės pasidalinti įspūdžiais su kitais tėvais.
Picų gaminimas:
Ko bijojau, bet neįvyko
Marcelės svečių kompanija labai marga. Šį kartą dalyvavo 13 vaikų. Tai ir kiemo draugai, ir klasiokai, taip pat giminaičiai ir šeimos draugų vaikai. Amžiaus žirklės irgi nemažos – nuo 6 iki 11 metų. Tarsi į jubiliejų kviestumei ir bendradarbius, ir kaimynus, ir gimines, ir dar bičiulius iš mezgimo būrelio (nežinau, ar tokių yra, bet mintį supratote). Jubiliejuose samdome muzikantus ir vedančiuosius, o vaiko gimtadienyje tą atstotų būtent gerasis batutas, kuris „sujungia kartas“, ar ta pati Elza, kuri išpieštų visiems veidukus. Mūsų pasirinktu atveju supratau, kad vaikams nebus galimybės anonimiškai dalyvauti, jie negalės pasprukti kiekvienas „ant savo batuto“, reikės laikytis kartu, susidraugauti, rasti bendrą kalbą. Tas neramino. Kas bendro tarp pusseserytės Anabelės, kuriai 6 metai, ir paauglėjančių Marcelės klasiokų?
Kita mano baimė buvo – ar toks gimtadienio formatas nebus per daug mergaitiškas? Ką darys berniukai? Gal nenorės persirenginėti ar gaminti muiliukų? Diskotekos ir perukai jiems tikriausiai nerūpės.
Tačiau baimės išgaravo, kai patekau į studiją. Pirmiausia saugiai nuteikė tai, kad su vaikais užsiima 2 merginos. Jos jau „atkalusios ranką“, puikiai žino, ko imtis, kad vaikai susidraugautų. Per picų kepimą ir guminukų gaminimą jos suskirstė vaikus komandomis, įvedė varžybų elementų – o tai labai suartina vaikus. Berniukai noriai rišosi prijuostes, gamino picas, guminukus, muiliukus, – stereotipai apie lytis sužlugo. Kai atėjo persirenginėjimo valandėlė, berniukai nėrė pirmieji. Buvo smagu žiūrėti, kad iki tol nepažinę vienas kito vaikai grupavosi pagal rūbų temas, kūrė siužetus.
Labai patiko subalansuotos aktyvios ir pasyvios veiklos. Tarp veiklų vaikams duodama atsipūsti, per tą laiką jie užkanda, atsigeria, pabendrauja mažuose būreliuose. Būtent per tas pertraukėles atsitikdavo tai, kas man gražiausia per vaikų šventes ir gal būt tai yra tų švenčių esmė – vaikai bendraudavo. Viena ausimi klausiausi išplėtotos temos „koks maistas jūsų mokyklos valgykloje“. Kadangi dalyvavo vaikai iš skirtingų sostinės mokyklų, diskusija buvo karšta, ir apie kainas, ir apie asortimentą, ir apie skonius. Šypsojausi galvodama – jei įjungčiau diktofoną, o paskui nusiųsčiau įrašą į Savivaldybės Švietimo skyrių? Kiek daug gerų dalykų sužinotų valdininkai. Užteko peno ir būsimiems tekstams, kai vaikai pradėjo atvirauti apie kišenpinigius – kiek kuris gauna ir kur juos deda.
Po torto ir diskotekos „su dūmais“ pradėjo rinktis tėveliai pasiimti vaikų, išgirdau, kaip šeimos draugų mergaitė Agota, būsima antrokė, pakuždėjo mamai, kad ji nori gimtadienį švęsti čia.
Na, o vyšnia ant torto, žinoma, fotosesijos nuotraukos. Po savaitės gavome failą su 100 nuotraukų – profesionalių, kokybiškų, studijinių, padarytų su apšvietimu ir fonu. Dar kartą išgyvenome gimtadienio emocijas.
Verdiktas – švęskite studijoje PO SKAMBUČIO – gimtadienis bus kitoks, nestandartinis, bet labai jaukus, dinamiškas ir įsimintinas.
Kadrai iš fotosesijos:
Susiję straipsniai
