Fotografuodami kūdikėlį, nepamirškite savęs – verta įsiamžinti ne tik besulaukiant, bet ir žindant ar net paprasčiausiomis kūdikio priežiūros situacijomis. Jos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo buitinės, o kūnas po gimdymo – netobulas. Iš tiesų tai auksinis „madonos su kūdikiu“ periodas jūsų gyvenime. Kai praeis keletas metų, suvoksite, kad tai buvo net ne periodas, o tik epizodas. Ir bus gaila, jei neturėsite nuotraukų.
Pokalbiui apie mamų fotografavimą pakvietėme fotografę Olga Gotli, ji atstovauja vis labiau populiarėjančiai natūraliajai fotografijai – be fonų, apšvietimų, grimo. Su Olga atvirai pašnekėjome apie tai, kas jai svarbu, – natūralumą tiek gyvenime, tiek fotografijoje, savęs priėmimo niuansus.
Kuo ypatinga natūralioji fotografija?
Mus visus, kurie bent truputį naudojasi internetu, stipriai paveikia socialiniai tinklai. Riba tarp realybės ir idealizuoto gyvenimo tapo plonytė bei iškreipta. Tai, deja, nepraeina be pasekmių – padidėja nerimas dėl nerealistiškų lūkesčių sau, kai atrodo, jog tavo gyvenimas, tavo išvaizda, laimėjimai yra menkesni negu aplinkinių. Todėl aš ir noriu natūralumo, tikrumo! Mano dėmesį atkreipia charizmatiški žmonės, turintys autentiškus veido bruožus bei savitą stilių. Man gera, kai žmonės vienas nuo kito skiriasi bei nesiekia būti „perdaryti“ pagal šiuolaikinius išvaizdos standartus, nes tai populiaru. Dėl to fotografijose naudoju labai švelnų redagavimą, nekeičiu žmonių bruožų – siekiu, kad jie išliktų savimi ir priprastų matyti save, o ne idealizuotus patobulintus žmones.
Galbūt pasirinkę tokį fotografavimo stilių fotografai praras klientus – visi sakys, kad ir patys moka taip nufotografuoti telefonu?
Tikrai taip, telefonas visada yra šalia, tai nuostabus instrumentas. Bet ar dažnai fotografuojatės telefonu taip, kad galėtumėte pamatyti savo gyvenimą iš šalies? Mes daug ką fiksuojame telefonu, bet retai į kadrą patenka visi šeimos nariai… Fotografija – meno sritis, kuri perteikia ne tik fotografuojamų žmonių, bet ir fotografo pasaulį, mąstymą, jausmus. Fotografai, abejoju, ar regi aplinką vienodai. Tą patį vaizdą dažniausiai jie nufotografuoja skirtingai. Manau, kad labai įdomu pasitikėti kito žmogaus matymu bei išvysti save jo akimis.
Moterys po gimdymo nenori fotografuotis, jaučiasi netobulos. Ką galite joms pasakyti?
Negaliu pasigirti, kad pati esu nuėjusi savęs priėmimo kelią. Dar turiu sau šiokių tokių priekaištų… Ypač po pirmojo vaiko gimimo. Bet vėliau dvynių gimimas labiausiai pakeitė mano pasaulėžiūrą. Gimus berniukams, fokusas persijungė nuo išorinių dalykų į visai kitus. Tapusi trijų vaikų mama po kurio laiko pasijutau labai stipri! Nei strijos, nei randas ant kojos, kurį turiu visą gyvenimą (dėl jo paauglystėje jaudinausi) – niekas nebuvo svarbu ar reikšminga.
Kitas savęs priėmimo etapas buvo, kai pradėjau fotografuoti žmones. Pirmosios mano klientės buvo moterys, merginos. Pamenu, kad man būdavo keista, kai iš jų išgirsdavau, jog jos turi kur prie savęs prikibti. Tuomet kitu kampu pažvelgiau į save. Dabar dažnai pati fotografuojuosi pas kitus fotografus, nes tai yra savotiška terapija, – matyti save kito žmogaus akimis. Grožėtis savimi kitu kampu – ne tik telefonu užfiksuotu tam tikru rakursu. Kai pripranti matyti save kitaip, po truputį ateina savęs priėmimas. Nors iš tikrųjų tai nelengvas bei gilus darbas su savimi.
Kodėl kai kurioms moterims priimti save yra sunku, o kai kurioms – lengva?
Manau, kad labai daug atsinešame iš vaikystės. Jeigu vaikas auga tokioje aplinkoje, kur yra priimamas, nekritikuojamas, jis turi daugiau šansų užaugti savimi pasitikinčiu žmogumi. Kai žmogus turi „tvirtą stuburą“, vidinį įsitikinimą, kad su juo viskas gerai, jis yra labiau atsparus ir išoriniams veiksniams, kurie pasitikėjimą mažina. Kalbu apie sociumą – anksčiau tai buvo įvairūs žurnalai, televizijos reklamos, kurios rodė idealizuotus žmones. Dabar tai socialiniai tinklai, kuriuose žmonės rodo tik sėkmingas savo gyvenimų puses. Taip susidaro įspūdis, jog visiems yra daug kartų geriau negu tau, kad spėja kiti daugiau, – viskas idealu, gražu, sėkminga! Kai neturi „tvirto stuburo“, pradedi abejoti savimi, matyti tik trūkumus savyje. Keisti tokį požiūrį į save labai sunku…
Moters išvaizdos stereotipuose nieko naudingo nematau, tai tik trukdo būti savimi. Stereotipai sukurti ne tik moterims, bet ir vyrams – lygiai taip pat. Nuo pat vaikystės įvairiais būdais nurodoma, kaip turi rengtis mergaitės ir berniukai, kuo turėtų domėtis, ką sportuoti. Dabar stereotipiškumas mažesnis nei prieš kokius 30 metų, tačiau jis vis dar yra.
Lietuvės vengia fotografuotis žindydamos, kaip manote, kodėl?
Tai, mano nuomone, priklauso nuo daugelio dalykų – auklėjimo, šalies kultūros ir konteksto, nuo asmeninio charakterio. Dar visai neseniai viešai žindyti kūdikį buvo visiškas tabu. Dabar mūsų visuomenėje šis požiūris kinta, daugėja moterų, kurios tai daro atsipalaidavusios viešoje erdvėje. Kuo daugiau tai matysime ir rodysime, tuo mažiau bus nepatogi taps ši tema.
Kadangi aš rodau tokias fotografijas savo socialiniuose tinkluose, moterys, kurios kreipiasi dėl fotosesijos, dažniausiai jau įsivaizduoja, ką ir kaip aš fotografuoju. Visada prieš fotosesiją aptariame daug detalių, tarp jų – ir žindymo fotografavimą. Visada klausiu nuomonės – ar tai priimtina šeimai, ar ne. Labai daug tokių fotografijų lieka tik asmeniniame žmonių albume be mano viešinimo, nes ne visi nori tuo dalintis. Todėl gerbiu ir tokius sprendimus. Dažniausiai moterys labai nori turėti tokius kadrus, nes tas procesas ypatingas, jis rodo stiprų mamos ir vaiko ryšį.
Žindymą matau kaip absoliučią artumo magiją! Mane visada žavėjo tokie motyvai tapytojų darbuose. Todėl, kai pati fotografuoju, negaliu atitraukti akių nuo švelnumo, rūpesčio, palaimos žindančios mamos žvilgsnyje. Tuo momentu mama yra tarsi gyvenimo šaltinis mažajam žmogui. Labai daug tame tikrumo ir trapumo – iki šiurpuliukų gražu!
Augustė Goberytė, nuotraukos Olgos Gotli
