Su Solveiga susipažinome leisdami žurnalą „Nėštukė“. Modelis Solveiga Mykolaitytė buvo ištikima savo darbui ir pašaukimui iki pat nėštumo pabaigos – fotografavosi nuostabiose fotosesijose. Apsidžiaugėme, kai Solveiga sutiko papuošti „Nėštukės“ viršelį ir specialiai tam surengė fotosesiją. O dabar Solveiga ir vėl žurnalo viršelyje, tik šį kartą – „Mamos žurnale“ su sūneliu Matuku ant rankų. ,,Išmakalavusi pusę pasaulio dabar sėdžiu savo nuostabiausioje kelionėje. Ir tikrai ji nėra pati lengviausia, bet kad pati gražiausia – tai tikrai!“ׅ, – sako Solveiga.
Solveiga, ar lengva buvo nėštumo pabaiga, ar su nerimu laukėte gimdymo?
Nėštumo metu jaučiausi skraidanti ant sparnų, nors pilvelis jau vis labiau spaudė. Paskutinę fotosesiją dar surengiau devintą mėnesį, tuomet jau pasakiau sau: „Solveiga, jau viskas, stabdyk arklius, fotosesijų užteks“. Nes vos vos pūškavau, buvau visa taip išsipūtusi, kad, atrodo, net braškėjau nuo menkiausio judesio.
Dabar pagalvoju, kad viską turbūt labai gražiai užglaisto hormonai ir laimė, meilė, nes fiziškai būna sunku, kamuoja skausmai dieną naktį, nemiga, visi organai suspausti – net nesupranti, kur tavo skrandis, o kur plaučiai. Judėti sunku, kvėpuoti sunku, valgyti sudėtinga, o naktį apsiversti ant šono beveik neįmanoma!
Žiūriu į savo nėštukės nuotraukas ir vis galvoju – nejaugi aš tikrai visai tai praėjau? Tai kažkas nežemiškai stebuklingo, kiek šitas kūnas gali.
Nerimo buvo šiek tiek ne dėl paties gimdymo – dėl jo buvau rami, pasitikėjau savo kūnu, žinojau, kad ir Mantas bus šalia. Nerimo buvo dėl to, ar susitvarkysiu su naujagimiu, ar mokėsiu jį laikyti, ar mokėsiu maitinti.
Papasakokite apie gimdymą – ar vyko tuo metu, kai ir buvo numatę gydytojai?
Gimdymas prasidėjo keliomis savaitėmis anksčiau, nei buvo numatyta jo data. Buvo gana intensyvi diena, buvau filmuoti reklamų, pati vairavau, grįžus namo, jau ruošėmės miegoti, buvo po 23 valandos. Mantas prieš miegą gulėjo vonioje, ir man tiesiog nubėgo vandenys. Kaip filme! Jie bėgo ir nesustojo! Nubėgau pas Mantą, o jis kad šoks iš vonios – iškart puolė skambinti šeimos gydytojui. Nusprendėme sąrėmių laukti ligoninėje, tad aš išsimaudžiau, viską iki galo susiruošėme ir išvažiavome į klinikas.
Po dviejų valandų prasidėjo tokie sąrėmiai, kad norėjau, jog viskas kuo greičiau pasibaigtų.
Kokių patirčių ir prisiminimų liko iš gimdymo?
Kai kas sako, kad gimdymo patirtys užsimiršta, bet aš savo gimdymo nepamiršiu niekada. Manasis truko beveik parą. Gimdžiau be jokio epidūro, kadangi turėjau išjausti sąrėmius ir pagimdyti natūraliai. Buvau nemiegojusi, pervargusi, iškankinta nesibaigiančių sąrėmių ir dar turėjau rasti savyje jėgų išstumti. Daryti cezarį jau per vėlu, turiu pati pagimdyti tiesiog čia ir dabar. Labai padėjo tai, jog šalia buvo gera gydytojų komanda ir Mantas. Visą gimdymą jis išlaikė šaltus nervus ir vykdė viską, ką gydytojas prašė, pavyzdžiui, laikė šaltą rankšluostį man ant galvos, palaikydavo galvą. Bet viską atpirko mažylio riksmas ir akys – jis iškart pradėjo žvalgytis, kur čia pateko. Aš pati labai sunkiai jį įžiūrėjau, nes buvau visa ištinusi, akių kapiliarai taip sutrūkinėję, kad vos kažką galėjau matyti. Pati neatsistebiu, kiek moteris turi nežemiškų jėgų visa tai ištverti.
Kaip mažiuką sutiko tėtis?
Tik gimusį sūnelį parodė man, o tada įvyniotą perdavė tėčiui. Džiaugsmas neišpasakytas po tokio sunkaus gimdymo iššūkių, kurių net neįsivaizdavome. Tėtis irgi buvo šiokioje tokioje ekstazėje. Manau, kad ir pats jautėsi kaip didvyris, kad viską šaltais nervais ištvėrė.
Kas laukimosi ir gimdymo etapu jums buvo sunkiausia?
Sunkiausia fizinis skausmas ir nemiga. Nėštumo metas tikrai buvo sunkus fiziškai: plėšė šonkaulius, spaudė stuburą, inkstus, skaudėjo sąnarius – visa tiesiog braškėjau nuo pūtimosi.
Pagal savo fiziologiją, turėjau gimdyti lengvai, bet man yra lūžęs stuburas, uodegikaulis, kuris, pasirodo, labai svarbus gimdant, kad pralįstų vaikučio galvytė. Galbūt tai ir lėmė tokį ilgą, skausmingą ir sunkų gimdymą.
Ar maitinate natūraliai, ar viskas taip paprasta, kaip vadovėliuose?
Jog norėsiu maitinti pati, žinojau jau nuo pat pradžių, ir pradžia tikrai nebuvo lengva. Bet prisiminiau žodžius, jog pačioje pradžioje svarbiausia NEPASIDUOTI!!! Mano „armija“ (taip aš vadinu savo auditoriją socialiniuose tinkluose) mane perspėjo, jog lengva iš pradžių tikrai nebus. Ir nebuvo. Žindyti nemoki nei tu pati, nei vaikelis moka žįsti, todėl patariu kiekvienai iš karto kreiptis į žindymo specialistę, nelaukti, kol krūtys bus traumuotos, vaikelis neprivalgęs. Kankinsitės abu ir prarasite visas motyvacijas. Vaikiukas, nors mažas ir, atrodo, silpnas, bet geba žįsti labai stipriai. Todėl išmokti, kaip teisingai paduoti krūtį ir užkurti pieno fabrikėlį, yra reikalų. Iki tikrojo pieno tai trunka 2–3 savaites. Tik praėjus mėnesiui, pajutau palengvėjimą, jog mums pavyko! Dabar kaip tik prasideda dantų dygimas, tad maitinimas vėl neatrodo toks jau paprastas, – jau pradėjo patikti galąsti augančius dantukus. Tad laukia iššūkis, kaip čia bus toliau.
Maitinti natūraliai taip smagu – gera ir jauku mažylį glausti prie krūtinės. Net ir naktimis, kad ir kaip sunku būtų keltis. Teko skaityti, kad jog maitinimas krūtimi prilyginamas itin intensyviai treniruotei. Pieno gamybai ir maitinimui per parą sunaudojama apie 500–900 kalorijų, todėl po tokios „treniruotės“ poilsis būtinas! Labai džiaugiuosi, jog mums pavyko, tikiuosi maitinti dar ilgai.
Pakalbėkime apie kūno pokyčius – kiek priaugote per visą nėštumą?
Atsimenu, kaip akušerė sakė, kad nebijočiau priaugto svorio, nes esu itin liekna, o norint maitinti krūtimi, šiek tiek priaugti net rekomenduojama. Priaugau daugiau kaip 18 kilogramų, manoma, kad tai normali. Tiesa, plius 18 kg svėriau aštuntą nėštumo mėnesį, nes paskui nustojau svertis, nes nenorėjau jaudintis ir apkrauti savęs nereikalingomis mintimis. Taip patarė ir gydytoja. Vis dėlto, manau, kad buvau priaugusi apie 22 kilogramus.
Planavau, jog per kiek laiko priaugo kilogramai, per tiek laiko ir nukris. Bet svoris nukrito kur kas greičiau. Tiesiog visada vaikas ant rankų, maitindama krūtimi kartais pamirštu pavalgyti pati, tad svoris nukrito net per greitai, o tai nėra labai gerai.
2 mėnesius po gimdymo nesisvėriau visiškai. Ne tai buvo galvoje, net nenorėjau nervintis be reikalo. Pati nepastebėjau, kaip viskas nutirpo. Prieš nėštumą nebuvau ėdrūnė, tad vėl normaliai grįžau prie savo valgymo įpročių: po nedaug ir dažnai. O per nėštumą tai labai valgyti norėjau!
Dabar liko kokie 3 kilogramai, kuo greičiau jais atsikratyti nenoriu, tiesiog noriu tvirtinti ir stiprinti visą kūną, nes nėštumas tikrai jį šiek tiek „padaužė“.
Kokios priemonės padeda atsistatyti?
6 mėnesius negalima jokio stipresnio sporto, kūnas turi atsigauti, labai padeda mankšta, tempimo pratimai. Leidžiu kūnui atsigauti po tokio krūvio: vien šonkaulių padėtis grįžta per šešis mėnesius, pilvo raumenų irgi negalima pertempti, kad nebūtų diastazės. Laukiu, kol vėl galėsiu pradėti plaukti. Ateis tinkamas laikas, ir imsiu save stiprinti, o dabar tiesiog visą laiką skiriu buvimui su mažiuku.
Ar ramios jūsų naktys?
Jau buvau nusiteikusi, jog keltis naktį reikės dažnai, nes maitinsiu krūtimi. Dabar Matukui suėjo 5 mėnesiai, jis keliasi kas 2–3 valandas valgyti, tiesiog pasirinko sveiką gyvenimo būdą – valgyti dažnai ir po mažai. 4 mėnesį patyrėme miego regresiją, irgi buvo šioks toks iššūkis. Kai galvojau, kad atėjus penktam mėnesiui bus šiek tiek lengviau, – tai prasidėjo dantys.
Prabundu naktį, žinoma, ir dažniau – juk reikia ir nuraminti, ir čiulptuką įdėti, ir patikrinti, ar nešalta, nekaršta, sauskelnes pakeisti. Matukas nėra rėksnys, spėju nuraminti, kol nepažadinti visi namai. Man miego tikrai trūksta, bet tą trūkumą užglaisto laimė. Kitaip negalėtum funkcionuoti, juk naktis po nakties, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio tu negali normaliai išsimiegoti. O dieną dėmesio reikia ir vaikeliui, ir šeimai.
Tiesiog žinau, kad viskas praeina, praeis ir tai, tikrai pasiilgsiu šių naktų, kai esi tokia reikalinga savo mažyliui. Aš jau vyresnė ir brandesnė mama, tad kitaip suvokiu ir laiką, ir prasmę, kitaip visa tai vertinu. Ramiai išjaučiu kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Pagalvoju apie tas visai jaunutes mamas, kurios dar pačios yra vaikai, kurios nori visur lėkti, bėgti pas draugus, pamatyti pasaulį, pagyventi sau, o čia nuolatos dėmesio prašantis vaikiukas, ir tu jo į stalčių juk nepaslėpsi.
Kartais motinystė pateikiama per daug romantiškai, tikrai ne visoms ji tokia lengva ir graži. Kartais atrodo, kad tai užburtas ratas, tu niekada iš jo neištrūksi, tai niekada nesibaigs, eisi miegot ir kelsiesi kas 2 valandas. Taip eis diena ir naktis, diena ir naktis, o vaikiukas tik verks ir verks, kartais šalia nebus vyro ar mamos… Tik viskas yra laikina, viskas praeina! Mamoms patarčiau šitame buities rate rasti akimirką sustoti ir tiesiog pasidžiaugti. Aš džiaugiuosi, jog rinkausi motinystę būdama šiek tiek vyresnė, – kitokia kantrybė ir požiuris į gyvenimą, nors galbūt jau mažiau jėgų ištverti tokias bemieges naktis. Kai tau dvidešimt, net nepajunti, miegojai ar ne. Atroodo, kad miegas – tik silpniems! Bent jau mano kartoje taip buvo. Motinystė nėra lengva, bet labiausiai moterį transformuojanti patirtis.
Ginta Liaugminienė
Modeliai: Solveiga Mykolaitytė ir Matas Mykolaitis Rimdeika, fotografė – Ingrida Rutkutė, MUA – Justina Levčik, stilistė- Monika Janutauskaitė, Suknelės – La Pink Pink Studio.
Susiję straipsniai
