„Neužmirškime, kad šventės trunka vos kelias dienas, o chaosas kyla dar gerą mėnesį prieš. Kiekvienas nusprendžiame kam suteikiame didžiausią prasmę – tradicijoms ir artimiesiems ar dovanoms ir stresui dėl jų paieškų”,- sako majorė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos psichologė – psichoterapeutė, WoW University kurso Stiprios! dėstytoja Rosita Kanapeckaitė, kuri moko kaip nepaskęsti kasdieniniuose rūpesčiuose, išgyventi sunkius laikus ir išvengti šventinio chaoso, ugdant emocinį atsparumą kaip raumenį.
„Šiemet džiaugiuosi matydama šventėms intensyviai besiruošiančius žmones. Visi buvo labai pavargę nuo covido, pas kaimynus vyksta karas, todėl šventinis pasiruošimas tarsi įgavo kitą prasmę – džiaugiamės vien tuo, kad galime tai daryti, negalvodami, kokią galimybę turėsime susitikti su artimaisiais, nes uždaromi miestai ar ant galvų krenta bombos. Šios galimybės tampa neįkainojamos. Kita vertus šiuo laikotarpiu neišvengsi streso ir chaoso, visada bus tų, kurie dovanas pirks paskutinę akimirką, miestas bus pilnas automobilių, o parduotuvėse gausu dovanas renkančių žmonių. Be to turbūt jau nebeįsivaizduojame švenčių”,- įsitikinusi Rosita Kanapeckaitė.
Svarbu kam suteiksime prasmę
Anot psichologės-psichoterapeutės, svarbu ne tik kaip švenčiame, bet ir iš ko susidaro stresas prieš šventes – ar tai susiję su dovanomis, žmonėmis ar ritualais, kuriuos turime švenčių metu. Nustačius iš ko kyla visas šurmulys, reikia pagalvoti ir nuspręsti – ar tokių švenčių mes norime: „Net jei nusprendžiame šventes sutikti prasmingiau ir lėčiau, laikydamiesi tradicijų, neišvengiamai susidursime, jog kiti bus nusiteikę kitaip ir šventėms ruošis įnirtingai bei kels stresą aplinkiams. Todėl pagrindinis dalykas išlieka tas pats kaip ir gyvenime – kaip išmokti susidoroti su nenumatytomis aplinkybėmis ir išlikti atspariam stresui? Juk įvairūs įvykiai ir stresinės situacijos gyvenime nutinka nuolat”,- sako pašnekovė.
Gyvename nuolatinėje budrumo būsenoje
Gyvename sudėtingame laikotarpyje, kuomet kasdienės realybės rūpesčiai susipina su neeilinėmis situacijomis, tačiau tarsi išmokome užsimerkti ir ruošiamės didžiausioms metų šventėms. Galbūt žmonės tiesiog negali ilgą laiką gyventi nuolatinėje streso būsenoje? Pasak Rositos Kanapeckaitės, nuolatinis stresas negali ilgą laiką būti intensyvus ir ilgainiui perauga į lėtinį, taip tampa nuolatine budrumo būsena: „Šiai dienai ši būsena yra išties pakelto lygio. Tačiau nemanau, kad turėtume siekti viską užmiršti, daug naudingesnis tikslas būtų išmokti su tuo gyventi, ugdant savo galimybes ir atsparumą stresui, juk įvairūs įvykiai gyvenime nutinka nuolat ir to neišvengsi, tačiau galime pakeisti tai, kaip į tai reaguojame, ypač ilgalaikėje perspektyvoje.
Atrasti ritualus, kurie padės įgyti atsparumo burbulą
„Svarbu turėti ritualų ir veiklų sąrašą, kurie padeda išsilaikyti tarsi atsparumo burbule. Tebūnie tai ryto rutina, sportas ar kažkokia praktika, į kurią nuolat gali sugrįžti, kas yra stabilu. Turi galėti šią veiklą tęsti net tada kai aplinkybės sunkios, nes tau tai suteikia energijos ar nusiraminimo. Yra žmonių, kuriems padeda pavyzdžiui, augintinis ir ritualų su juo turėjimas, šuns vedžiojimas suteikia tarsi įsižeminimo, nusiraminimo. Kalbant apie patį žmogų, labai individualu kas kam veikia, bet iš tikrųjų pirmiausia reikėtų surasti kas emocinio ir psichologinio stabilumo gali suteikti dienoje, savaitėje ar mėnesyje. Galbūt žmonės, su kuriais reguliariai susitiksi ir bendrausi, o galbūt veiklos – kažkas tokio, kas padėtų nuspausti “restart” mygtuką”,- pataria R. Kanapeckaitė.
Tikslas – ne egzsituoti, o gyventi pilnavertį gyvenimą
Psichologė-psichoterapeutė sako, kad emocinis stabilumas yra tarsi auginamas raumuo – kuo daugiau alternatyvų išbandysime, tuo geriau suvoksime kas mus veikia ir padeda pakeisti arba priimti situacijas: „Gyvenime susiduriame su dideliais įvykiais, netektimis ir galime patirti sunkumus su kuriais reikės išmokti gyventi ne vienerius metus, o gal ir visą likusį gyvenimą. Mūsų tikslas yra ne egzistuoti, bet gyventi pilnavertį gyvenimą ir turėti įgūdžių tvarkytis su tuo kas mums nutinka. Reikia išmokti su savo jausmais gyventi komfortiškai, jų nekeičiant. Kai pripažįsti sau ką jauti, ir atrandi kas padeda išbūti, sekantį kartą, jeigu kažkas ir nutiks, turėsi patirtį bei žinojimą kas padeda tai įveikti ar palengvinti. Palengvinimas nereiškia, kad to nebelieka ir dabar jau gyvensi laimingai. Gyvenimas susideda iš iššūkių, galimai ir vėl kažkas nutiks, tačiau kartu su tuo mes galime išmokti išgyventi sunkumus, vertinant blogus dalykus, kurie nutinka mūsų gyvenime, lygiai taip pat kaip ir gerus”.
Tikslas būti laimingam – trumpalaikis
Nors kalbama, kad su metais žmonių emocinis stabilumas tvirtėja, tačiau pasak R. Kanapeckaitės, didžiausią reikšmę turi patirtys, o ne nugyventi metai: „Stabilumas atsiranda turint daugiau patirties. Įvykių gausos prasme, tikrai mažiau dalykų išmuša iš vėžių taip stipriai, kad reikėtų galvoti kaip grįžti į gyvenimą. Tam tikri įvykiai su amžiumi tiesiog tampa nereikšmingi, nebeskiriame jiems tiek dėmesio, nors anksčiau galbūt tai atrodė tikra tragedija. Tiesiog gyvenime atsiranda reikšmingesnių dalykų. Visgi mes esame linkę bėgti nuo realybės, ypač jei nutinka kas nors negatyvaus. Dažnai galvojame, kad galime užsimiršti griebdamiesi svaigiųjų medžiagų ar nikotino. Tikime, kad galime pabėgti nuo tos akimirkos, pakeisti aplinką, tačiau mūsų galvoje niekas nesibaigia – mes vis tiek grįžtame prie tų pačių minčių. Kas gali nutikti blogiausio, nustumiant bėdas į gilumą ir jų nesprendžiant, tai streso peraugimas į somatinius požymius bei sutrikusį laimės suvokimą. Kartais didelis noras būti laimingam arba kai laimė tampa tarsi gyvenimo prasme, mes patys save apgaudinėjame ir įspraudžiame į kampą – nuolat siekiame euforinės būsenos, trokštame, kad išsiskirtų dopaminas, ir kai to negauname, jaučiamės blogai. Kai iš esmės užtenka turėti gerą santykį su savimi, žmonėmis ir aplinka, vietoj to, kad vartotume kažką, kas suteikia euforiją vos kelioms minutėms ir niekur nepradangina mūsų bėdų”.
Kalbėti apie emocinį atsparumą būtina
R. Kanapeckaitė mano, jog švietimas apie emocinį stabilumą turėtų būti vykdomas didesniu mastu, galbūt net ugdomas visose srityse, nes nuo visuotinės emocinės sveikatos priklauso labai daug: „Kalbėti apie emocinį atsparumą „WoW University” kurse „Stiprios!” nusprendžiau tikėdama, kad ši informacija turėtų pasiekti kuo daugiau visuomenės. Ypač dabar, kalbėdami apie šventes karo kontekste, pirmoje vietoje turėtume užkrečiamu būdu intensyviai mokytis toleruoti neužtikrintumą, neapibrėžtumą, mokytis emocinio atsparumo įgūdžių ir ieškoti priemonių, kurios padės su tuo tvarkytis ateityje, nes šiai dienai mums niekas negali garantuoti, kad tai kas vyksta pasibaigs greit ar nepasikartos ateityje. Turint tuos įgūdžius ir mokantis šio atsparumo, mes prarastume tokią žalingą iliuziją, kad viskas vėl sugrįš į mums įprastas 2019-ųjų metų vėžes ir visi gyvens ramiai, kaip gyveno. Tikrai turime didelę tikimybę, kad taip kaip gyvenome, niekada nebebus”.
