Galime didžiuotis, kad lietuviai iki šiol išlaikė senąsias Kūčių ir Kalėdų tradicijas. Etnologas profesorius Libertas Klimka sako, kad senovėje lietuviai tikėjo, jog Kūčių naktį prabyla gyvuliai ir išpranašauja ateitį. Tik bėda, kad tas, kas nugirs gyvuliukų kalbą, mirs. O didžiausias Kalėdų stebuklas – tą naktį vienai sekundei šulinių vanduo virsta vynu, o jo paragavęs žmogus tampa visažiniu.
Kad ir kuo tikėtume šiais laikais, nenuneigsime, kad šventės turi savo magijos ir paslapties. Mes norime prisiliesti prie šimtamečių tradicijų, todėl perkame ir puošiame gyvas egles, užuot pasidžiaugę virtualiomis kompiuterio ekrane. Tai laikas, kai norisi tikrumo.
„Ąžuolų vilos“ šeimininkė Eglė, dviejų vaikučių – Ąžuolo ir Rūtelės – mama sako, jog jau trečius metus jų sodyba prieš šventes virsta kalėdiniu kaimeliu. „Tvartelio studijoje“ vyksta kalėdinės fotosesijos, į kurias šeimos atvažiuoja iš visos Lietuvos. Čia nešviečia studijų lempos ir mamoms nebūtina pasidaryti profesionalų makiažą, nes fotografuojamasi tarp tvartelio sienų ir šiaudų ryšulių, kompaniją palaikant žąsims, ožkytėms, vištoms ar arkliams. Sako, kad tokiose fotosesijose sutinka dalyvauti net ir labai fotografuotis nemėgstantys tėčiai.
Fotosesija lieka kaip gražus prisiminimas šeimos archyvui, o visa šeima patiria kalėdinę dvasią. Juk veiksmas vyksta kaime, kur šeimininkei sušukus „Žasys!“, jos klegėdamos atlekia fotografuotis, nes žino, kad gaus grūdų. O antinas Rapolas, tikra fotosesijų žvaigždė, jau pasidarė toks storas, kad žmonėms natūraliai kyla klausimas, ar tik jis nepenimas kalėdiniam stalui? Tenka nuraminti, kad ne. Visų vaikų numylėtinė yra ožkytė Razinka, kurią jie norėtų pasiimti į namus, o juodas katinas ar šuniukas greitai tampa draugais.
Po prekybos centrų triukšmo ir mirgančių eglių taip gera pajusti lėtą kaimo ramybę…
Susiję straipsniai
