Nedidelės krizės žindymo metu esmės nekeičia

Studio Smile

Žindyti galima net per pačias svarbiausias gyvenimo šventes. Adomo krikštynų nuotraukos, kur jis prigludęs prie mamos krūties, šeimai pačios brangiausios.

Tęsiame foto projektą apie galimybę žindyti bet kur ir bet kada. Projekto autorė Studio Smile įkūrėja fotografė Anna Jankunes.

Pasakoja Barbara, 4 mėnesių Adomo mama:

Adomas yra mūsų pirmasis ir labai lauktas vaikelis. Su vyru mes susipažinome dar vaikystėje, mokėmės vienoje klasėje ir galiu didžiuodamasi sakyti, kad esame pažįstami daugiau kaip 20 metų. Baigę mokyklą pradėjome draugauti, kurį laiką gyvenome užsienyje, bet šeimą planuoti ėmėme jau grįžę į Lietuvą. Susituokėme prieš trejus metus ir abu troškome vaikelio.

Tėvystės universitetai

Pirmus nėštumo mėnesius dar neieškojau informacijos apie gimdymą ir vaikelio auginimą, bet nuo ketvirto nėštumo mėnesio į tai įsitraukiau labai aktyviai. Visos draugės, jau turinčios vaikų, man rekomendavo gydytojo K.Vitkausko knygą apie žindymą. Bijojau, kad ji bus sausa ir moksliška, bet perskaičiau su dideliu malonumu.

Ėjau į nemokamas paskaitas poliklinikose, užsirašiau į mokamas paskaitas įvairiose mokyklėlėse. Į kai kurias jų ėjau su vyru. Visi kursai davė šį tą naudingo ir mane vedė teisingu keliu. Sužinojau apie prieraišiąją tėvystę, gavau daug psichologinių žinių.  O ypač pasikeitė mano požiūris į natūralų maitinimą. Rimos Kurtinaitienės vedami žindymo kursai mane įtikino, kad maitinimas krūtimi moteriai nėra tiesiog duotas ar neduotas. Duotas visoms, tik kartais kyla problemų, kurias įmanoma techniškai išspręsti.

Nėštumo pradžioje abejojau, ar man pavyks maitinti. Mano krūtinė nedidelė, atrodė, ir to pieno gali nebūti. Aplinkoje buvau prisiklausiusi mitų ir blogų pavyzdžių, kad maitinti gali ne visos. Ir mūsų mamų karta gana skeptiškai kalba apie žindymą, nes tarybiniais metais mišiniai buvo populiaresni už žindymą. Tiesa, mano mama buvo gera išimtis ir esu jai dėkinga už drąsą eiti prieš srovę. Tais laikais, kai gydytojai mamoms pateikdavo nežmoniškas instrukcijas : žindyti ne dažniau nei 3 valandos, tarpuose duoti vandens, nemaitinti naktį, nelaikyti prie krūties, maitinti natūraliai tik iki 3 mėnesių – mano mama darė taip, kaip liepė intuicija.

Su kiekvienais išklausytais kursais mano noras maitinti tik didėjo. Į nėštumo pabaigą buvau visiškai tikra, kad man viskas bus gerai. Pakartosiu Rimos Kurtinaitienės mintį, kad pagrindinė sėkmingo žindymo taisyklė yra norėti žindyti. Prieš gimdymą nepirkau nei buteliukų, nei mišinių, tikėdama, kad jų neprireiks. Įsigijau tik pientraukį.

Studio Smile

Pati pradžia – palankiuose gimdymo namuose

Prisiklausiau visokių pasakojimų apie įvairias Vilniaus ligonines ir pasirinkau tokią, kur natūraliam maitinimui skiriamas didelis dėmesys.

Pagalvojau, kad pagimdžiusi tikrai neturėsiu jėgų ginčytis su akušerėmis, jeigu jos siūlys duoti mišinio. Gimdžiau Vilniaus gimdymo namuose ir esu labai patenkinta jų personalu.

Adomas gimė natūraliai ir gana greitai, tik gimusį man jį paguldė ant krūtinės. Viskas buvo taip, kaip rašoma vadovėliuose apie devynis naujagimio žingsnius, kad jis tik gimęs jau moka daryti daugelį dalykų. Tik gimęs Adomas ieškojo krūties, teisingai apžiojo ir pradėjo žįsti. Esu laiminga mama, nes vaikutis iš karto žindo taisyklingai. Ne visoms mamoms taip pasiseka.

Nedidelės krizės žindymo metu

Kaip ir visoms moterims, šiokių tokių nesklandumų buvo jau grįžus iš gimdymo namų. Kūdikį laikiau prie krūties tiek, kiek jis norėjo, todėl neįpratę speneliai tapo jautrūs, vienas net ėmė kraujuoti. Tepiau, dėjau kompresus. Vieną dieną teko naudoti antspenius. Po dviejų savaičių speneliai prisitaikė prie naujos padėties, ir viskas buvo gerai.

Vėliau buvo užsikišęs pieno latakas, bijojau, kad neprasidėtų mastitas, bet pirmąkart padėjo masažas. O antrąkart tas krūties sukietėjimas laikėsi visą savaitę, apsilankiau pas gydytoją. Echoskopas parodė, kad jokio susikaupusio skysčio nėra. Pakako kompresų ir masažo.

Blogiausia, kai vaikutis žinda ir staiga spjauna krūtį, pradeda verkti. Kodėl? Kyla baimė, gal iš tiesų kažkas negerai. Bet sukauptos žinios neleido panikuoti. Daug padėjo ir žindančių mamų „Facebooko“ grupės palaikymas, nes ten mamos dalinasi pačia įvairiausia patirtimi.

Žindžiau kuo daugiau, pagal vaiko poreikius, ir visos krizės praėjo.

Sunkiausia būna ištverti aplinkinių komentarus ir patarimus. Kai kritinėmis dienomis maitini ir kas nors ateina, žiūri, pamato, kad kažkas ne taip, ima protinti, kad reikia duoti mišinuko. Tie komentarai tiesiog labai trukdo. Bet mano argumentas yra pats vaikutis – jis auga puikiai, yra apvalus kaip kukulis, taigi tikrai nebadauja.

Labai mielai sutikau dalyvauti projekte „Žindymas – gamtos dovana“. Manau, kad žmonės dar tikrai mažai supranta, koks svarbus natūralus maitinimas, šią temą visuomenėje reikia populiarinti. Tikrai ne visur rasi mamos ir vaiko kambarį, mamos žindo vaikučius tualetuose, o juk tai tikrai ir nehigieniška, ir neestetiška. Ar mes patys pietaujame tualete, tai kodėl taip turėtų valgyti vaikas?

Aš nesigėdiju žindyti prie mūsų draugų, jeigu jie ateina į svečius. Prisidengiu skarele ir maitinu.

Ši fotosesija vyko Adomo krikštynų metu. Kai po ceremonijos fotografė Ana pasiūlė pamaitinti mažylį, prisėdau po papuošta kalėdine eglute. Iš tiesų tos nuotraukos tapo pačiomis jaukiausiomis ir intymiausiomis.

Ginta Liaugminienė

„Masmos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 + = šešiolika

Kitos temos: