Dvynukių mama ir „šroto“ karalienė: „Trijų metų dukros skiria pagrindines automobilių markes, o nesulaukusios pilnametystės atskirs ir variklius“

Ieškote, žmogaus, kuris pasirūpintu jūsų automobiliu, o gal vietoje naujos automobilių detalės renkatės naudotą? Kviečiame susipažinti su Anželika Ilkevič (32 m.) iš Vilniaus. Ši veržli mama yra ne tik „šroto“ ir autoserviso savininkė, bet ir dvynukių Faustos ir Atėnės (4 m.) mama. Anželika atvirai papsakos apie savo motinystės kelią ir kokiu būdu jos gyvenimą užvaldė automobiliai.

Anželika, papasakokite apie save dar iki šeimos. Kokia buvo jūsų vidinė Anželika?

Visada buvau visiška darboholikė. Visi darbai, kuriuos turėjau, man patiko ir visiems atsiduodavau visa širdimi. Nors ištekėjau jauna, bet apie vaikus tikrai nesvajojau. Darbas buvo mano prioritetas. Man atrodė, kad vaikai nėra visaverčio gyvenimo atributas. Galėčiau save pavadinti maištautoja, nuo paauglystės maištaudavau ir, manau, tai darau iki šiol. Tik su amžiumi keičiasi maištavimo temos ir būdai.

Taip jau yra mūsų visuomenėje, kad ištekėjus jaučiamas spaudimas gimdyti vaikus. Kuo daugiau spaudimo jaučiau, tuo labiau maištavau ir vaikų nenorėjau. Tačiau atėjo laikas, kai tuometinis mano vyras užsinorėjo vaikų, seneliai laukė anūkų, draugės pradėjo gimdyti vaikus. Būdama 27-erių metų supratau, kad jei jau sukūriau šeimą, tai negaliu būti savanaudė ir žiūrėti tik savo poreikių, todėl nusprendžiau, kad laikas ir man pagimdyti vaiką.

Ir kokia pasirodė motinystė?

Mano motinystės istorijoje įdomu tai, kad, galima sakyti, išpranašavau savo ateitį. Nuo pat mažens žavėjausi dvynukais (tuomet tai buvo tikrai retas reiškinys). Sakiau, kad jei kada turėsiu vaikų, tai norėčiau dvynukų. Bet šansų neturėjau, nes giminėje dvynukų niekada nebuvo. Slaptai paguglindavau, kiek kainuoja dirbtinis apvaisinimas, nes jo metu didelė tikimybė susilaukti dvynių. Tai buvo ne tik emocinis poreikis, bet ir iš išskaičiavimo. Gal tai skamba ir juokingai, bet mane žavėjo mintis, kad vienu kartu galima pagimdyti du vaikus, bet „iškristi iš darbo rinkos“ tik vieną kartą.

Žinoma, atsiradus poreikiui turėti vaikų, visos mintys apie dirbtinį apvaisinimą buvo pamirštos. Kai aplink girdėjau tiek daug nesėkmingų pastojimo istorijų, natūralu, kad nei vaikų skaičius, nei lytis svarbios nebuvo. Vienintelis tikslas buvo – sėkmingai pastoti ir išnešioti.

Devintą nėštumo savaitę sužinojau, kad laukiuosi identiškų dvynių, emocijos liejosi per kraštus. Tiesiog negalėjau patikėti, nes buvau šventai įsitikinus, kad tam reikalingas „dvynių genas“. Teko savo šios srities žinias praplėsti ir sužinojau, kad identiški dvyniai gali gimti bet kam, visiškai atsitiktiniu būdu. 17–os savaičių sužinojau, kad laukiuosi mergaičių. Neslėpsiu, labai tikėjausi berniukų, nes man atrodė, kad vyrų gyvenimas lengvesnis. Dabar, atvirkščiai, labai džiaugiuosi, kad turiu mergaites, nes kuo toliau, tuo daugiau dukrose matau panašumų į save. Tikiuosi, kad jos pratęs mano maištavimą ir „pasaulio keitimą“.

Per nėštumą priaugau daugiau nei pusę savo svorio. Iki nėštumo svėriau 48 kg, prieš gimdymą – 75 kg. Bet pagimdžiau gana greitai, 14 val. buvo pradėtas skatinti gimdymas, 21val.12 min. gimė Fausta, o 21 val. 16 min. – Atėnė. Mergaitės gimė su šiokiomis tokiomis, identiškiems dvyniams būdingomis sveikatos problemomis, bet visos bėdos jau seniai praeityje.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte augindama dvynukes?

Kai mergaitėms buvo 7 dienos, grįžome namo, ir gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Pirmų trijų mėnesių nelabai ir prisimenu. Mergaitės buvo labai neramios, blogai miegojo, o aš ne gyvenau, o egzistavau. Atrodžiau kaip lavonas, nesiorientavau, koks paros laikas. Mano vienintelis asmeninis poreikis buvo miegas. Pamenu, užmigdau vaikus, žinau, kad greičiausiai po valandos atsikels ir tada svarstydavau, kas man svarbiau: pavalgyti ar pamiegoti. Laimėdavo miegas. Buvo toks nerealus miego trūkumas, kad užmigti galėjau bet kur, bet kada ir bet kokioje pozoje, jokio komforto man nereikėjo.

Po 3 mėnesių gyvenimas tapo šiek tiek lengvesnis, bet vis dar sunkus. Mergaitės buvo labai jautrios ir neramios, tai tęsėsi iki 2 metų. Labai dažnai keldavosi naktimis, kartais tiesiog naktimis sėdėdavau ir skaičiuodavau, kiek kartų atsikels. Faustos rekordas – 14 kartų per naktį… o dar buvo ir jos sesė.

Nuo 2 metų situacija pradėjo gerėti, vaikų miego kokybė irgi po truputį gerėjo. Būdamos 3 metų pradėjo dar geriau miegoti, pagaliau pradėjau miegoti naktimis ir aš. O dabar, kai dukroms jau 4 metai, neturime jokių problemų. Mergaitės vis dar yra jautrios ir labai aktyvios. Bet ir labai sumanios bei protingos. Su džiaugsmu lanko darželį. O savaitgaliais – baleto pamokas Neli Beliakaitės Baltijos baleto akademijoje. Taigi visos esame aktyvios, o laisvalaikį stengiamės praleisti maksimaliai kokybiškai, skirdami jį tarpusavio bendravimui.

Kas paskatino įkurti naudotų automobilių detalių parduotuvę, liaudiškai vadinamą „šrotu“?

Tarp automobilių sukausi nuo mažų dienų, nes mano tėtis visą gyvenimą dirbo automobilių versle. Kartais su tėčiu kur nuvažiuodavau darbo reikalais, taip, matyt, ir atsirado susidomėjimas. Pamenu, kaip vaikystėje su tėčiu važiuodavau automobilyje ir turėdavau iš tolo jam pasakyti važiuojančių automobilių modelius. Tuomet tėtis sakė, kad jei noriu dirbti automobilių versle, turiu automobilius atskirti iš variklio garso. Galvojau, kad jis juokauja, bet dabar žinau, kad tai tikrai įmanoma. Mano dukros automobilis pažinti išmoko anksčiau, nei raides. Jau nuo 3 metų skiria pagrindines markes, tai, manau, dar nesulaukusios pilnametystės, atskirs ir variklius.

Būdama 17 metų dalyvavau Vilniuje vykusioje automobilių parodoje. Tada ir supratau, kad tai yra ta sritis, su kuria aš noriu sieti savo gyvenimą. Studijuodama atlikau praktiką vienoje didelėje automobilių dalimis prekiaujančioje įmonėje rinkodaros skyriuje. Tuomet dar kartą įsitikinau, kad mano vieta yra būtent šiame versle. Dar vienas mano atradimas buvo – rinkodara. Tuomet galutinai susidėliojau visus taškus ir supratau, kad turiu dirbti su automobiliai ir būtinai „prisiliesti“ prie rinkodaros.

Mano gyvenime buvo daug atsitiktinumų, vienas iš jų – laikinas kelių mėnesių darbas valstybinėje įstaigoje, kuris nusitęsė iki 4 metų. Šis darbas man irgi labai patiko, tačiau šalia vis tiek turėjau veiklų su automobiliais. Padirbusi valstybės tarnauja, tapau mama. O kai vaikams buvo 1,5 metų, norėdama šiek tiek praskaidrinti motinystės sunkumus, atsitiktinai atsidūriau automobilių laužyne, pradėjau jame dirbti ir po kiek laiko vadovauti.

Mačiau visus šiodarbo niuansus, purvą, ekologines problemas. Tuomet man kilo idėja, kad šią sritį galima keisti. Supratau, kad įmanoma dirbti švariai, ekologiškai ir sąžiningai. Tam reikėjo tik noro, pastangų ir investicijų. Po truputį bandžiau šiuos pokyčius įgyvendinti savo tuometinėje darbovietėje. Bet prieš beveik 1,5 metų man pasitaikė šansas atsidaryti savo automobilių laužyną. Tiksliau pasitaikė galimybė įkurti verslą, bet aš jau buvau apsėsta „šroto“ idėjos, todėl net nesugebėjau mąstyti apie kitas verslo nišas. Man ši veikla – romantika. Romantika ne tik todėl, kad tai automobilių verslas, bet ir todėl, kad tai yra kaip donorystė. Tai žiedinės ekonomikos dalis, antrinis automobilių detalių panaudojimas. Netinkamo eksploatuoti ir išardyto automobilio dalys, suteikia galimybę jomis remontuoti kitus automobilius. Taip mažinamas naujai gaminamų detalių naudojimas.

Aš norėjau į verslą sudėti visa tai, kas man buvo svarbu: kokybę, sąžiningą elgesį su darbuotojais ir klientais, gražią ir švarią aplinką bei draugiškumą gamtai.

Naujas verslas buvo man puiki galimybė nuo pat pradžių įkurti jauną, ekologišką, švarų ir sąžiningą automobilių laužyną. Tokį, kokio pati nebuvau mačiusi. Taigi, trumpai tariant, gavau galimybę išpildyti savo svajonę. Tai ir padariau.

Ar vyrai nustemba išvydę moterį tokioje darbo vietoje?

Moterys automobilių versle yra atskira tema. Manau, ypač čia, kur dirbu aš. Norėčiau pasidžiaugti tuo, kad bendras požiūris į moteris automobilių versle yra tikrai pasikeitęs. Džiugu tai, kad mūsų atsiranda vis daugiau. Turbūt todėl ir vyrų požiūris į mus keičiasi. Manau, vyrai jau pradeda suprasti, kad moterys, kaip ir jie, gali dirbti kokioje tik nori srityje. Pradeda suprasti, kad moterys gali irgi turėti užtektinai techninių žinių ir įgūdžių.

Pradėjusi dirbti automobilių versle, dažnai išgirsdavau panašių frazių, kaip „gal galima pakalbėti su vyru?“ arba „kur vyrai“? Nežinau, galbūt dabar tiesiog pasikeitė požiūris apskritai į moteris, o galbūt tiesiog į mane mūsų įmonėje, bet tokių komentarų nebesulaukiu. Liko vienintelis atvejis, kuomet vyresnio amžiaus vyrai pabando kaip nors seksistiškai pajuokauti. Bet aš tai tiesiog ignoruoju ir jau nebegirdžiu. Labai juokina tik klientų nuostaba užėjus į mūsų patalpas. Pamatę prie kompiuterių sėdinčias moteris, dažnai pasitikslina ar tikrai čia yra parduodamos automobilių dalys.

Ar daug sulaukiate palaikymo iš aplinkinių?

Viso to, ką aš dabar turiu, tikrai nebūtų be brangių žmonių mano gyvenime ir jų palaikymo. Pirmiausia turėčiau atkreipti dėmesį į savo tėvų pagalbą. Jie buvo pirmieji žmonės, kurie užsikrėtė naudotų automobilių dalių pardavimo idėja. Mano mintis visiems kėlė, švelniai tariant, šypseną, o tėvai buvo tie žmonės, kurie nuoširdžiai manimi tikėjo. O paskui tiesiog vieną po kito sutikau gyvenime reikalingus žmones.

Vienoje knygoje esu perskaičiusi, kad kuriant sėkmingą verslą, reikia ne ieškoti žmonių, kurie įgyvendintų tavo idėjas, o ieškoti tinkamų žmonių, su kuriais kartu rasite tinkamą kelią, kuriuo eisite. Kol kas mano gyvenime viskas taip ir vyksta.

Atsiradus verslo idėjai, asmeninio gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad išsiskyriau su savo tuometiniu vyru. Likau, galima sakyti, viena su savo idėja ir didžiuliu tėvų palaikymu. Tuomet visiškai atsitiktinai sutikau merginą, kurią irgi sužavėjo mano idėja, ji pasisiūlė man padėti, o aš jai pažadėjau, kad ji taps mano pirma darbuotoja. Turiu atkreipti dėmesį į tai, kad prieš veiklos pradžią viskam mes ruošėmės būtent dviese. Dvi merginos atidarinėjo naudotų detalių parduotuvę. Turiu paminėti tai, kad dabar jau mano kolegė, bet tuo metu padėjėja, man padėjo visiškai nemokamai, tiesiog iš tikėjimo būsimu verslu. O dabar ji yra mano draugė, kolegė ir dešinioji ranka.

Kadangi mano gyvenime viskas vyksta netikėtai, atidarinėjant autolaužyną, netikėtai susipažinau su žmogumi, kuris pavogė mano laisvę ir širdį. Radau savo sielos ir širdies draugą, kuris iš pradžių į mano mintis žiūrėjo su įtartina šypsenėle, bet dabar matau, kaip didžiuojasi sukurtu verslu, ir neįsivaizduoja kitokio mūsų įmonės darbo. Jo palaikymas man buvo labai svarbus. O paskui tiesiog vienas po kito mano kelyje ir mūsų įmonėje atsirado man reikalingi žmonės, kurie tiki ir didžiuojasi tuo, ką darome. Turbūt svarbu paminėti tai, kad šiuo metu mūsų įmonėje dirba 9 darbuotojai ir tik 2 iš jų yra rasti pagal darbo skelbimus. Į mus dažnai kreipiasi žmonės ir tiesiog pasako, kad norėtų pas mus dirbti. Jei matome, kad tai mums tinkamas žmogus, visada stengiamės rasti jam vietą mūsų įmonėje. Mūsų veiklą matantys žmonės mus tikrai teigiamai vertina. O man tik to ir reikia tolesnei motyvacijai.

Ir, žinoma, pagrindinė mano palaikymo komanda – dukros. Kad ir kokie sunkumai užgriūtų pečius, vaikų šypsenos ir šiluma viską praskaidrina. Motyvuoja mintis, kad po savęs turiu savo vaikams palikti kuo daugiau, kuo labiau palengvinti jų gyvenimą. Nes, kad ir kaip būtų, mano tėvai irgi daug man padėjo ir suteikė daug galimybių, kurias vargu ar viena būčiau turėjusi.

Komandoje yra daugiau moterų?

Kol kas mūsų komandoje, be manęs, yra dar viena moteris, tiksliau 21 m. mergina. Kuri, drįsčiau teigti, savo automobilių srities žiniomis jau dabar lenkia statistinius vyrus. O tai dar tik jos profesinio gyvenimo pradžia. Tikiuosi, kad ateityje į darbą priimsime daugiau moterų. Aš augau „automobilinėje“ aplinkoje, turėjau galimybę viską matyti iš arčiau, mūsų šeimoje nebuvo stereotipų, kad aš mergaitė, o brolis berniukas, todėl neturėjome rinktis „savo lyčių atitinkančių“ veiklų. Aš pasirinkau automobilius, o brolis pasirinko tiksliuosius mokslus ir siekia karjeros mokslinėje srityje. Su automobiliais jis yra susijęs tik tiek, kad padeda man versle, tose vietose, kur turi specifinių, mums reikalingų žinių. O jo automobilio priežiūra – mano atsakomybė.

Labai norėčiau rasti merginų ar moterų, kurios domisi automobiliais, bet neturi tokių galimybių, kokias turėjau aš. Dažnai nuo mažų dienų mergaitėms yra peršamos lėlės ir „mergaitiški“ žaidimai, taip užgožiama galimybė vaikui pačiam rinktis pomėgius ir veiklas. Todėl mergaitės tiesiog neturi galimybės pasirinkti „ne mergaitiškų“ darbo sričių. Aš norėčiau būti ta, kuri padrąsintų ir pagelbėtų.

Mano dukros, iš vienos pusės, yra labai mergaitiškos: ilgomis kasomis, mėgsta princesių sukneles ir papuošalus, žaidžia su lėlėmis. Bet, iš kitos pusės, mėgsta rinktis ir „berniukiškus“ rūbus, mėgsta žaisti su įvairiais konstruktoriais, turi žaislinius garažus, didžiąją dalį žaislų sudaro mašinėlės ir jau net turi savo elektromobilius. Skiria automobilių markes, po truputį mokosi kelių eismo taisyklių ir net žino, kas yra „driftas“. „Driftina“ su pulteliais valdomais automobiliais.

Kaip gimė idėja, kad laikas atsidaryti ir autoservisą?

Mūsų įmonė turi ne tik automobilių ardymo aikštelę, bet jau ir automobilių servisą. Turėti servisą buvo mano svajonė, pavadinimu „kada nors, kai pritrūks problemų“. Bet šioje vietoje vėl viskas atsitiktinai įvyko labai greitai. Kai „šroto“ veikla jau vyko be didesnių nesklandumų, į mane kreipėsi pažįstamas žmogus ir išreiškė norą dirbti mūsų įmonėje. Darbo vietos jam neturėjau, bet tai vėl buvo tas atvejis, kuomet gero žmogaus paleisti negalėjau. Priėmiau jį į darbą ir nusprendėme, kad rasime jam kuo užsiimti mūsų įmonėje. Naujas darbuotojas buvo puikus automechanikas, automobilių ardymui žmogaus nelabai reikėjo. Todėl nusprendėme, kad jei klientai pirkdami pas mus dalis norės, naujas darbuotojas galės jas vietoje ir pakeisti, o „laisvu laiku“ ardys automobilius.

Tiesą sakante apie kažkokį rimtą servisą net nebuvo minties, nesijaučiau tam pasiruošusi. Galvojau „prisidursime apyvartos“ keisdami parduodamas dalis.

Po kokios savaitės, mano gyvenimo draugas pateikė man pasiūlymą. Sako, turi gerą mechaniką, pradžia yra, jei sutiksi, galime atsidaryti servisą, o aš prisiimsiu atsakomybę už jo vadovavimą. Nebuvau tam pasiruošusi, bet jau po kokio pusvalandžio sėdėjome ir skaičiavome, „kas čia išeina“. Investicijų reikėjo sąlyginai nedaug, darbuotojus turėjome, per savaitę pasiruošėme ir startavome.

Iš pradžių buvo daug neaiškumų ir chaoso, bet dabar jau džiaugiuosi, kad procesai vyksta be didesnių nesklandumų, jau turime savo klientų ratą, kuris sparčiai plečiasi.

Turėčiau paminėti tai, kad kaip ir dalių parduotuvė, servisas irgi buvo atidaromas su idėja. Mums svarbiausia – sąžiningas darbas. Pati savo gyvenime daug kartų esu susidūrusi ir su nelabai sąžiningu automobilių servisų darbu, ir su žeminančiu požiūriu į moteris klientes, nes „jos vis tiek nieko nesupranta“. Todėl mūsų tikslas yra teikti taip ir tokias paslaugas, kad bet kuris į mus kreipęsis klientas, nepriklausomai nuo jo lyties ar automechaninių žinių, jaustųsi gerai ir saugiai. Stengiamės klientams viską nuodugniai išaiškinti, paaiškinti, ką ir kodėl reikia daryti, bei atsižvelgti į kliento norus bei pageidavimus.

Tradiciškai – nuoširdus jūsų linkėjimas žurnalo skaitytojoms?

Eikite tuo keliu, kuris mieliausias širdžiai. Nebijokite iššūkių, ignoruokite neigiamas nuomones ir tikėkite tuo, ką darote. Esu įsitikinusi, kad esant savo mylimoje vietoje, visos aplinkybės savaime klostosi taip, kaip turi. Aplink atsiranda reikalingų žmonių ir jų palaikymo. Svarbiausia – nebijoti „pralaužti ledus“, o visa kita – tai kelias, kuriuo pasirinksime eiti.

Simona Juodsnukienė

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 − = nulis

Kitos temos: