Mums vis dar būna pirmųjų kartų! Kiekviename numeryje pasakojame apie mamas, kurias vaiko gimimas paskatino kurti verslą, tačiau dar neteko aprašyti to, ką skaitysite šiandien. Bus tikrai įdomu, tad keliaukime kartu į „Virblės medelyną“, kurį rasite Klaipėdos rajone, Butkų kaime.
Mūsų pašnekovės Kornelijos Kazlauskienės verslo kelionė kitokia, nei paprastai pasakojame. Moteris neprabudo vieną rytą su naujo verslo idėja, o apsisprendė tęsti tėvų pradėtą veiklą. Prieš kelerius metus ji su vyru grįžo į tėvų įkurtą medelyną bei gėlių ūkį, kuriam vadovavo mama. Tad dabar medelyne sukasi močiutė Jolanta, senelis Vytautas, mama Kornelija, tėtis Mantas ir 2 metų Alicija.
Verslas, užaugęs savaime
Vienas didžiausių šalies medelynų įsikūrė be jokio išankstinio plano ir vizijos. Kornelijos tėvai Jolanta ir Vytautas Paliliūnai nebuvo nei sodininkai, nei apželdinimo specialistai. „Verslas gimė ir užaugo visiškai savaime. Prieš 20 metų gyvenome Klaipėdoje, ir tėvai nusipirko 17 km už miesto esantį žemės plotą, nes panoro kurtis arčiau gamtos, sodyboje. Kai įsikūrė, norėjo susitvarkyti aplinką, sodybą puošti. Nors neturėjo ypatingų žinių, jiems sekėsi užauginti gražius augalėlius. Mamos pažįstami ir draugai vis paprašydavo – kas sodinukų, kas daigų. Mama labiau dėl įdomumo nuveždavo augalėlių į turgų“, – prisimena Kornelija, kuri tuomet buvo paaugliukė, ir, savaime aišku, po truputį buvo įtraukta į šią veiklą.
„Padėdavau tėvams augalėlius prižiūrėti, ravėti, laistyti. Tam skirti buvo savaitgaliai. Žinoma, man, paauglei, tas ravėjimas atrodė beprasmis, ir, sutinku, čia buvo ir prievolės. Net į galvą neatėjo, kad baigusi mokyklą turėčiau mokytis apželdinimo, sieti ateitį su šiuo verslu. Išvažiavau studijuoti veterinarinės medicinos į Kauno veterinarijos akademiją“, – prisimena Kornelija.
Dukra, grįžk
Pamažu augalų ūkis augo, todėl studijų metais Kornelija beveik kiekvieną savaitgalį grįždavo pas tėvus su aiškia užduotimi – padėti darbuotis. „Medelynas ir gėlių ūkis jau buvo tikrai nemaži, bet tėvai stengėsi darbus aprėpti dviese. Kai studijuodama sutikau savo vyrą Mantą, savaitgaliais į medelyną jau grįždavome dviese, atsiveždavau dar vienas pagalbos rankas.
Kaune nuomojomės butą, dirbome, stengėmės įsitvirtinti. Gana ilgai nebuvo minties mesti savo gyvenimus. Mano vyras iš Naujosios Akmenės, nieko bendro su augalais neturėjęs. Abu teigėme vieną – nenorime gyventi kaime, tai ne mums“, – pasakoja moteris.
Bet ilgainiui jauna pora vis labiau emociškai prisirišo prie ūkio ir sodybos, kurioje praleisdavo visą laisvalaikį. Tuo metu tėvai pasiūlė verčiau jungtis prie šeimos verslo, negu kaitalioti darbovietes Kaune. Kornelija su Mantu sutiko – pasak moters, – teko visiškai pakeisti gyvenimą, tačiau jis nebuvo kelias į atskirtį.
„Gyvename Klaipėdoje, o medelynas yra mūsų kasdienė darbovietė. Kai sakau kasdienė – tai reikia suprasti paraidžiui, nes dirbant su augalais sezono metu nėra jokių atostogų ar išeiginių. Vis tiek turi likti žmogus, kuris prižiūri, laisto, perneša augalėlius iš vienos vietos į kitą, palaiko tvarką ir t.t.“, – sako Kornelija.
Keturi darbo barai
Kai Kornelija su Mantu apsisprendė kartu su tėvais dirbti medelyne ir gėlių ūkyje, visi pasiskirstė darbus. Didžioji naujovė ir būtinybė buvo parkelti verslą į internetą – sukurti augalų parduotuvę, ją nuolatos atnaujinti ir prižiūrėti, sukurti socialinių tinklų paskyras, medelyno interneto svetainę. Šis darbas atiteko Kornelijai. Mantas apsiėmė logistiką – medelynas turi keletą krovininių autobusiukų, kuriais išvežioja užsakymus. „Ir aš išmokau vairuoti autobusiuką, galiu, kai reikia, augalus nuvežti klientams. Mama sau pasiliko svarbiausią darbą – augalų priežiūrą ir puoselėjimą, o tėčiui teko techniniai reikalai, kurių, patikėkite, netrūksta. Jis rūpinasi sodo technika. Tai reikia paremontuoti laistymo sistemą, tai koks sodininkystės padargas sugedo“, – pasakoja Kornelija.
Žinoma, reikėjo ir žinių – Kornelija baigė specialius kursus, informacijos ir patarimų rinkdavosi tarptautinėse augalininkystės parodose, kurios vyksta keletą kartų per metus įvairiuose Europos miestuose. O daugiausiai žinių atėjo iš patyrimo.
Alicija, gimusi po medžiais
Žinoma, perkeltine prasme, nes realybėje Alicija gimė Kauno klinikose.
„Alicija, galima sakyti, gimė medelyne. Suplanuotą gimdymo dieną ryte apėjau augalus, o po kelių valandų važiavome į Kauno klinikas. Kadangi Alicija gimė vasarą, jau praėjus savaitei po gimimo jos vežimukas stovėjo medelyne tarp augalų“, – juokiasi jauna mama.
Ar įmanoma suderinti tokio mažo kūdikio auginimą ir verslą? Kornelija sako, kad taip, jeigu tas verslas tavo ar šeimos, – tuomet vieni kitus pavaduoja, ir kartu augina kūdikį. Taigi Alicija nuo gimimo visada yra šalia. Kai tėveliai bendrauja su klientais, atrašinėja laiškus, ji būna kartu. Kai augalus laisto, ji su mažu laistytuvu ir sodininkės apavu taip pat eina laistyti. Puikiai žino, kaip elgtis su sodo karučiu. O kai patenka į gėlyną, skuba uostyti žiedų.
„Alicija tarsi savaime užaugo. Jei būdavome medelyne, visus miegelius ji miegodavo vežimėlyje lauke tarp augalų. Daug darbų stengdavausi padaryti iš namų, kompiuteriu – o tokį darbą tikrai galima suderinti su kūdikio auginimu. Kai yra šeimos verslas, tu gali bet kurio paprašyti, kad tave pakeistų. Ir dygstantys vaiko dantukai ar pakilusi temperatūra nieko neišmuša iš kelio. O juk darbdaviui nebūtų lengva pasakyti, kad vaikui VĖL kalasi dantys“, – sako Kornelija.
Nutiko kažkas nuostabaus
Apželdinimo verslas, nors šiuo metu ir išgyvena pakilimą, yra labai jautrus ir trapus. „Kai atėjo karantinas, mus ištiko šokas. Kas dabar bus? Puikiai supratome, kad augalai yra prabangos prekė. Tai paskutinis dalykas, apie kurį žmogus pagalvos, kai trūksta pinigų ar piešiama niūri ateitis. Tačiau atsitiko paradoksas. Žmonės užsidarė namuose ir panoro juos pagražinti. Tiek turintys nuosavus kiemus, tiek terasas ar balkonus, panoro daugiau spalvų, augalų šiurenimo. Taigi išaugo poreikis, atsirado net naujas standartas, kad kiemas nėra nė kiek mažiau svarbus nei namų vidus“, – pasakoja Kornelija.
Kaip ir vidaus interjeras, taip ir apželdinimas turi savo madas. Kai matome butų ar namų interjero nuotraukas, lengvai galime atskirti laikmetį, kada būstas įrengtas, nes yra bendros spalvų, baldų tendencijos. Tas pats ir dėl kiemo apželdinimo. Jau mažai kas nori lygiai išrikiuotų tujų, o renkasi laisvos pievos standartą, kai tarp savęs tarsi laisvai dera augalų įvairovė ir yra daug spalvų, aukščių, tankumo. Žinoma, šias madas padiktuoja ne lietuviai, jos atkeliauja iš apželdinimo madas diktuojančių šalių – Anglijos, Olandijos.
Kalbant apie madas, Kornelija pastebi, kad žmonės atsigręžia į senuosius lietuviškus augalus, vis labiau populiarūs darosi diemedžiai, jazminai, alyvos, o gėlių darželiuose vėl karaliauja bijūnai.
Per atostogas – pasigėrėti augalais
Darbas medelyne neturi pabaigos, nes augalų yra tūkstančiai, ir kiekvieną reikia laistyti, persodinti, genėti, ravėti. Darbai pasibaigia gruodžio pradžioje, tuomet iki vasario šeima gali pailsėti, pakeliauti. Bet ne pilna koja, nes tikrų žiemų, per kurias būtų didelis įšalas, beveik nebėra, todėl darbų sezonas teoriškai galėtų tęstis visus metus.
„Žinoma, susideriname atostogas, kad pailsėtume nuo augalėlių, tačiau įdomiausia tai, kad bet kokioje šalyje mes pirmiausia stengiamės aplankyti augalų ūkius, botanikos parkus ar kitus gamtos objektus, kuriuose galėtume pamatyti augalų įvairovę. Daigų neskainiojame, tačiau ne kartą esame augalą nusipirkę, o dar dažniau nusifotografuojame, paskui gugliname ir nusiperkame jau grįžę į Lietuvą. Tie, kurie patenka į augalų pasaulį, pajuntą magiją, jau nebėra kelio atgal. Nes rūšių ir atmainų įvairovė yra stulbinama, o augalų grožis ir teikiama gera energija neišmatuojami. Įsivaizduokite, kad vien tik ežiuolių auginame virš 60 veislių, o jų yra dar daugiau. Atrodytų, neįmanoma prisiminti? Turime katalogus, kur augalėliai įvardinti lotyniškai ir angliškai, ir galime atvykusiems tuoj pat parodyti – „Amazing Dream“, „Butterfly Kisses“, „Lemon Drop“ ir kitus“, – vardina Kornelija.
Augalas yra gyvas
Tai svarbiausia žinutė medelyno kasdienybėje. Jis gali nušalti, susirgti, jam gali nepatikti dirvožemis. Kartais neįmanoma atspėti, kodėl puikus, sveikas sodinukas nupirktas neprigyja. Kaltas gali būti tiesiog kitoks dirvožemio rūgštingumas. Tačiau nesėkmių labai nedaug, nes per ilgą darbo patirtį atsirado daug supratimo. Kornelija pasakoja, kaip ne kartą yra tekę pernešinėti augalus iš vienos medelyno pusės į kitą, kur kitokiu kampu lūžta saulės spinduliai ar mažesnis vėjas. Būna lietingų metų, kai sodinukai tiesiog supūva vazonuose. Būna šalnų gegužės gale, kurios nuvirina gležnus daigelius. O kartą nemažai augalų žuvo dėl neapdairumo, kai buvo patręšti per stiprios koncentracijos trąšomis. Tokios pamokos skaudžios, bet duoda naudos, ir nesėkmių kuo toliau, tuo mažiau. Lengviau darbuotis su daugiamečiais augalais, kurie, net ir atsitikus nelaimei, kai nušąla, dar gali atsigauti.
Mamoms šis verslas tinka
Medelyno klientai – ne tik privatūs pirkėjai, bet ir apželdintojai, landšafto dizaineriai, kraštovaizdžio architektai, kurie įrenginėja kiemus, sodybas. Pasak Kornelijos, tarp jų nemažai moterų, kurios nėrė į šią veiklą po vaiko gimimo. „Pakalbinu moteris, ir paaiškėja kad viskas prasidėjo nuo savo kiemo ir kūdikio vežimuko jame. Kažką norėjosi pasodinti, pagražinti aplinką, patiko, ir gimė nauja veikla. Kai vaikučiai išeina į darželius ir mokyklas, pomėgis virsta verslu. Ne veltui sakoma, kad motinystė išlaisvina ir įgalina. Matai prasmę daryti kažką tokio, ką galėsi perduoti vaikui. Gimsta daugiau idėjų, daugiau tikslų. Man žmonių noras sodinti augalus savo aplinkoje, kaip ir augalų verslas atrodo labai prasmingas, nes, sakoma, kad medžius sodiname savo vaikams. Juk pasodintas gležnas medelis užaugs tada, kai užaugs vaikas. Medžiai, augalai – tai viskas dėl šeimos, ryšio ir meilės“, – sako Kornelija.
Neil Ramoškienė, nuotraukos KEMEL Photography
Susiję straipsniai
