Kristina – žmogus orkestras, kuri tinka būti pašnekove daugybei temų. Norite – tema „motinystė ir karjera“, nes, augindama būrį vaikų, kūrė ir valdė sėkmingus verslus. Norite – „daugiavaikė“, nes taip ir yra, namuose penki vaikai. Norite – „vėlyva motinystė“, nes pagranduką pagimdė 40.
Vis dėlto daugiausia sekėjų ir palaikymo Kristina susilaukė, kai po penktojo gimdymo prarado plaukus ir drąsiai apie tai prakalbo. Tad štai tema – „motinystės kaina“.
Susitikome pasikalbėti apie viską.
Kristina Strolienė su vyru Povilu augina: Elzę (16 m.), Sofiją (12 m.), Beną (11 m.), Eleną (4 m.) ir Vytautą (1 m.).
Kristina, pradėkime nuo vaikų būrelio – ar turėti 5 vaikus buvo išankstinis planas, ar – atvirkščiai – plaukėte, kur likimo bangos nešė?
Antrasis variantas. Mano išankstinis planas buvo turėti vieną vaiką. Pati esu iš 2 vaikų šeimos ir buvau įsitikinusi, kad geriausia augti vienam, su niekuo nieko nesidalinant. Mačiau save kaip karjeros moterį. Amerikoje studijavau magistrantūrą, ten planavau savo ateitį. Svajojau, kad visą gyvenimą keliausiu, gyvensiu Amerikoje ir būsiu Niujorko amazonė.
Tačiau dabar nesu jokia Niujorko amazonė ir auginu 5 vaikus (juokiasi).
Ištekėjau labai anksti, už vaikystės draugo. Kai pradėjau lauktis pirmosios dukros, planus dėl Niujorko teko keisti. Negana to, išsiskyriau su dukros tėčiu. Buvo aišku, kad auginsiu dukrą, o daugiau vaikų, savaime aišku, neturėsiu. Labai greitai pamačiau, kad ir Lietuvoje yra ką veikti! Pirmasis verslas buvo prekyba išskirtiniais baldų audiniais. Ieškodama patalpų nuomai (mano dukrytei buvo vos 8 mėnesiai), sutikau savo gyvenimo meilę. Iki šiol su Povilu atsimename, kaip jis man aprodinėjo patalpas, o tuo metu mums abiem linko kojos. Tai, kad sutikau dabartinį vyrą ir su juo susilaukiau 4 vaikų, matyt, viską ir pasako, – svarbiausia šeimos planavime tai, koks vyras yra šalia moters.
Kai sukūrėme šeimą, nebuvo jokio plano, kiek vaikų turėsime. Vyras niekada nenorėjo, kad būčiau tik mama ir sėdėčiau namuose augindama vaikus. Aiškiai matė, kad esu savimi tik keliaudama, realizuodama verslo idėjas. Mūsų šeimos verslas susijęs su galybe kelionių, kolekcijų atrinkinėjimu, daug laiko praleidžiame ne namie. Vyras niekada nesitikėjo, kad būsiu tik mama. Toks buvo tylus susitarimas. O vaikai atėjo patys.
Kokio dydžio komanda jums padeda buityje, kas prižiūri vaikus, kai keliaujate?
Nėra nei virėjos, nei guvernantės, nei kiemsargio (juokiasi). Tik iš šono atrodo, kad čia kažkas neįmanomo. Mums tinka taisyklė – neturėk daug pinigų, o turėk daug draugų. Turiu nuostabią vaikystės draugę, ji gyvena šalia, ir kai mes iškeliaujame, ji atsikrausto į mūsų namus, gyvena mūsų rutinoje. Visa šeimos logistika sustyguota taip, kad vaikų niekur nereikia vežti. Vyrui turiu padėkoti už tai, kad sudėliojo visus taškus, nes turi strateginį mąstymą. Gyvename Žaliakalnyje, mokyklos ir darželiai prie pat namų, net matomi pro langą, taip pat būreliai bei treniruotės. Vyresnės dukros jau nebe kūdikiai, vienai 16, kitai 12, jos puikiai moka pasirūpinti mažaisiais vaikais. Mūsų vaikai turi pareigų, niekas paskui juos dulkių nevalo. Nesame pedantai, nekankiname savęs ir vaikų. Nesusitvarkė vieną vakarą, susitvarkys kitą.
Matyt, jūsų nėštumai ir pogimdyminiai etapai buvo nuostabūs, nes nėra paprasta suktis versle laukiantis n-tojo vaiko?
Ko gero, taip ir buvo. Tai viena iš priežasčių, kodėl vaikų tiek daug, – lengvai pastodavau, lengvai laukiausi. Kad ir kaip būtų keista, daugiausia darbų pasidarydavome tada, kai laukdavausi. Suprasdavome, kad reikia maksimaliai išnaudoti etapą, kol dar nėra leliuko, nes kai jis atsiras, darbai sustos. Pamenu, laukdamasi ketvirtosios, Elenos, rugpjūčio mėnesį „daviausi“ po Niujorką, rankose nešdama pilvą. Buvo 7 nėštumo mėnesiai, pilvas jau didžiulis. Kad skrydžio metu netintų kojos, specialiai užsisakėme vietas, prieš kurias didesni tarpai, tačiau mane iš ten išvijo, pasirodo, nėščioms negalima sėdėti virš variklio zonos.
Mūsų verslo partneriai, jau tapę draugais, net nenustebdavo, kad aš vėl laukiuosi. Kadangi pagrindiniai tiekėjai yra pietiečiai, jie patys iš gausių šeimų. Vienas, užaugęs Elbos saloje, yra iš 10 vaikų. Verslo sandorių, beje, nėštumas nepalengvina. Verslas yra verslas. Prie derybų stalo pilvo nematyti.
Ar per verslo keliones niekada neateidavo mintis, kad nesu labai gera mama, juk dabar vaikai su svetimais?
Žinoma, kad skaudėdavo širdį ir apimdavo savigrauža. Tačiau geroji pusė ta, kad kai yra šeimos verslas (Kristina vadovauja įmonei „Krispo“), galima į jį įtraukti ir vaikus, todėl nereikia ištisomis dienomis būti atskirai. Biuras vos 10 minučių nuo namų, vaikai pas mus ateina į darbą, čia turi savo erdves, kai kada ir padeda. Aš nejaučiu, kad jų nematau. Visada laiko vaikams bus per mažai. Juk kai savas verslas, dirbi ir grįžęs namo. Su vyru stengiamės valdyti šį procesą, namie nenagrinėti darbo problemų, vienas kitą sudraudžiame. Bandau pabūti su kiekvienu vaiku atskirai, bet kai namie kūdikis, tai privatumas sąlyginis. Tai kas, kad susėsiu pasikalbėti su dukra, vis tiek tuoj pribėgs leliukas ir tampys už sijono.
Vaikai nenustebo, kai pasakėte, kad bus penktas?
Kai pranešėme, kad bus ketvirtas, vyresnieji vaikai nuoširdžiai apsidžiaugė. Bet kai pasakėme apie penktą… Vyresniosios panos tepasakė: „O, Dieve“. Vyriausioji apsiverkė, kad visai nebeturės mano dėmesio. Labai daug su dukra kalbėjome. Dabar juk ji geriausia Vytauto draugė, auklė, mama. Jaučia vienas kitam didžiulį ryšį ir meilę.
Kita vertus, juk mes ir patys buvome šokiruoti, kai sužinojome apie penktąjį. Maniau, kad man klimaksas, net nepagalvojau, kad galiu lauktis. Jaunėlei dukrai buvo 3 metukai, kaip tėvai buvome absoliučiai „išsipildę“. Kai sužinojau, kad laukiuosi, tikrai Dievui nedėkoju, užtat tai darau dabar – niekas nebeįsivaizduoja, kaip kažkada galėjome gyventi be Vytauto.
Apie nėštumą sužinojau karantino žiemą. Užplūdo įvairiausios mintys. Man 40. Penktas vaikas. Po ketvirto gimdymo labai sunkiai atsigavau, netekau daugiau nei pusės plaukų, kamavo sveikatos problemos. Ketvirtas gimdymas buvo per cezarį. Pasigavau sepsį. Galima sakyti, kad atsigavau tik tada, kai dukrai buvo 2 metai, ir štai vėl nėščia.
Žinoma, juodos mintys greitai išsisklaidė. Susėjome, pasikalbėjome – apie ką mes čia? Palaukite? Neužauginsime dar vieno vaiko? Aišku, kad užauginsime. Metame nerimą į šoną ir gyvename toliau.
Dabar turime tarsi pergrupuotą šeimą: vyriausioji dukra yra antroji Vytauto mama, ketvirtas ir penktas vaikai yra geriausi draugeliai, o du paaugliai pametinukai (11 ir 12 metų) irgi labai artimi. Tad jeigu vyresnis vaikas sako, kad nenori mažesnio brolio ar sesės, nepadės auginti ir nemylės, netikėkite. Pas mus išėjo atvirkščiai.
Po ketvirtojo visi kraiteliai buvo išdalinti, teko nuo nulio pradėti „kūdikio apyvoką“?
Be abejo. Viskas, absoliučiai viskas buvo išdalinta. Draugių vaikams ir anūkams. Bet, nepatikėsite, kai susilaukiau, viskas man sugrįžo iš kitų draugų (aišku, ne tie patys daiktai) – vėlyvų motinysčių aplink nemažai. Be to, mes jau nebesureikšminame kūdikio daiktų. Vytauto vežimas buvo palūžęs, bet nekilo ranka pirkti naujo, nes puikiai supratome, kad tuoj pradės vaikščioti.
Kaip sekėsi būti 40 metų nėštuke?
Pamenu, kaip ėjau pas ginekologę ir nejaukiai jaučiausi, matydama jaunas nėščias moteris prie kabineto. Įėjau į kabinetą nuliūdusi, tarsi teisindamasi prieš gydytoją, kad tokia sena ir laukiuosi. O mano gydytoja net subarė: „Meskite iš galvos tas nesąmones“. Ji papasakojo, kad vėlyvų nėštumų dabar labai daug, o vakar priėmė 47 metų sveikos moters sveiką kūdikį. Gydytoja mane labai nuramino, motyvavo.
Nėštumas buvo kuo puikiausias, gal net geriausias iš visų. Mažiausiai priaugau svorio, augo tik pilvukas. Metų besilaukdama visiškai nejaučiau. Jie šiek tiek pasijautė po gimdymo, nes greičiau pavargdavau. Tačiau jokiu būdu ne taip, kad dejuočiau dėl „senų kaulų“, kurie nebelaiko. Kantrybės, noro, išminties, laisvumo – visko buvo daug.
Daugiausia sekėjų sulaukėte, kai atvirai papasakojote apie plaukų netekimą. Kodėl nutarėte būti atvira?
Po ketvirtojo gimdymo man buvo sepsis, todėl skyrė labai stiprių vaistų. Gal dėl jų, o gal ir ne, bet kažkas organizme išsiderino, ir vos tik baigiau žindyti, praėjo pora mėnesių, ir pradėjo slinkti plaukai. Iškrito 60 procentų plaukų. Jie pradėjo atauginėti gana greitai, po 2–3 mėnesių. Nors iškrito daugiau nei pusė, mokėjau susišukuoti taip, kad nedaug kas ir pastebėjo.
Tačiau po Vytauto man iškrito 90 procentų plaukų, to jau nebepaslėpsi. Peruko nešioti nenorėjau, todėl pasakyti tiesą buvo geriausias sprendimas. Kaip atrodo tas procesas? Tiesiog labai greitai, per kelias savaites plaukų nebelieka. Jų pilna kriauklė, vonia, šepečiai. Galvoje atsiveria išplikę plotai.
Koks buvo Jūsų kelias, kaip gydėtės?
Jau po ketvirto gimdymo ieškojau pagalbos. Pirmiausia pas šeimos gydytoją pasidariau tyrimus, jie buvo geri. Kreipiausi į plaukų specialistę, jie vadinasi trichologais. Mane tuomet gydė ir dabar gydo gydytoja Gitana Šabūnienė. Po Elenos man nereikėjo ypatingo gydymo, užtat dabar ir į galvos odą leidžiami steroidai, ir taikomas gydymas geriamais hormoniniais vaistais. Plaukai nukrito nuo viso kūno, tai vadinama visiška alopecija. Gydytojos žodžiais, mano autoimuninė sistema taip įsisiautėjo, kad atmetė visus plaukus. Hormoninis gydymas yra blogoji šio reikalo pusė.
Viešai pasakyti, kad netekau plaukų, buvo geriausias sprendimas. Pirmiausia pati pasijaučiau geriau. Galvos slėpimas skarelėmis ir kepurėmis labai vargino. Nuo minties apie peruką darydavosi bloga. O juk nesėdėjau namuose, vien kolektyvo pas mus 100 žmonių. Vieną kartą ryžausi – imsiu ir parašysiu savo paskyroje, kad man viskas yra gerai, nesigydau onkologinės ligos, esu sveika, tiesiog netekau plaukų. Vyras mane atkalbinėjo nuo šio žingsnio, jaudinosi, kad mane apkalbės, užgaulios, juoksis. Man buvo vis vien, tegu juokiasi. O išėjo viskas atvirkščiai, niekas nesijuokė, sulaukiau neįtikėtino palaikymo. Tiek žmonių man parašė į instagramą ir feisbuką, tiek moterų, pasirodo, turi šitą bėdą. Negalėjau patikėti. Nuliūdino, kad moterys neturi informacijos, ieško, kur kreiptis, ką daryti.
O pagalba iškritus plaukams tikrai yra – nuo žolinių kompresų iki prednizolono. Homeopatija, masažas, akupunktūra. Pati išbandau viską, kas vakarą deduosi žolių tinktūrų kompresus, kurių medicininis poveikis įrodytas. Kita vertus, perukas irgi yra puiki išeitis, jeigu jis tinka, patogus. Man su peruku būti netiko, net pabėgau iš perukų parduotuvės, jaučiausi kaip su kepure. Bet ne viena moteris parašė, kad su peruku jaučiasi puikiai. Viena moteris pasakojo, kad jai ataugo plaukai, tačiau ji ir toliau nešioja peruką, nes labai pamėgo.
Esu dėkinga, kad sulaukiau tokio palaikymo, atsakau kiekvienai, kuri ko nors klausia. Noriu moteris įkvėpti, skleisti žinutę, kad plaukų praradimas tikrai nėra gyvenimo esmė.
Penktas vaikas: ir netyčiukas, ir supurtė šeimos gyvenimą, ir atėmė plaukus, bet vis tiek sakote, kad tai geriausia, kas jums galėjo nutikti?
Kaip gali būti kitaip? Juk tai angelas, kuris ateina į tavo gyvenimą. Tai kas, kad naktis nemiegota, bet jis apkabina, šypsosi, žiūri į tave. Vaikai yra tikriausia, tyriausia, aukščiausia laimės forma. Nuolatinė gera emocija, kuri nepasibaigs po valandos, kaip būna nusipirkus naują rankinuką ar auskarus.
Jeigu vaikas pas mus atėjo, vadinasi, jo mums reikėjo, tik mes to nežinojome. Vytautas išsprendė daug mūsų problemų – palengvino kitų vaikų paauglystes, atsirado žaidimų partneris Elenai, dar labiau suartino mudu su vyru. Dievas geriau žinojo, kad mums jo reikia.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
