Kai prieš 2 metus Agnė Bilotaitė turėjo apsispręsti, ar sutinka būti Vidaus reikalų ministre, jos vyresniajam sūnui Jonui buvo 3,5 metų, o Benui – vos 1,5. Prireikė šeimos tarybos, nes visi suprato – suderinti ministrės ir mažų vaikų mamos pareigas bus beveik neįmanoma. Lemiamą žodį tarė vyras Gintas Petrus, jis sutiko perimti didžiąją buities naštą ir vaikų auginimo rutiną.
Dabar berniukams 5,5 ir 3,5 metų.
Interviu apie vaikus esate davusi vos kelis, dar iki ministrės kadencijos, mažai žinome apie kitą jūsų gyvenimo pusę. Mūsų skaitytojos pirmiausia jūsų paklaustų – kaip pavyksta suderinti ministrės pareigas ir buvimą mama?
Praėję metai buvo tokie intensyvūs, kad komunikavimui su žiniasklaida apie žmogiškuosius dalykus tiesiog nebuvo galimybių. Didžiulis krūvis. O klausimas apie karjeros ir motinystės derinimą – tikrai dažnas. Visai neseniai dalyvavau diskusijoje su moterimis lyderėmis apie šeimos ir karjeros balansą. Po pokalbio sulaukiau asmeninio dėmesio. Po renginio priėjo moterys, jos sakė, kad pamatė mane visai kitomis akimis. Vienokia konferencijos dalyvėms atrodžiau, kai pažinojo mane tik kaip ministrę, ir visai kitaip mane pamatė, kai išgirdo apie tai, kad turiu du mažus vaikučius. Moterims buvo labai gera išgirsti, kad esu ne tik profesionalė, bet ir moteris, turinti šeimą, mažus vaikus, kad irgi turiu viską suderinti, išlaikyti gyvenimo balansą. Niekuo nesiskiriu nuo kitų moterų, susiduriu su tokiais pačiais iššūkiais, kaip kiekviena, kuri derina drabą su vaikų auginimu.
Kaip perjungiate mygtukus savo galvoje, kad namų slenkstį peržengtų mylima mamytė, o ne ministrė?
Mano stiprybė profesinėje srityje yra šeima. Būtent šeima mane išmokė labai organizuoti savo laiką. Išmokau ir persijungti. Jeigu nebūčiau išmokusi, nebūtų lengva pereiti į kitą būvį. Kita vertus, patys vaikai tave perjungia – jie yra laimė, gera energija. Tu pareini, jie krykštauja, nori padūkti, matai, kaip jie gaudo vienas kitą, atsijungi nuo darbinių problemų ir gauni tikrą nuoširdų pozityvą ir prasmę.
Namie randu ramybę, palaikymą, supratimą. Penkiametis sūnus visada paklausia – mama, kaip tau šiandien sekėsi darbe?
Ar darbe įmanoma negalvoti, ką tuo metu daro vaikučiai?
Turiu labai gerą vyrą – vaikus auginame kaip lygiaverčiai partneriai. Visiškai juo pasitikiu. Jeigu vaikai yra su vyru, žinau, kad jais bus pasirūpinta. Jeigu tikslas būtų kabinėtis, gal ir rasčiau smulkmenų, bet ne tai yra esmė. Žinau, kad tėčio ir vaikų laikas bus kokybiškas – vaikai bus aprengti, pavalgę, pamigdyti, laiku nuvežti kur reikia – į darželį ir iš jo, į būrelius. Šiuo metu sunku būtų net įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip.
Labai džiaugiuosi, kad keičiasi vaikų auginimo samprata. Anksčiau nuėjęs į vaikų žaidimų aikštelę ar į darželio-mokyklos susirinkimus dažniausiai matydavai tik mamas. Dabar nieko panašaus. Tai labai gerai – juk abu tėvai atsakingi už vaikų auginimą. Man gera, kad vaikai vienodai prisirišę prie manęs ir prie vyro. Aišku, mamytė yra mamytė, ji minkštesnė (juokiasi).
Kada grįžtate namo po darbo, gal tik paglostote miegančių vaikų galvytes?
Visokių situacijų susiklosto. Kartais valandų išvis nebeskaičiuoju, būna, kad man grįžus vaikai jau miega. Kai buvo migrantų krizė, dirbau ir savaitgaliais, nebuvo nei režimo, nei numatytos darbo pabaigos – jei reikia, dirbi, nes būtina užbaigti darbą.
Skaudžiausias patyrimas, kai migrantų krizės pradžioje šeimoje atsitiko nelaimė, išėjo močiutė. Teko organizuoti laidotuves ir kartu skelbti ekstremalią padėtį. Tai dariau iš laidojimo namų. Iškart po laidotuvių sėdau į mašiną ir važiavau į Lazdijus, Varėną – spręsti klausimų.
Kadangi negaliu būti su vaikais kiek tik noriu, stengiuosi, kad laikas, kai esame kartu, būtų kokybiškas. Grįžusi namo aš galiu pulti į buitį, gaminti, tvarkytis, bet tuomet vaikai vėl bus nustumti. Manau, geriau tegul jie nesuvalgys mano keptų bandelių, bet aš su jais žaisiu, bendrausiu, kad jie jaustų – esu su jais. Ne įmantrūs patiekalai užmezga ryšį tarp vaikų ir tėvų, ne sriuba vaikui yra svarbiausia. Beje, su mažuoju galiu ir maistą pagaminti, ir kartu laiką praleisti, nes jis labai nori man padėti, kartu einame kepti blynų.
Pametinukus auginti nėra lengva, ar matote privalumų, kad skirtumas tarp vaikų nedidelis?
Iš pradžių auginti pametinukus – tikrai iššūkis mamai, bet paskui vaikai vienas kitam sudaro kompaniją ir tampa kur kas lengviau. Jų rutina vyksta kartu – kartu juos maudome, migdome. Knygutes jiems irgi skaitome tas pačias, nors skoniai skiriasi. Ir ne tik dėl amžiaus skirtumo – broliai labai skirtingi tiek išvaizda, tiek savo charakteriais. Knygas skaitau apsikabinusi vieną iš vieno šono, kitą iš kito. Dabar skaitome „Mažąjį princą“, nes vyresnysis jau nori sudėtingesnių kūrinių. Štai gavau užsakymą nupirkti knygą apie Guliverio keliones, po pokalbio eisiu į knygyną.
Berniukai miega viename kambaryje, turi labai gražia lovytę-namelį, bet dažniausiai naktį pas mus ateina vienas, o paskui jį kitas (juokiasi). Kai išgirstu, kad „galima priimti sprendimą“, „pažiūrėti į problemą griežtai“, tik juokiuosi. Tai laikina. Priimu tokius dalykus natūraliai – reikia pasidžiaugti šiuo etapu. Vaiko apsikabinimas, prisiglaudimas, švelnumas yra nepaprastai miela. Kaip atsakyti vaikui, kuris sako: „Mama, man taip gera būti tavo glėbyje“.
Kai grįžtu namo, išgirstu – „mama, ką parnešei“, tuoj pat bėgama kraustyti mano rankinės. Jiems smagu rasti tušinuką, kalendoriuką ar juo labiau saldainį. Kai išvykstu į komandiruotes, visada kažką vežu jiems, ir tai man labai labai smagu. Nepamenu, kada komandiruotėje buvo galimybė išeiti į miestą ir ramiai pavaikščioti po žaislų parduotuvės. Lauktuvės visada perkamos oro uostuose. Tiesa, dovanų politikoje mano ir vyro požiūriai išsiskiria, jis kur kas saikingesnis. Daug kalbame apie vartotojiškumą, daiktų perteklių, kad vaikai, kurie visko gauna čia ir dabar, paskui nieko nebevertina. Man buvo labai miela, kai 5 metų Jonas gimtadienio proga paprašė ne apčiuopiamos dovanos, o įspūdžio. Gal dėl to, kad su juo labai daug kalbamės, ir ne kaip su leliuku, o kaip su sau lygia asmenybe.
Abu sūnūs lanko privatų tarptautinį darželį, jis vadinamas mokykla. Vaikučiai priimami nuo 3 metų ir jau yra laikomi mokinukais. Tad ir trimetis Benas jau eina „į mokyklą“.
Jūsų vyras – ralio profesionalas, daug metų dalyvauja Dakaro ralyje, jūs irgi turite patirties ralio trasose. Ar berniukai apie tai žino, ar daug namie žaislinių mašinyčių?
Dakaras yra tiesiog mūsų šeimos dalis. Mano vyras kiekvienais metais dalyvauja šiame ralyje, taip pat ir šiemet. Išvyko iškart po Kalėdų, gruodžio 27, grįš sausio 16. Pasiruošimas raliui ir pats ralis yra šeimos rutina. Prieš ralį reikia paruošti automobilį, nudirbti daug organizacinio darbo, juolab kad vyras viską daro pats. Namuose yra medalių, su kuriais vaikai mėgsta žaisti, o kai tėtis dalyvauja, – stebime ir labai palikome.
Lenktynių yra visokių, ne tik Dakaras – vyksta raliai Tunise, Maroke. Esu išbandžiusi du kartus save šturmano pozicijoje – įveikiau 6000–7000 km, puikiai žinau, kas yra kelio knyga ir jos skaitymas, bivakas. Ralius stebiu ne kaip paprasta žiūrovė, o kaip žmogus, kuris iš vidaus išmano virtuvę. Dabar apie mano dalyvavimą šiame hobyje negali būti nė kalbos, o ateityje to norėčiau. Šeimoje pajuokaujame, kad šiuo metu mano Dakaras yra darbas ministerijoje. Manau, labai svarbu, kai šeimoje yra bendrų hobių, kurie visus sutelkia.
Kai vyras Dakare, atvažiuos padėti mano mama. Ji gyvena Vokietijoje, todėl negali su anūkais susitikti kada panorėjusi, dabar yra proga. Man labai svarbu, kad vaikai turėtų ryšį su seneliais – ne proginį, ne dovaninį, o tikrą bendrystę ir vienas kito pažinimą. Kai tik galime, važiuojame vieni pas kitus, kad ir savaitgaliui. Neseniai mano mamos aplankyti skridome tik su Benu – kad galėčiau skirti dėmesio tik jam. Ketinu susiplanuoti daugiau kelionių, į kurias važiuočiau tai su vienu, tai su kitu vaiku. Tai labai geras būdas vaikui atsiskleisti, juk kai jie visada būna dviese, po vieną jų tarsi nepažįsti.
Grįžtant prie žaislinių mašinyčių – namie jų tikrai daug, tačiau man labai svarbu neformuoti stereotipų nuo mažens. Tie visi „vyrai neverkia“ ar „būk vyras“ jau yra atgyvena. Tad mūsų namie rasite įvairiausių žaislų, net ir virtuvėlę, su kuria berniukai labai mielai žaidžia.
Kas jūsų namuose yra ekstremalioji padėtis?
Man svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki. Ekstremali situacija yra tada, kai jie suserga. Nes tada suserga visa šeima. O kol vaikai maži, ligos neišvengiamos, tai kiekvienos vaikus auginančios šeimos realybė. Į ligas žiūriu iš mokslo pusės – kad susiformuotų visavertė imuninė sistema, vaikas turi susipažinti su virusais, ir jeigu to nepadarys ankstyvame amžiuje, tai įvyks vėliau. Taip, mano vaikai irgi serga, būna labai nelengvų etapų, tenka ir į ligoninę atsigulti. Tokia realybė. Kito varianto nėra, nes juk vaikai du, jie užsikrečia vienas nuo kito.
Labai tikiuosi, kad iš peršalimo virusų etapo ir dažno sirgimo jau išeidinėjame.
Ar išskiriate sunkiausią vaiko auginimo etapą?
Vaikai skirtingi. Vyresnysis mažiau leido išsimiegoti, reikalaudavo daugiau dėmesio. Manau, tai labai susiję ir su manimi, kaip mama. Kai susilauki pirmojo vaiko, neišvengiamai pati esi labiau įsitempusi, apsupi vaiką perdėtu dėmesiu, o gimus antrajam esi jau drąsesnė mama, labiau atsipalaidavusi – ir vaikas tai jaučia. Pasikalbėjusi su kitomis mamomis matau, kad tai tendencija: pirmieji vaikai jautresni, o antrieji vaikai labiau atsipalaidavę.
Sunkiausia motinystėje yra užauginti gerą žmogų – su tvirtomis vertybėmis, dorą. Tai vienas sudėtingiausių gyvenimo darbų.
Esate griežta mama?
Manau, turiu griežtumo, ir pati esu auklėta žemaitiškai, tas prasimuša. Kita vertus, šiame laikmetyje visai kitokia auklėjimo samprata, kitos auklėjimo priemonės, kita filosofija. Mano vaikai net nežino sąvokos „bausmė“. Jeigu kažkuo prasikalsta, kalbamės, aiškinamės. Tačiau jei paklaustumėte, kaip juos baudžiu, atsakyčiau – niekaip. Neturime jokios pliusų-minusų sistemos, o ribas brėžiame susitardami.
Ar neerzina būti atpažįstama mama, kai kino teatre, spektakliukuose, žaidimų aikštelėse visi stebi?
Tikrai neerzina, aš to nepastebiu. Pamenu, vedžiojau Joną į savaitgalines piešimo pamokas, po užsiėmimo eidavome į kavinę suvalgyti antrųjų pusryčių. Kartą sutikome vokietį, kuris mane pažinojo. Jis priėjo prie manęs ir nustebęs pasakė: „Man sunkiai įsivaizduojama, kad Vidaus reikalų ministrė ateina su vaiku į kavinę ir valgo sumuštinius“. Kitose šalyse šie ministrai saugomi. Bet juk esu žmogus, mama, nesu niekuo kitokia. Ir noriu daryti tokius dalykus, kuriuos daro visi normalūs žmonės. Tiesiog noriu gyventi gyvenimą. O ministrės statusas yra tik vienas gyvenimo etapų.
Visiškai ramiai atostogaujame Lietuvos pajūryje – Klaipėdoje, Karklėje, nesislepiame ir nesusireikšminame. Labai mėgstame aktyvų poilsį, daug važinėjame dviračiais, būname gamtoje, kai galime, – keliaujame. Kurortinėje kelionėje, kur viskas įskaičiuota, beje, neteko būti. Kai iškildavo dilema, ar mums keliauti dviese, ar su vaikais, visada nugalėdavo formatas „su vaikais“. Keliones organizuojamės patys, susidarome maršrutą. Kai vienam vaikučiui buvo 2 metai, o kitam 5 mėnesiai, išsiruošėme į Ameriką, ir ta kelionė buvo viena nuostabiausių gyvenime. Aplankėme Los Andželą, San Franciską, keliavome pakrante išsinuomoję automobilį. Aplankėme draugus. Neturėjome iššūkių kuo daugiau visko pamatyti, tiesios mėgavomės kelione priderinę grafiką prie vaikų režimo. Žinoma, tokia kelionė nėra lengva. Bet juk buvome du suaugę žmonės, vienas su vienu vaiku, kitas su kitu.
Žinoma, norėčiau nueiti į parodas, koncertus, pasiilgau kultūrinio gyvenimo, bet jeigu turiu laisvo laiko, besąlygiškai jį noriu atiduoti vaikams. Nors 2023 metams išsikėliau tikslą – kalendoriuje pasižymėti laiką sau. Visoms mamoms noriu to palinkėti. Man „laikas sau“ – sportas, pasivaikščiojimai, masažas, susitikimas su drauge, knygos skaitymas. Maži paprasti dalykai.
Į tai, kad negalime pramogauti tik dviese su vyru, žiūriu filosofiškai. Kol neturėjome vaikų, labai daug pamatėme ir patyrėme, šauniai leidome laiką. Dabar kitas – mažų vaikų – etapas. Kai ryte su vaikais kepu blynus, džiaugiuosi, koks šis etapas žavus ir nuostabus. O didžiausia laimė ir pasididžiavimas užplūsta, kai kur nors išeiname ir veduosi abu sūnus už rankų. Vyras tada mane vadina „proud mama“.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė, Olgos Posaškovos nuotraukos
Susiję straipsniai
