Mūsų žurnalo bendraautorė, fotomenininkė Asta Gindrėnė (Dobiliuko foto) sugalvojo labai gražų projektą. Šią vasarą ir rudenį ji fotografavo daugiavaikes šeimas vis kitokiame lietuviškos gamtos kampelyje. Astos sumanymas buvo fotografuoti ne studijoje ar herojų namuose, o gamtoje, nes tada vaikai jaučiasi laisviausiai.
Tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos jau laikomos daugiavaikėmis. Asta sako, jog tarp jos klientų labai daug tokių šeimų. Trys tai apskritai nieko nestebina, bet ir keturi, penki vaikai pasitaiko ne taip retai. Didelė šeima – didelė ir gyvybinė energija. Joje vaikams augti smagu, joje niekada nebus nuobodu, nes kiekvienas vaikas – tarsi nuostabus žiedas šeimos puokštėje.
Kalbiname fotoprojekto autorę Astą Gindrėnę.
Asta, kodėl fotografuojate šeimas, o ne portretus ar modelių pasaulį?
Su suaugusiaisiais dirbti sudėtingiau, nes jie jau pilni kompleksų, nusistatymų, žino, kur jų gražiosios ar negražiosios pusės. O su vaikais paprasta – duodi jiems laisvę, ir jie bėga tarsi nutrūkę nuo grandinės, o tu tik susirenki gražiausias akimirkas. Vaikai neturi jokių pageidavimų, iš kurios pusės juos fotografuoti, dažniausiai po fotosesijos jie net nesupranta, kad kažkas vyko.
Šio projekto sumanymas – šeimų nuotraukos vis kitame lietuviškos gamtos kampelyje?
Šiltuoju metų laiku visada stengiuosi fotografuoti gamtoje. Didelė šeima jau savaime yra gražu, o jei dar parenki tinkamą vietą, nuotraukos būna dar išraiškingesnės. Pražydo lubinai – dariau fotosesiją lubinų lauke. Paskui žydėjo obelys, rapsai, grikiai, pienės… Vienai fotosesijai vietą išrinko pats mažiausias šeimos narys, trimetis Jokūbėlis. Mama norėjo nusivesti prie žydinčios obels, bet jį labiau sužavėjo nužydėjusių pienių pieva. Ir fotosesija vyko pučiant pienių pūkus. Tarp kitko, ji pavyko nuostabiai.
Ką pasakoja nuotraukos?
Per tą neilgą laiką, kol vyksta fotosesija, atsiskleidžia visa šeimos istorija – tu pamatai, kas šeimoje vadas, kaip sutaria broliukai ir sesutės, ar šeima mėgsta juokauti, išdykauti, o galbūt yra labai spontaniška. Kai nieko specialiai nerežisuoji, o leidi bendrauti tarpusavyje, kaip jie įpratę, atsiskleidžia tikrieji žmonių santykiai, tikroji šiluma.
Senais laikais fotoateljė šeimas fotografuodavo labai griežta tvarka: tėvai būdavo pasodinami į krėslus, vaikai sustatyti už nugarų, uždėję ranką tėvams ant pečių… Aš pati turiu savo vaikystės nuotrauką iš tarybinių laikų fotoateljė, kur man kokie penkeri, stoviu ir laikau suknelės kraštus, nes taip liepė fotografas. Atsimenu, kad dar liepė nemirksėti, o kai fotografuos – ir nekvėpuoti. Kaip per kokią rentgeno nuotrauką…
Kai pati tapau fotografe, man svarbiausia nuotraukose vengti dirbtinumo. Fotografuojant dideles šeimas tai pavyksta labai lengvai, nes ten gyvenimas tiesiog kunkuliuoja.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
