Operos solisto Rafailo Karpio ir jo žmonos Dianos namuose liūdna nebūna. Pernai gimė trečioji dukrytė Frida Ester. Šeimoje taip pat auga septynerių Rachelė ir penkerių Lėja. Apie vaikų auklėjimo tradicijas kalbamės su Diana Karpe.
Ar tiesa, kad žydai vaikų lavinimui skiria labai daug dėmesio?
Tai ir stereotipas, ir tiesa. Anksčiau vaikų lavinimu labai užsiimdavo žydų mamos, o dabartiniais laikais į tai įsitraukę ir tėčiai. Mūsų vyriausioji Rachelė šiemet pradėjo lankyti mokyklą, bet mums ją lavinti visiškai nesunku, nes ji labai imli, toks akademiškas vaikas. Dar lankydama darželį iš kitų vaikų išmoko rusiškai, laisvai kalba ta kalba, šiemet mokykloje pradėjo mokytis hebrajų kalbos ir daro tai su malonumu. Dar mokykloje lanko lietuvių kalbos būrelį ir keramiką. Jai labai patinka matematika, praėjusiais metais lankė mentalinės aritmetikos užsiėmimus, bet dabar tą būrelį sunku suderinti su mokslais, juk lanko ne tik įprastą mokyklą, bet ir muzikos mokyklos fortepijono klasę. Mokytis groti panoro ji pati. Pas mus į svečius ateidavo mano klasės draugė Birutė, kuri dirba muzikos mokykloje mokytoja, tai Rachelė ir paprašė, kad norėtų mokytis groti būtent pas Birutę.
O vidurinioji Lėja – mūsų princesė, ji lanko baletą, jai viskas gražu, kas sukasi ir pūsta. Sesučių charakteriai labai skirtingi. Rachelė santūri, o Lėjos emocijos liejasi laisvai! Ji apskritai labai meniškos prigimties, mėgsta ir muziką, ir piešimą, pastebime, kad turi puikią klausą ir labai stiprų balsą. Čia gali būti tas vaikas, kuris eis tėčio pėdomis.
Ar jūsų namuose dažnai skamba muzika?
Kartais visi padainuojame Kernagio dainas – per šventes svečiams surengiame mažyčių koncertų. Mergaitės su Rafailu automobilyje mėgsta pasiklausyti Bitlų, kartais jau ir dainuoja kartu. O muzikos namuose tikrai pakanka, nes Rafailas kartais namie repetuoja, Rachelė daro namų darbus muzikos mokyklai.
Jūs pati irgi esate pianistė?
Nuo antros klasės atvažiavau į Vilnių, į M. K.Čiurlionio menų gimnaziją iš Ukmergės. Anksčiau buvo taip įprasta, kad specialistai važinėdavo po provinciją ir rinkdavo gabius vaikus. Pastebėjo ir mano gabumą muzikai. Labai norėjau važiuoti į Vilnių, atrodė taip įdomu ir romantiška gyventi bendrabutyje, bet paskui ta euforija greitai praėjo. Manau, ankstyvas išvykimas iš namų nė vienam vaikui nepraeina be pasekmių. Žinoma, su tėvais kalbėdavausi telefonu, savaitgaliais grįždavau namo, didžiulė tėvų meilė kompensuodavo tą atsiskyrimo skausmą. Dabar savo patirtį vertinu kaip didelį privalumą, nes anksti išmokau būti savarankiška, kurti santykius su kitais žmonėmis. Pati mokykla buvo puiki, čia sutikau daug meniškų žmonių, ypatingų asmenybių.
Savo vaikų griežtai neauklėjame. Vis paskaitau kokioje knygoje, kokio amžiaus jau turėtų pasikloti lovą, nusinešti indus. Mūsiškės dar nepasikloja lovų. Rachelė fiziškai labai smulkutė, gal kažko ir nepadaro, ką pagal amžių turėtų. Bet šiokias tokias ribas nustatome, aš esu griežtesnė, negu Rafailas.
Su trečiu vaiku jau tapote daugiavaike šeima…
Mums gerai sekėsi auginti pirmas dvi dukras, tad galvojome ir apie trečią vaiką. Pavadinome ją dvigubu vardu Frida Ester. Rafailas Estera norėjo pavadinti pirmąją dukrą, paskui antrąją… Kai laukėmės trečiosios, jau iš anksto žinojome, kad ji bus Frida. Bet koks sutapimas – dukrytė gimė per Esteros vardo dieną! Tai priėmėme kaip ženklą, kad ji atsinešė šį vardą, todėl turi dvigubą.
Mums visiems sunkiausia buvo auginti pirmą vaiką. Paskui Rachelei buvo 2 metai ir 2 mėnesiai, kai gimė Lėja. Irgi buvo nelengva, nes abi dar mažytės, nesusitarsi, kaip dabar. Trečiosios auginimas pats lengviausias, nes vyresniosios jau gana savarankiškos ir protingos. Jei mažytė miega, paprašau, kad netriukšmautų. Į lauką dažniausiai einame visos kartu, nes Rachelė ir Lėja nori, kad pasupčiau, pažiūrėčiau, kaip jos laksto. Gyvename nuosavame name, tad išėjimas į kiemą nesudėtingas. Vyresniosios dar viską nori daryti kartu su mumis, nors ir turi savo kambarius. Rachelė ir pamokas ruošia ten, kur būna visa šeima.
Ar nėštumas ir gimdymas karantino metu buvo kuo nors ypatingas?
Tik spėjome sudalyvauti Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose, pasveikinti Rafailą su laimėjimu, ir prasidėjo antrasis karantinas, viską uždarė. O lapkritį aš pradėjau lauktis. Iki pat gimdymo atostogų dirbau optikoje, bendravau su klientais, bet kažkaip stebuklingai pavyko išvengti koronaviruso.
Kai atėjo gimdymo laikas, vyrams vėl buvo galima dalyvauti gimdyme. Rafailas buvo kartu su manimi gimstant visoms mūsų dukroms – man labai svarbus jo psichologinis palaikymas. Tik kai gimdžiau Lėją, likus valandai iki gimimo, turėjo išeiti, nes 12 valandą dainavo vaikiškame spektaklyje – nebuvo kam jo pakeisti. Nuostabus gydytojas, pas kurį tada gimdžiau, pasakė: „Tėveli, važiuokit, čia viskas labai gerai sekasi“. Per spektaklio pertrauką jam paskambinau ir pasakiau, kad gimė Lėja. Telefonu nusiunčiau mažylės nuotrauką, jis su kolegomis pasidžiaugė ir padainavo iki galo vaikišką spektaklį.
Frida gimė 4 valandą ryto, jis pabuvo su manimi gimdymo namuose, o ryte tiesiai iš jų išvažiavo į darbą. Frida gimė greitai, per keletą valandų.
Visi vaikai gimė pas skirtingus gydytojus, nesitariau iš anksto, bet neturiu jokių priekaištų nė vienam gydytojui. Rafailas labai tvirtai atlaikė gimdymus, jame labai daug tvirtybės, racionalumo – nei bijojo, nei alpo. Padėjo man kvėpuoti, kai prašiau, pamasažuodavo, už rankos palaikydavo. Be jokio išgąsčio ar sutrikimo.
Kaip šeimoje dalijatės pareigas?
Kai būna Vilniuje, Rafailas nuveža mergaites į mokyklą ir darželį. Aš lieku viena namuose su leliuku. O paskui iškart po pietų jas ir parveža, nes stengiamės ilgai nepalikti ugdymo įstaigose. Rachelė nenori būti prailgintoje grupėje. Kol abi mergaitės lankė darželį, kartais padarydavome „namų dieną“, pirmadieniais Rafailui nėra repeticijų Operos ir baleto teatre, jis likdavo namie su dukromis. Būdavo dienų, kai pasiimdavome jas iki pietų. O dabar, kai Rachelė pradėjo lankyti mokyklą, disciplinos atsirado daugiau, jau negali vėluoti ar visai nenueiti.
Kol esu namie su kūdikiu, daugiau buities pareigų tenka man. Bet jei turi laisvo laiko, Rafailas irgi mielai užsiima su mergaitėmis, gamina daug laiko ir kantrybės reikalaujančius patiekalus. Tarkime, 6 valandas ruošia plovą ar kokį troškinį. Jis pjauna žolę. Bet jei reikia, ir skalbinius moka padžiauti, ir dukrytes užmigdyti.
Diana, kaip derinate žydiškas ir lietuviškas šventes?
Mes švenčiame žydų Chanuką, kuri kasmet būna vis kitu metu, ir lietuviškas Kalėdas. Tiesa, kažkuriais metais abi šventės sutapo. Chanukos metu, kuri trunka 8 dienas, kiekvieną dieną degama žvakutė šviesos stebuklui prisiminti. Tuo metu kepamos latkės (bulviniai blynai), kuriuos paprastai kepa Rafailas. Aš žydiškų patiekalų gaminti nemoku, nes jie gana sudėtingi. Kartais Rafailas nuperka jau pagamintų saldumynų, mes mėgstame spurgas. Mūsų šeimoje šventės švenčiamos be religinių apeigų, tiesiog susėdame visi prie stalo ir pasivaišiname šventiniais patiekalais. Taip švenčiame ir Kalėdas. Šiais metais iškeliavo mano močiutė. Kol buvo gyva, iki karantino buvo tradicija per šventes susitikti pas ją. Antrąją Kalėdų dieną paprastai būname su draugais arba kaimynais. Rafailas per pačias Kalėdas dažniausiai nedirba.
Kadangi abudu augome šeimose, kur nebuvo stipriai laikomasi religinių tradicijų, mums prisitaikyti vienam prie kito visai nesudėtinga. Tradicijų besilaikančių žydų namuose nepuošiamos eglutės, nekviečiamas Kalėdų Senis, o mūsų šeimoje visa tai yra. Rafailas nė vienais metais nėra pasakęs, kad norėtų, kad būtų kitaip, – atvirkščiai, labai džiaugiasi eglute.
Kokių dovanų mergaitės gavo per Kalėdas?
Mes stengiamės gyventi tvariai, nepirkti menkaverčių plastmasinių žaislų, kuriuos greitai numestų. Daug žaisliukų perimame „iš antrų rankų“ – atiduoda draugai. Bet Kalėdoms leidžiame išsirinkti tokį geidžiamą daiktą, kokio jos nori. Pernai tai buvo vaikiški išmanūs laikrodukai. Pirmomis dienomis taip aktyviai skambino ir mums, ir seneliams! (juokiasi). Bet greitai išnaudojo telefono sąskaitas, tad apsiramino.
Rachelė labai mėgsta stalo žaidimus, dėliones, mąstymo žaislus, tad visada pradžiugina tokio tipo dovanos. O Lėja ilgai nemoka išlaikyti dėmesio. Jai patinka žaisti su lėlytėmis, pačiai persirenginėti 10 kartų per dieną. Dar ją labai pradžiugina piešimo priemonės, nes mėgsta piešti.
Be to, mergaitės jau gavo taip lauktą dovaną – sesutę. Jos abi mūsų prašė dar vieno vaikelio, tiesa, Rachelė norėjo broliuko, o Lėja sesutės. Jos labai džiaugsmingai sutiko ir žinią apie nėštumą, ir jau gimusią sesutę. Manėme, kad bus pavydo etapas, bet nieko panašaus neįvyko!
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Dobiliuko foto
„Mamos žurnalas“
