Tęsiame straipsnių ciklą apie veiklias mamas. Visus metus skaitykite pokalbius su aktyviomis moterimis, kurioms vaikai ne tik kad nesutrukdė, o atvirkščiai – davė įkvėpimą pradėti naujas veiklas.
Kviečiame susipažinti su trečiąja mūsų projekto dalyve Sandra Balniene (30 m.) iš Vilniaus, kuris su vyru Roku (31 m.) augina sūnelius Beną (5 m.) ir Arą ( 2,5 m.). Pokalbis su Sandra turėjo įvykti vėliau, tačiau suskubome ją pakalbinti dar šiam numeriui, nes prasidėjus karui Sandra iš karto ėmėsi padėti likimo nuskriaustiems Ukrainos gyventojams.
Sandra, pirmiausia papasakokite, kokia buvo Sandra „iki vaikų“? Kokia veikla tuo metu užsiėmėte?
Iki vaikų gimimo dirbau telekomunikacijų bendrovėje, kurioje ir susipažinau su savo vyru. Tuo metu gyvenome nerūpestingą gyvenimą, tačiau viduje vis kažko trūko. Nežinojau, kaip save realizuoti, kaip išnaudoti turimą potencialą. Be galo patiko padėti žmonėms, pavyzdžiui, kai pavykdavo jiems sutaupyti pinigų, kai ateidavo rinktis telefoną ar kitą išmanųjį įrenginį, man diena tapdavo gražesnė.
Viskas apsivertė aukštyn kojomis gimus sūnui Benui. Pirmieji motinystės metai buvo kaip amerikietiškieji kalneliai. Be galo daug džiaugsmo, tačiau ir nerimo dėl sūnaus, dėl savo pasikeitusios būsenos. Sunkiai susitaikiau su mamos ir namų šeimininkės vaidmeniu, norėjosi pasiūlyti pasauliui kažką daugiau. Todėl sūnaus lavinimui skyriau daug dėmesio, nuolatos lankydavomės įvairiuose užsiėmimuose. Dabar suprantu, kad taip bandžiau užpildyti savo vidinę tuštumą pasikeitus gyvenimo būdui. Noriu padrąsinti visas „šviežias“ mamas, jog viskas, ką jaučiate, yra normalu. Jums viskas gerai, tik priimkite situaciją ir duokite sau laiko.
Ar vaikai daug lėmė pasirinkimą užsiimti tuo, ką dirbate dabar?
Vaikai buvo pagrindinė šios veiklos priežastis. Kai tapau mama, mano akys pradėjo pastebėti visus vaikus aplink. Nuolat pastebėdavau įvairius vaikų globos namų pranešimus, jaučiau begalinį apmaudą bei norą pakeisti situaciją, bet vis slopindavau save, jog turiu žiūrėti „savo“ daržo. Tačiau galų gale paklausiau savo širdies, ir tai buvo geriausias dalykas mano gyvenime. Tada atsirado „Žmonės žmonėms“.
Papasakosiu išsamiau. Gimus antrajam sūnui, tiesiog lipau sienomis nuolat galvodama apie vienišus vaikus. Tuomet mane stipriai veikė motiniški hormonai. Ieškojau būdų, kaip padėti vaikams daiktais, savo rankų darbo gaminiais, tačiau pasiūliusi tokią pagalbą kelioms organizacijoms, išgirdau, jog labiausiai trūksta ne daiktų, o rankų. Tuo metu jaunėliui Arui buvo vos 5 mėnesiai, supratau, kad aktyviai prisidėti man nepavyks.
Artėjo Valentino diena, nusprendžiau savo FB paskelbti, jog organizuoju renginį sutrikusio vystymosi kūdikių ir vaikų globos namuose Antakalnyje, Vilniuje. Didelei mano nuostabai vienas po kito atsiliepė vis daugiau žmonių. Tarp jų – ir labai man bei organizacijai svarbus žmogus, mano dabartinė kolegė bei „Žmonės žmonėms“ dalininkė Tatjana Jablonskienė. Tada moteris paaukojo renginiui skanėstų bei flomasterių, o dabar mudvi kartu jau perėjome ir ugnį, ir vandenį. Kai po renginio vežėme vieną iš organizatorių namo, abi verkėme ir ji paklausė – o gal darome kažką? Grįžus namo emocijos netilpo manyje, apie ketinimus įkurti paramos organizaciją pasakiau vyrui, kuris ir buvo pavadinimo autorius. Pagalvojęs pasakė – juk pagrindinė idėja, kad žmonės padeda žmonėms.
Dabar ši paramos veikla yra mano gyvenimas, mano aistra, mano kūdikis. Su kolege esame pametusios galvas dėl šios veiklos, todėl joje sukamės kiaurą parą. Nedrįstu to vadinti darbu, veikiau tai gyvenimas. Tad taip, tai yra mano pagrindinė veikla.
Kokiu principu veikia ši organizacija?
Dažnai juokauju, kad esame greitojo reagavimo būrys, tačiau čia yra daug tiesos. Susikūrėme vaikams ir dėl vaikų. Tiems, kurie auga globos namuose, lanko dienos centrus ar yra socialinės rizikos grupėse. Susikūrėme, kad neštume į pasaulį aiškią žinutę: „Visi vaikai yra mūsų, nėra niekieno vaikų“.
Nuo pirmųjų susikūrimo dienų lankomės vaikų globos namuose, organizuojame jiems mokymus, žaidžiame, pramogaujame, švenčiame vaikų gimtadienius, metų šventes. Turime visokiausių tradicijų: sporto šventės su turnyrais, auto-moto-ralio renginiai, vasaros uždarymas. Dideles emocijas kelia prisiminimai apie sporto šventes, kuomet su vaikais organizuojame estafetes, žaidžiame, mus užklumpa lietus, visi šlapi bėgame į globos namus šildytis, valgome pyragus bei sriubą, kuria mus vaišina auklėtojos.
Kasdien stengiamės dėl šių vaikų gerovės, ieškome, kaip patenkinti jų poreikius bei suteikti jiems emocinį stuburą. Palaikome, nesmerkiame ir neteisiame. Karantino metu į mūsų organizaciją ėmė kreiptis šeimos, vienišos mamos, kurios pajuto maisto ir būtinųjų higienos priemonių, vaistų stygių. Todėl jau 1,5 metų dirbame dviem frontais – tiek su socialinės rizikos šeimomis, tiek su vaikais iš globos namų. Visa tai įmanoma tik dėl visa širdimi pasiaukojančių savanorių.
Kokia labiausiai įstrigusi istorija, kuri ypač palietė širdį?
Kartą gavome pagalbos prašymą iš daugiavaikės šeimos, kurios 3 metų vaikas miega autokėdutėje, nes neturi lovos. Padėjome žaibiškai, nesmerkėme, neteisėme. Abu tėvai augo tokioje aplinkoje ir neišmoko paprastų socialinių įgūdžių. Šeimai buvo pristatytas pietų stalas, ir socialinė darbuotoja atsiuntė nuotrauką, kaip mama užklojo stalą plėvele ir sako „reikia saugoti“. Atrodo smulkmena, bet mums tai buvo didžiulis laimėjimas.
Negaliu nepasiteirauti apie įvykius Ukrainoje. Gal ėmėtės padėti Ukrainos vaikams?
Nuo pirmųjų dienų renkame paramą vaikams, kurie pasiekė Lietuvą iš Ukrainos globos namų. Organizavome į Ukrainą autobusą, užpildytą maisto produktais, higienos priemonėmis, medikamentais. Tuo pat metu sulaukiame didžiulio srauto paramos prašymų iš Lietuvos šeimų, vienišų mamų bei mamų, auginančių neįgalius vaikus. Nesistebiu išaugusiu pagalbos ir paramos prašančių žmonių skaičiumi, nes prekės ir paslaugos brangsta valandomis. Pasinaudodama proga labai kviečiu prisidėti prie paramos mūsų organizacijai, nes kartu mes galime nuversti kalnus: VŠĮ „Žmonės žmonėms“, sąskaitos numeris LT067300010161840180.
Tradicinis klausimas, ko palinkėtumėte visoms mamoms?
Klausyti širdies, nes ji žino, kokiu keliu eiti. Kartą kalbėjau su vaikų globos namų vadove ir pasakiau, kad turiu tik daug praktikos, tačiau mažai teorinių žinių šioje socialinėje veikloje. Ir ji atsakė: „Daryk viską, kaip ir dabar, iš širdies“. Galiu patvirtinti, kad klausantis širdies balso, negali nepavykti.
Ir skirkite sau laiko! Save realizavusi mama šeimoje jaučiasi ir elgiasi visai kitaip. Kurkite stiprią abipusę partnerystę, kurioje abu tėvai groja pirmuoju smuiku vaiko gyvenime.
Mylėkite! Save, vaikus, vyrą, draugus, kolegas ir gyvenimą.
Simona Juodsnukienė, nuotraukos Alanela photography
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
