Apie socialinių tinklų žvaigždę ir trynukų mamą Simoną Lipnę tikriausiai girdėjo dauguma mūsų žurnalo skaitytojų. Simona išgarsėjo sukūrusi savo tinklaraštį, kurį dabar seka beveik 90 000 žmonių.
Trynukų mama atvirai pasakoja apie kasdienybę: kaip gyvena, ką valgo, kur pramogauja ir apsiperka. Ir net apie tai, kaip koreguoja kūną plastinėmis operacijomis. Atvirumas – tokia yra populiarumo sąlyga.
27-erių mama visada pasitempusi, o per karantiną sako su vyru Mindaugu net sukūrė šeimos verslą. Apie vidinį „varikliuką“ ir apie tai, kaip viską suspėti, kalbamės su Simona Lipne.
Kaip priėmėte tokią dosnią likimo dovaną – žinią, kad laukiatės trijų vaikelių iš karto?
Kadangi vaikų labai norėjome, ta žinia tikrai buvo puiki. Norėjome didelės šeimos, bet galbūt būtume planavę tris vaikus ne vienu metu (juokiasi). Nėštumas, žinoma, buvo sudėtingas. Kartais būdavo taip bloga, kad tam tikrų laikotarpių aš nė nebeprisimenu. Šalia esantiems žmonėms buvo dar sunkiau, negu man pačiai. Nuo 24 nėštumo savaitės gydytojai liepė gulėti lovoje, nėštumo pabaigą praleidau ligoninėje.
Dėl išvaizdos, kad nešiojant tris labai pasikeis figūra, visiškai nesijaudinau – šiais laikais viskas pataisoma. Per nėštumą priaugau tik 13 kilogramų. Po gimdymo praėjus vos dviem savaitėms svėriau tiek, kiek prieš nėštumą. Per porą mėnesių nukrito dar 5 kilogramai. Tuo metu, kai maitinau, buvau sau pati gražiausia. Maitindama visiškai neribojau mitybos. Suvalgydavau pakelį chalvos ar porą pakelių vafliukų – niekas į kūną nėjo. Valgiau viską, ko norėjau, galbūt dėl to ir vaikai dabar nėra išrankūs jokiam maistui. Vėliau, jau baigus maitinti, ryžausi pasikoreguoti kūną, nes buvo prasiskyrę pilvo raumenys – to jokiomis mankštomis nebeatstatysi, tik chirurginiu būdu. Pasikoregavau ir krūtis, ne tik dėl estetinių dalykų, bet ir dėl sveikatos – kad nevargtų stuburas.
Kokie buvo pirmieji metai, auginant trynukus? Ar vaikeliai augo sveiki?
Kai dabar žiūrime į naujagimių nuotraukas, jie atrodo tokie mažyčiai, juk svėrė maždaug po pusantro kilogramo. Tada mums atrodė, kad taip ir turi būti. Bet iš tiesų juk gimė neišnešioti, mažo svorio. Vienai dukrytei pirmaisiais metais teko atlikti širdelės operaciją, užverti širdies lataką, kuris nespėjo užsiverti dėl to, kad gimė pirma laiko. Kitų didesnių sveikatos problemų neturėjome. Ir pradėję lankyti darželį, jie beveik nesirgo, auga aktyvūs, judrūs. Visi skirtingos išvaizdos, svorio ir plaukučių spalvos. Visų trijų batų dydžiai skirtingi. Kaip ir charakteriai. Darželio auklėtojos juokais klausia, ar čia tikrai visi tų pačių tėvų?
Kaip sekėsi išmaitinti savo pienu?
Gimdymo namuose parodė, kaip žindyti, bet mūsų atveju pieną reikėdavo nusitraukti, juk trijų krūtų neturiu. Įsigijau galingą pientraukį. Žinoma, nusitraukinėjant reikia daugiau laiko, bet yra ir savų pliusų – tiksliai žinai, kiek vaikelis suvalgė. Po gimimo bandžiau duoti ir mišinuko, tik jo vaikai netoleravo. Tad mano pienas buvo vienintelė išeitis. Iš pradžių norėjau išmaitinti savo pienu bent pirmąjį mėnesį. Juk gimė tokie mažyčiai. Paskui – bent tris. Pavyko iki septynių. Nors psichologiškai nujunkyti buvo nelengva, raminau save, kad prasidėjus papildomam maitinimui mano pienas jau nebėra toks gyvybiškai svarbus.
Visokių kuriozų buvo dėl to maitinimo. Kadangi vaikams gimus neėmiau akademinių atostogų universitete, važiuodavau į paskaitas, palikusi auklei pieno. O grįždama namo pradėdavau nusitraukinėti dar automobilyje, kad būtų greičiau. Yra tekę pasidarbuoti pientraukiu ir ilsintis gamtoje – dėl to nekompleksuoju. Jei maitinanti viešoje vietoje moteris kažką trikdo, – tai jų problema.
Mūsiškiai valgo, miega ar žaidžia visi vienu metu. Be režimo trynukų auginti neįmanoma, „nuvažiuotų stogas“. Pažįstu šeimą, kuri bandė auginti trynukus be režimo, tai privedė tėvus prie visiško išsekimo.
Pas mus nuo pat gimimo viskas vyksta vienu metu. Iki šiol pietauja, valgo ledus ar važiuoja dviračiu visi trys. Taip ir jiems, ir mums paprasčiau.
Gebėjote baigti universitetą su trim vaikais be akademinių atostogų?!
Kokiam pusmečiui buvau atsitraukusi – kiek įmanoma, mokiausi ir atsiskaitinėjau nuotoliniu būdu. O paskutiniais bakalauriniais metais vaikus palikdavau auklei ir važiuodavau į paskaitas. Tik kai kurie dėstytojai žinojo, kad auginu trynukus. Auklę pavyko rasti pačią geriausią pasaulyje, visiškai ja pasitikėjau. Patyrusi moteris, pati neseniai auginusi savo anūkus. Auklę samdėme 2,5 metų, kol vaikai pradėjo lankyti darželį. Buvo sunku atsisveikinti, ir dabar kartais vaikai paklausia, kur ji, nori važiuoti pas auklę į svečius.
Studijos man davė naudos kuriant asmeninį verslą. Esu baigusi rinkodaros ir tarptautinio verslo specialybę, gavau teorinių žinių, bet vertingiausia universitete buvo sutiktos asmenybės. Jie parodė pavyzdį, kaip daromas verslas, kaip siekiama karjeros tarptautinėse įmonėse. Jie motyvavo mane nesustoti, veikti. Todėl gavusi diplomą po kelių mėnesių sukūriau savo tinklaraštį ir pradėjau dirbti su reklama.
Kas fiksuoja jūsų šeimos kasdienybę, kurią rodote tinklaraštyje ir instagrame?
Dažniausiai fotografuoju aš pati, išmokiau ir vyrą. O kai norime profesionalios fotosesijos, kad būtume visi penki, tada jau kreipiamės į fotografus.
Tinklaraštis trynukai.lt buvo sukurtas, kad žmonės mažiau klausinėtų, kaip mums sekasi juos auginti.
Be to, norėjau skelbti žinutę: su vaikų gimimu niekas nesibaigia. Toliau gyveni su vyru, dirbi, tobulėji.
Vaikai tik įkvepia, o ne įkalina. Man visada patiko daugiakanališkumas, kai užsiimi ne viena veikla.
Iš pradžių iš sekėjų sulaukdavau tik pozityvių žinučių, palaikymo, o paskui atsirado žmonių, kurie pavydi ir dėl to prirašo visokių bjaurių dalykų. Jei žmogus nesugeba susikurti savo svajonių gyvenimo, jis pavydės tam, kas sugeba. Ir kritikuos viską – kad nusipirkai ne tokią mašiną, nukeliavai ne į tą šalį, sveri ne tiek, kiek jis norėtų. Manau, kai kurie žmonės negali susitaikyti su tuo, kad kitam sekasi geriau. Kad turime savo verslą, namus, gražią šeimą.
Patricijai, Emilijai ir Herkui – treji. Kuris vaikų auginimo etapas buvo sudėtingiausias?
Dabar mūsų namuose yra trys trejų metų krizės. Vienam tie ožiai didesni, kitam mažesni, būna dienų geresnių, būna blogesnių. Bet supranti – jie auga, tai praeis, reikia turėti kantrybės. Neturiu kada skaityti psichologinių knygų apie trejų metų krizę, nepamenu, kada ir televizorių buvau įsijungusi, tad viską darau intuityviai, kaip sako mano širdis. Parduotuvėje jie ant žemės nekrenta ir nesispardo, nes žino, jeigu taip padarytų, daugiau į parduotuvę neitų. Taip pat žino, kad nepirksime visko, ko užsigeis, kad gali išsirinkti tik po vieną daiktelį ar kokį skanumyną.
O kad trejų metų krizė pasireiškia savarankiškumo priepuoliais, tai nieko naujo – mes visą laiką skatinome vaikus būti savarankiškais, jau senokai jie patys apsirengia, susideda žaisliukus. Vaikai žino, kad bliuzono etiketė turi būti nugaroje. Ir auklėtojos pastebi, kad mūsiškiai savarankiški.
Kaip sekėsi išleisti į darželį?
Trynukai pradėjo eiti į darželį, būdami 2 metų ir 4 mėnesių. Adaptacija praėjo skirtingai. Du priprato labai lengvai, o vienai mergaitei buvo labai sunku, beveik tris savaites ji verkė taip, kad skambėjo visas darželis. Auklėtojos pradėjo sakyti, kad ji turbūt nepripras, ją geriau dar kurį laiką palikti namuose.
Pasakiau: nejuokaukit. Atskirti vaikus? Paprašiau dar kurį laiką kantriai palaukti, ir tikrai – atėjo laikas, kai ji priprato. Manau, mamos širdis geriausiai jaučia, ko reikia vaikui. Dukrytė prisirišusi ne tiek prie manęs, kiek prie artimos aplinkos. Aš, auklė, tėtis – jai nebuvo svarbu su kuo būti, svarbu, savo pažįstamoje aplinkoje. Bet aš auginu vaikus ne mamyčiukus, juos auginu ne sau, o pasauliui. Jie turi bendrauti, nebijoti. Augindama nelaikau vaikų prie savęs, stengiuosi, kad jie būtų kuo komunikabilesni.
Kiek laiko skiriate sau, savo išvaizdai?
Kai vaikai miega, o kartais ir kai žaidžia, galima pasidaryti visokių grožio procedūrų. Pavyzdžiui, masažą šepečiu ar veido kaukę. Net kūno įvyniojimą – juk dabar pilna įvairiausių kosmetikos priemonių. Sportui kol kas laiko neturiu, dabartiniu etapu svarbiau išvystyti verslą. Negaliu sau leisti būti pavargusi, apsileidusi, nes mano gyvenimas yra matomas. Aš esu tam tikras pavyzdys kitoms mamoms. Neturiu laiko galvoti, kad blogai jaučiuosi ar nėra nuotaikos.
Gyvenimo spalvų suteikia kelionės, su vyru abu esame kelionių fanai. Net gimus vaikams pavykdavo per metus kokius 6 kartus kur nors iškeliauti. Tam daug laiko nereikia – 2 ar 3 dienos, atitrūksti nuo rutinos, buities, ir vėl esi kupinas jėgų. Per karantiną su vyru sukūrėme verslą – internetinę parduotuvę, siūlome prekes, kurias esame patys išbandę ir kurias norime rekomenduoti kitiems. Tad dabar net ir kelionių metu negalime išjungti kompiuterio, nes klientai nelauks, kol mes paatostogausime.
Vaikai mato mus dirbančius, liūdnokai pajuokaujame, kad dabar net laikas dviese iš tikrųjų virto laiku trise – aš, vyras ir kompiuteris. Bet tik kažką veikdamas gali susikurti savo svajonių gyvenimą, ir jį mes dabar kuriame iš visų jėgų.
Sandra Meškauskaitė
Gabrielės Švirinės nuotraukos
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
