Tinklaraštininkė piešia nepadailintą mamos gyvenimą: „Viską socialiniuose tinkluose matome pagražinta“

Lauros Beržanskienės nuotrauka. LauBer Photography

Būti mama-tinklaraštininke dabar populiaru. Vis dėlto originalaus turinio, kuris kažkuo nustebintų, nėra daug. Žemyna, kurios tinklaraštis vadinasi tiesiog „Mamos gyvenimas“ atliepė mūsų žurnalo mintis.

Žemyna augina Gabrielių (6 m.), Kamilį (4 m.) ir Miglę (1 m.), yra teisės magistrė ir… vairavimo instruktorė.

Žemyna, kaip tampama tinklaraštininke? Susikuri paskyrą ir rašai?

Visą gyvenimą norėjau būti žurnaliste. Mokyklą baigiau Kaune, ten, būdami mokiniai, kūrėme savo laidą, ruošėme reportažus. Henrikas Vaitiekūnas man buvo ir yra kažkas tokio… Bet kai atėjo metas studijuoti, matyt, pasitaikė netinkamų patarėjų, ir įstojau į teisę, paleidau savo svajonę. VU baigiau komercinės teisės magistrą.

Vis dėlto svajonė grįžo tinklaraščio pavidalu.

Kaip viskas vyko? Save laikau adekvačia mama ir jau augindama pirmuosius du vaikus jaučiau, kad noriu dalintis savo nuomone. Tiksliau – pasiūlyti kitokią nuomonę mamoms, kurios dėl kiekvienos smulkmenos kraustosi iš proto. Bet „sprogau“ tik tada,  kai laukiausi trečiojo vaiko – Miglės. Tada pradėjau dalyvauti forumuose ir feisbuko grupėse ir pamačiau, kokią neteisingą informaciją mamos dalina viena kitai, ir, kas labiausiai keista, – didžiausios patarėjos yra tos, kurios turi po vieną vaiką. Jų akimis, yra tik viena vienintelė tiesa, kurią jos išgyveno. Supratau, kad noriu pasidalinti savo patirtimi, nes esu 3 vaikų mama. Kokia mano žinutės esmė? Kiekvienas vaikas toks skirtingas ir kiekviena patirtis tokia nevienoda, kad motinystėje vienos tiesos negali būti. Net jei turėsi 10 vaikų, jie bus tokie skirtingi, kad negalėsi vienam vaikui automatiškai pritaikyti patirties, kurią patyrei su kitu vaiku. Motinystės patirtys yra visiškai skirtingos. Ir jeigu tu nedarai taip, kaip daro kita mama, tu nesi bloga.

Pasidalinkite, kuo skiriasi jūsų pačios vaikų auginimas?

Pametinukai buvo sąmoningas mūsų sprendimas. Man be galo gražu didelės šeimos. Viena iš svajonių – pilnas Kalėdų stalas, kai pas tėvus susirenka vaikai su antromis pusėmis, klegančiais savo vaikais. Tiesa, kai pagimdžiusi antrąjį vaiką, dėl kito jau buvau suabejojusi. Buvo laikotarpis, kai gyvenau pajuodusiais paakiais, pervargusi.

Nepaisant to, kad tarp vaikų 1,5 metų skirtumas, jie augo visiškai skirtingai, nuo pat nėštumų. Trečiasis buvo pats sunkiausias, nes pilnas baimių ir nerimo. Teko su berniukais būti sanatorijoje ir ten pamačiau, kokių gali būti ligų, labai bijojau, kad man nenutiktų ko nors panašaus. Be to, genetikė per pirmąjį vaisiaus sprando raukšlės matavimą pasakė, kad centimetrai „ties riba“. Pykinimai, galvos skausmai tęsėsi 4 mėnesius. Daugybę savaičių eidavau į dienos stacionarą lašintis lašelinių, vaistų ir vitaminų, o tada – į darbą.

Žindymo patirtys irgi labai skyrėsi. Nors aš ta pati, mano krūtinė ta pati ir mano organizmas taip pat išskiria pieną. Kai pradėjau žindyti Miglę, supratau, kad tikrai nesu ta žindymo ekspertė, kokia maniausi esanti. Kaip aš galiu neišmaitinti vaiko, jeigu prieš tai jau išmaitinau du? Juk aš viską žinau! Bet tai nepadėjo. Dukrytei pradėjo kristi svoris – per kelias savaites neteko kilogramo. Lankiausi pas žindymo specialistę, ji irgi ilgai nesuprato priežasties, nes pieno buvo. Vis dėlto paaiškėjo, kad dukra tiesiog neištraukdavo riebiojo pieno, laukdavo, kol prikapsės tiesiog į burną. Tuomet kurį laiką teko nutraukinėti kas 3 valandas ir maitinti iš buteliuko, vieną porciją primaitinti mišinuku, kol įėjome į vėžes.

Lauros Beržanskienės nuotrauka. LauBer Photography

Vaikų raida irgi skirtinga. Pirmajam sūnui buvo nustatytas mišrus raidos sutrikimas, susijęs ne su motorika, o su kalba. Motorinė jo raida buvo ideali, sūnus viską pradėdavo daryti net anksčiau, nei bendraamžiai.

Devynių mėnesių jis jau vaikščiojo. Žinoma, dabar suprantame, kad čia turėjo įtakos aukštesnis raumenų tonusas. Tačiau iki 2,5 metų sūnus beveik nekalbėjo – sakė vos kelis žodžius ir tuos paukščių kalba. Nuo 2 metų pradėjome ieškoti problemos. Spėkite, ką išgirdau? Žinoma: „Ko jūs jaudinatės, juk jam tik 2 metai, be to, berniukas, užaugs, nesukite galvos“.

Nenurimome, pradėjome žygius pas gydytojus. Viena neurologė pasiūlė pavartoti žuvų taukų. Kita vitaminų. Kai galų gale po 8 mėnesių laukimo eilėje patekome į raidos centrą, logopedė pasakė: „Mamyte, kur jūs iki šiol buvote?“ Supratau, kad motiniška, raganiška prigimtis, intuicija turi imti viršų, net jei visi aplinkui sako, kad viską išsigalvoji.

Laimei, raidos sutrikimas buvo nežymus, pradėjome lankytis pas specialistus, gavome užduotis, kurias darėme namuose, ir sutrikimą įveikėme – sūnus dabar lanko priešmokyklinę grupę. O antrasis mūsų vaikas pradėjo kalbėti 1 metų 4 mėnesių – aiškiai, sujungdamas žodelius. Tuo pačiu metu prakalbo abu broliai, – 1,5 ir 3 metų.

Kaip tinklaraštyje sudominti žmones savo patirtimi? Atrodo, gyvenk kaip nori, koks kieno reikalas?

Viskas savaime lipinosi. Pradėjau dalintis ne tiesiog ataskaitomis apie savo gyvenimą, o į motinystę pažiūrėjau linksmai, su ironija. Sugalvodavau sentencijų apie motinystę, kurios priverstų nusišypsoti.

Ant kelio užvedė patarimas vyrams: „Niekada paskutinį mėnesį besilaukiančiai žmonai nesakyk, kaip blogai miegojai, nes ji matė, kaip tu gerai miegojai“.

Kai gimė Miglė, atradau naują patirtį – pirštukų žaidimus. Juos nufilmavusi sukeldavau į tinklaraštį, pasisekimas buvo stulbinamas. Sekėjai pradėjo tiesiog plaukti, jie vis laukdavo naujų įrašų. O aš stengdavausi atrašyti į kiekvieną komentarą ar žinutę. Ateidavo pasitenkinimas, kad tai, ką darau, yra ne šiaip laiko praleidimas, o kažkam naudinga.

Kas kiek laiko gimsta postas?

Chaotiškai, kai turiu ką pasakyti. Noriu kurti nuoširdų, naudingą turinį. Būna, kad ateina gera mintis, o aš tuo metu vairuoju, – puiku, įrašau į diktofoną. Kai ką pasižymiu užrašų knygutėje. Bet būna, kad šauna kokia nors aiški idėja, ir mintys tiesiog išsilieja. Kai ką parašau, kad tiesiog pati sau pakelčiau ūpą – guosdama ir drąsindama kitas mamas kartu drąsinu ir save.

Tikiu, kad kai duodi pats, gauni atgal. Man ši taisyklė pasitvirtino. Tai kas, kad neturiu 10 000 sekėjų, verčiau turiu tuos, kuriuos turiu, bet jie nuoširdūs, artimi – esame bendruomenė.

Kokie klausimai sukelia daugiausia mamų diskusijų?

Lauros Beržanskienės nuotrauka. LauBer Photography

Pavyzdžiui, kad kūdikis turi turėti dienotvarkę. Daug mamų kategoriškai teigia, kad galima kūdikį perlaužti pagal save ir viską daryti pagal laikrodį: kas 3 valandas maitinimas, tam tikros trukmės miegas, būdravimas. Man būdavo sunku patikėti, kad mamos tuo tiki, – juk vaikai tokie skirtingi.

Mano pirmasis vaikas gal ir tiko dienotvarkei, nes išalkdavo kas 3 valandas. Tačiau antrasis neturėjo jokio ritmo – jis norėdavo valgyti tai kas 20 minučių, tai kas 4 valandas.

Norėdama jį pritraukti prie grafiko būčiau turėjusi kūdikį tiesiog kankinti.

Kita tema – ką valgyti žindant. Forumai tiesiog kaista nuo šios temos, tačiau ir čia negali būti taisyklių.

Vienos mamos kūdikį išbers nuo gabaliuko jos suvalgyto šokolado, o kita gali valgyti tortus, bandeles, ir jos vaikui nebus nieko. Mamos mėgsta išsireikšti kategoriškai: negalima, nevalgyk, nedaryk.

Mamas klaidina perdėtas vyresnių mamų mamyčių ir močiučių aiškinimas. Pavyzdys – krūtinės streikas.

Mūsų mamoms ir močiutėms sakydavo – nebeturi pieno, nebemaitink. Gaunu laišką – vaikui 4 mėnesiai, pieno sumažėjo, tad močiutės liepė nebemaitinti. Parašiau tai mamai, kad viskas tvarkoje, vaikas kabo prie krūties, nes „užsisakinėja“ pieną. Įvyko augimo šuolis, pieno reikia daugiau, per kelias dienas vaikas jo užsisakys kitokias porcijas, ir žindymas tęsis toliau. Mama patvirtino, kad ji ir pati taip mano, bet juk abi močiutės sako savo.

Yra mamyčių, kurias vadinu vadovėlinėmis, nes jos mano, kad vaiką galima užauginti pagal vadovėlį. Bet taip nėra.

Kokie jūsų įrašai mamoms labiausiai patinka?

Labai jaučiasi, kai parašai įrašą tiesiog palaikantį mamas. Neseniai paskelbiau įrašą, kad apkabinu visas mamas, kurios išgyveno nemiegotą naktį, šiuo metu yra nevalgiusios, neplauta galva. Tuo norėjau pasakyti – taip yra ne tau vienai, ir tai tikrai praeis. Yra kita lygiai tokia pati mama neplauta galva, nemiegojusi ir pavargusi.

Lauros Beržanskienės nuotrauka. LauBer Photography

Man svarbu, kad mano skelbiamas turinys būtų įdomus.

Tinklaraščiai apie vaikiškų daiktų apžvalgas man neįdomu ir nelabai priimtina. Ne man ir renginiai, kur tinklaraštininkės surenka savo auditoriją, kad padalintų mėginukų. Noriu, kad tema pritrauktų žmones, o ne mėginukai, ir tegu ateina 2, o ne 5 mamos. Net jei vienas žmogus liks paliestas mano temos, aš jausiuosi padariusi gerą darbą.

Palaikau tokius tinklaraščius, kurie atstoja paramos grupes ar psichologinę tarnybą. Ir pati tokia dažnai jaučiuosi.

Dauguma dalykų, kuriuos aprašau, yra paprasti, mano pačios ar mano draugių išgyventi.

Būtinai reikia kalbėti apie mamą. Auginant vaikus, būna daug sunkių momentų. Gerai, jeigu moteris turi draugę ar mamą, su kuria gali viską aptarinėti, tačiau yra tokių dalykų, kurių net artimiausiam žmogui negali pasakyti. Kaupiasi, kaupiasi, o tada sprogsta. Tie psichologiniai dalykai ateina dažniausiai iš nuovargio ir dėl lyginimo savęs su kitais. Man užkliūdavo, kad mano vaikai, patekę į svetimą aplinką, iškart pradeda bėgioti, karstytis, išsilaksto į visas puses. O kiti vaikai sėdi prie mamos kojų ir žaidžia su žaisliuku. Gal kažką ne taip darau? Tada smagu susipažinti su kita mama, kurios vaikai, pasirodo, dar judresni negu mano. Mamos savo vaikais giriasi, žinoma, iš geros valios. Jos džiaugiasi, kad štai 10 mėnesių ir jau vaikšto. Įkelia nuotrauką ir paklausia: „ar dar turime grupėje vaikštančių?“ Juokinga?

Tikrai ne, jeigu esi pirmakartė mama, tavo vaikui 11 mėnesių, o jis dar nevaikšto.

Vis dėlto tinklaraščiai, mamų grupės yra didelė jėga. Tai motyvuoja. Sportuoti, pasigaminti įdomesnį patiekalą. Svarbiausia suprasti, kad žmogus nelinkęs rodyti savo nesėkmių, negražaus kūno, nesutvarkytų namų ir nelyginti to rožinio svetimo gyvenimo su savuoju. Viską socialiniuose tinkluose matome pagražinta. Tiesa, aš, keldama postus apie save, nesigrimuoju. Jeigu palaidinė labai sutepta, pasikeičiu, bet trupinių nepuolu valyti. Juk tai – mamos gyvenimas.

Pokalbio pradžioje užsiminėte, kad esate ir vairavimo instruktorė. Nors klausimas ne į temą, bet chaosas mamos gyvenime nesvetimas?

Su vyru esame sovietinių automobilių entuziastai. Turime 6 ir 9 modelio „Žigulius“, o aš su devintuku jau 5 metus dalyvauju moterų raliuose. Pirmą kartą dalyvavau būdama nėščia su antru vaiku (7–8 mėnesių), pernai irgi dalyvavau, kai laukiausi. Bet man to reikia – malonu žinoti, kad gali vairuoti mašiną be vairo stiprintuvo. Beje, mano šturmanė – irgi jauna mama, su kuria susipažinome laukdamosi antrų vaikų.

Ačiū už pokalbį.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 − trys =

Kitos temos: