Grupės „69 danguje“ narė Ingrida Martinkėnaitė šiemet antrąkart tapo mama. Apie dukras Mariją (13 metų) ir Evą (6 mėnesiai) bei sveiką gyvenimo būdą kalbamės su Ingrida.
Ingrida, esate ne tik atlikėja, bet ir tinklaraštininkė. Kaip atsirado „Su Ingrida. Mano kelionė sveikesnio rytojaus link“?
Tinklaraštis atsirado prieš kelerius metus iš noro dalintis savo atradimais apie mitybą, sportą, principus, kuriais vadovaujuosi pati. Man poreikis gyventi sveikai neatsirado staiga – jis visą laiką buvo, visada daug sportavau, prisižiūrėjau, man visą laiką buvo įdomu gilintis, kas naudinga sveikatai. Nesinori pagreitinti senėjimo procesų, norisi rūpintis savimi ir jaustis bei atrodyti gerai. Vaikystėje aš nevalgydavau saldainių, nes žinodavau, kad jie nesveika, – toks buvau vaikas. Vienu metu, kai pradėjau bręsti, kaip ir daugelis merginų, priaugau svorio. Matyt, pasikeitė hormonų veikla ir kūnas išsipūtė tarsi balionas. Tada išbandžiau, kas yra įvairios dietos, kalorijų skaičiavimas. Griežtų dietų laikytis negaliu – man tiesiog taip gyventi neišeina. Dabar madinga riebalų dieta irgi ne man, nes labai mėgstu vaisius ir daržoves. Teko ieškoti sveiko gyvenimo būdo, kuris padėtų numesti svorį nesikankinant ir visam laikui.
Supratau, kad man patogiau nepriaugti, be reikalo nevalgyti bandelių ir saldumynų, negu paskui mesti svorį. Tų pačių principų laikiausi tiek laukdamasi pirmosios dukros, tiek antrosios.
Kas man yra maitintis sveikai? Ryte suvalgau didžiąją dienos angliavandenių dalį, košes arba sumuštinį su duonos rieke. Pietums valgau sriubas, daržovių troškinius su mėsa, o vakarais – liesą mėsą, žuvį, daržoves. Valgau dažnai, 5–6 kartus per dieną ir po mažai. Tai greitina medžiagų apykaitą, neleidžia pakilti cukraus kiekiui kraujyje. Manau, kad ir protarpinis badavimas yra gerai, bet dabar, auginant kūdikį, jis man netinka. Dabar valgau sveikus ir kuo įvairesnius produktus, kad gaučiau visų reikalingų medžiagų.
Kaip pavyksta nepriaugti daug svorio nėštumo metu?
Jau prieš pirmąjį nėštumą supratau, kad jei priaugsiu daug svorio, paskui jį reikės numesti dietomis, o to kartoti tikrai nebenorėjau. Paprasčiau buvo maitintis subalansuotai – tada ir savijauta geresnė, ir kūnas lengvesnis. Mane prižiūrėję gydytojai pritarė, kad bandelės sveikatos tikrai neatneš, tai aš jų ir nevalgiau.
Su „69 danguje“ merginomis koncertavau iki nėštumo vidurio, nes jaučiausi puikiai, – manęs nepykino, beveik nebuvo matyti ir pilvuko. Besilaukdama Marijos, priaugau apie 12 kilogramų. Kai koncertų metu pasijusdavau išalkusi, sugrauždavau vieną kitą riešutuką – merginos mane praminė voveryte. Iš grupės merginų pirmoji tapau mama. Laukdamasi pirmosios dukrytės, sportavau iki pat gimdymo dienos.
Tiksliau, – išvakarių.
Sportas mano gyvenime yra kasdienybė, sportavau iki nėštumo, su Karina Krysko kartu šokome profesionalioje grupėje „Todes“. Mėgstu bėgioti, pasimankštinti su svoriais, o ir šokių treniruotės būdavo 4 kartus per savaitę. (To dabar labiausiai pasiilgstu, šokis turi kažkokią magiją, šokdama pamiršti viską aplink, lieka tik muzika ritmas ir aistra, šokis).
Nėštumo metu bėgioti nelabai tinka, bėgimą pakeičiau tempimo pratimais, kasdieniais pasivaikščiojimais. Visą nėštumą dariau paprastą pratimą „lenta“ – jis labai gerai sustiprina nugarą. Tiesa, nėštumo pabaigoje, kai pilvelis jau didelis, ta „lenta“ tokia įdomi (juokiasi).
Antro nėštumo metu irgi dariau tempimo pratimus, bet ne kasdien. Šįkart nebeturėjau tiek energijos, kaip pirmą kartą, norėjosi prigulti, pailsėti.
Pirmas ir antras nėštumas – palyginkite tas patirtis.
Besilaukdama pirmosios dukrytės, koncertavau iki 6 mėnesio, nėštumas praėjo tarsi nepastebimai. O kai laukiausi antrosios, 7 mėnesį prasidėjo netikrieji sąrėmiai, gydytojai liepė laikytis lovos režimo ir ilsėtis.
Jokių sportų, jokio lėkimo. Teko pagulėti ir ligoninėje. Kai ten patekau, kitą dieną Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, kuris irgi atnešė naujų patirčių. Visas pasaulis tarsi sustojo, ne tik aš. Niekas manęs nebeerzino feisbuke su kelionių nuotraukomis, jas pakeitė naminio maisto vaizdai… Visi kėlė troškinių nuotraukas, dalinosi patarimais, kaip nepriaugti daug svorio. Per antrąjį nėštumą irgi priaugau 12 kilogramų. Laikausi vienos stiklinės dydžio porcijų. Tai reiškia, vienu metu gali suvalgyti maisto tiek, kiek tilptų į stiklinę. Nustebsite, kiek daug ten telpa – ir kotletas, ir daržovės, net bulvės. Tik svarbu neužkandžiauti.
Ar psichologiškai karantinas buvo sunkus, ar persekiojo baimė nesusirgti, nepasigauti viruso?
Žinoma, baiminausi, bet vyras dar labiau! Jis mane laikė vos ne sterilioje aplinkoje. Niekur iš namų neleisdavo eiti, sakydavo, geriau pavaikščiok po terasą. Purškėme rankas, dezinfekavome namus po keletą kartų per dieną. Mes saugojomės ne šimtu, o trim šimtais procentų! Maistą užsisakydavome į namus ir parai jį išnešdavome į balkoną, kad žūtų virusai, esantys ant pakuočių. Žinoma, tai, kas dedama į šaldiklį, keliaudavo iškart tenai. Su niekuo nebendravome gyvai, tik telefonu, net ir Velykas su artimaisiais atšventėme per skaipą. Marija mokėsi nuotoliniu būdu iš namų.
Karantino metu vyrai negalėjo dalyvauti gimdyme…
Taip, gimdžiau viena, vyras tik nuvežė į ligoninę. Mano abu gimdymai ekstremalūs. Kai laukiausi pirmą kartą, visi nuteikinėjo ilgam procesui, neva pirmasis gimdymas trunka kelias paras. Kai nubėgo vandenys, dar nusprendžiau nueiti į dušą, o jau iš dušo vos išėjau – atrodė, tuoj pagimdysiu. Buvo daug išgąsčio, baimės, juk dar reikėjo nuvykti į Trakus, nes buvau nusprendusi gimdyti Trakų gimdymo skyriuje pas nuostabią gydytoją Viliją Variakojienę, su kuria bendraujame iki šiol. Kaip tyčia, 8 valandą ryto Vilniuje kamščiai, o iki Trakų juk 30 kilometrų! Viskas baigėsi gerai, šiaip ne taip pasiekėme ligoninę, ir po 40 minučių gimė Marija. Manau, kad ji galėjo gimti ir automobilyje…
Antrą kartą taip neberizikavau, pasirinkau gimdymo namus netoli savo namų, tad Evutė gimė Santariškėse. Vos pajutusi sąrėmius, jau nebedelsiau, čiupau iš anksto paruoštą krepšį su daiktais (jį susidėjau septintą nėštumo mėnesį) ir išvykau gimdyti. Eva užgimė per 4 valandas. Tai buvo labiau sąmoningas gimdymas, nes jau žinojau eiliškumą, ko laukti. Ir skausmą priimi kitaip, tiesiog programuoji save, kad tai ne skausmas, o džiaugsmas, kad gimsta nauja gyvybė. Antrą kartą viskas buvo lengviau. Labai dėkoju gydytojams R. Griciui ir D. Ramašauskaitei, kurie prižiūrėjo mano antrą nėštumą.
Po antrojo gimdymo nemiegojau kokias 5 paras, matyt, tiek daug adrenalino kūne cirkuliavo. Buvau tokia laiminga, norėjau tik žiūrėti į vaikelį, jį sūpuoti ant rankų. Nuo tos dar kartą patirtos motinystės kaifuoju iki šiol. Tiesa, buvo iššūkis mažylę pamaitinti, nes ji gimė nevalgiukė. Ir dabar tokia yra.
Nuovargio ženklus pajutau tik po kokio pusantro mėnesio.
Kaip mažylę sutiko vyresnioji sesė?
Karantininis laikas jai nebuvo lengvas, Marija mėgsta draugus, mokyklą, šurmulį. Jai buvo sudėtinga, juolab kad kiti tėvai ne taip griežtai laikėsi karantino, o mes to negalėjome leisti. Ji pati puikiai suprato, kad susitikinėti su draugais pavojinga.
Manau, kai tarp vaikų toks didelis amžiaus skirtumas, kūdikėlį prisipratinti turi pamažu. Marija iš pradžių bijojo, kad mažylė atims visą mūsų dėmesį, todėl buvo nustebusi, kad naujagimis gali būti toks ramus.
Sako: „Kokia faina mūsų sesutė, mama, ar ir aš tokia buvau?“ Jai labai įdomu viską lyginti, ką daro Evutė, ką darė tokio amžiau ji. Aš jai daug pasakoju apie jos kūdikystę, kokie buvo pirmi žodžiai, ką mėgo žaisti, žiūrime drauge senas nuotraukas, prisimename filmukus. Man atrodo, tai sušvelnino sesutės gimimo adaptaciją. Sesės kūdikystėje labai panašios – Eva tarsi mažos Marijos kopija.
Kas auginant Evą kitaip nei prieš trylika metų?
Pasinėriau į visiškai kitokią motinystę, mėgaujuosi ja. Dabar tiek daug vaiko auginimą palengvinančių priemonių. Puikus išradimas ortopediniai gultukai, kuriuose gali palikti vaiką, kad jis stebėtų aplinką, matytų viską, kas vyksta šeimoje. Man patinka saugios automobilio kėdutės, kurios išsilanksto iki gulimos padėties.
Pakeitėme kelias, kol atradome sau tinkamą. Ji lengva, galiu pakelti net ir su vaiku, labai patogu kelionėse, apie tokią su Marija net svajoti negalėjau. Patinka, kad atsirado tvarių dalykų, augančių kartu su vaiku, – tarkime, gultukas transformuojasi į maitinimo kėdutę ir pan. Turime lovelę, kuri skleidžia visokius garsus, – nuo klasikinės muzikos iki baltojo triukšmo, gamtos garsų, jūros ošimo. Įsigijome vežimėlį „kaip tanką“, su tvirtais ratais, šią vasarą puikiausiai važinėjome per kopas. (Visais savo atradimais dalinuosi instagrame ingrida_martinkenaite ir savo tinklaraštyje www.suingrida.lt.) Juk gyvename tarp dviejų miestų, nes įsigijome ir būstą Palangoje. Šią vasarą buvo daug darbo, kol įsikūrėme. Visą vasarą praleidome pajūryje, mėgavomės švariu oru, kiekvieną dieną vaikščiojome miškuose. Kai buvo maža Marija, daug sirgdavo, tad antrą kartą stengiuosi pasimokyti iš klaidų, daugiau laiko praleisti gryname ore.
Kokių dar vaikų auginimo principų laikotės?
Mūsų namuose ribojami saldumynai. Marijai dėl sveikatos gydytojai patarė vengti saldumynų ir gerti daug vandens. Gerti vandenį turime nuolat priminti. O per vaikų gimtadienius leidžiame suvalgyti gabaliuką torto, bet su sąlyga, jei išgers dvi stiklines vandens. Kategoriškų draudimų nemėgstu, vietoj saldainių siūlau vaisių, varškės su uogomis, kitų alternatyvių desertų. Visiškai uždrausti vaikui negali.
Eva kol kas valgo tik pienuką, bet jau ruošiuosi primaitinti, reikės ieškoti ūkininkų, kurie prekiauja ekologiškais produktais, kokybiška mėsa. Kaip ir Marijai, viską gaminsiu pati, kad maistelis būtų šviežias ir be priedų.
Ingrida, viename interviu sakėte, kad Naujųjų metų naktį sugalvojate norą. Ar jie pildosi?
Sutikdama šiuos naujuosius, norėjau, kad gimtų sveikas kūdikis. Sveikata – visų svarbiausia. Kelerius metus prieš tai abiejų su vyru noras buvo vienas – susilaukti vaikučio. Turėjome prietarą (regis, apie jį išgirdome iš astrologės Palmiros), kad, norint susilaukti vaikelio, reikia įsigyti 3 daiktus su ateinančių metų simboliu. Kaip mes ieškojome, paskutinį metų vakarą, Kiaulės metams tinkamų suvenyrų! Radome kiaulę-taupyklę, o dar dviejų daiktų ieškojome po įvairiausias parduotuves, net gėlių. Kažką panašaus įsigijome, ir mūsų noras tais metais išsipildė. Juokinga patiems, bet ko tik tie suaugusieji neprisigalvoja! Net grupės „69 danguje“ merginas užkrėčiau tuo norų rašymu, visos naujametinę naktį užrašo ant lapelių.
Kiek laiko augindama kūdikį skiriate sau?
Skauda širdį, bet kol kas laiko sau nerandu. Mano veikla pristabdyta, nesinori kažko daryti prievarta.
Didžiausias sportas – kelias valandas eiti su vežimėliu, jei tik leidžia oras. Rekordas buvo pajūryje nueiti 6 kilometrai į vieną pusę. Jau nei kojyčių, nei rankyčių nebejaučiau (juokiasi). Kai vežioju Evą, einu greitai, aktyviai kvėpuoju, kad kūnas gautų fizinio krūvio. Kilogramai po gimdymo jau atsistatė, formos gal dar ne tos, bet viskas savu laiku. Yra svarbesnių dalykų, nes tobulos formos. Jei para turėtų 34 valandas, tada būtinai skirčiau laiko savo mankštoms.
Kai atsibundu ryte ir nėra jėgų, ramiai išgeriu porą stiklinių šilto arba kambario temperatūros vandens.
Gali būti su citrina. Tada leidžiu organizmui atsibusti, įsijungti virškinimo procesams. Per antrąjį nėštumą atradau kavą, kurios 40 metų negėriau! Laukdamasi bijojau, ar nepakenksiu vaikeliui, bet gydytojai nuramino, kad puodelis kavos žalos tikrai nepadarys. Nauji tyrimai sako, kad kava net rekomenduojama, nes atitolina kai kurias ligas. Net būdama gimdymo namuose pasiklausiau gydytojų, ar tikrai galiu išgerti kavos? Akušerės pasakė: „Gerkite, jei tik norite, mama turi būti žvali“. Taigi kava – dar vienas mano atradimas, kurį padovanojo motinystė.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
