Kai vilniečiams Kristinai ir Ričardui Gancevskiams prieš 16 metų gimė ketvertukas, visi aplinkiniai su užuojauta kalbėjo: „Vaje, kaip juos užauginsite, kaip išmaitinsite?“ Pirmieji metai su beveik nemiegotomis naktimis ir keturiais vežimėliais, susirgusių slaugymu ir pradėjusių vaikščioti gaudymu liko kažkur toli toli…
Tarsi toje kalėdinėje pasakoje iš mažų daigelių išaugo nuostabios gėlės, visi keturi ne tik gerai mokosi gimnazijoje, bet ir lanko menų mokyklas.
Apie tai, kuo dabar gyvena Gancevskių ketvertukas: Evelina, Danielius, Robertas ir Augustinas, pasakoja jų mama Kristina.
Kur dingo kūdikėliai?
Dabar mūsų vaikai jau dešimtokai. Pastaruoju metu pati kartais nustembu: kur tie mano maži vaikiukai?
Berniukai jau praaugo mus su Ričardu, namuose atsirado trys suaugę vyrai. Koridorius pilnas vyriškų batų. Prieškambaris pilnas paltų ir striukių. Kai išsiruošiame į svečius ar kokį gimtadienį, mus jau skaičiuoja kaip šešis suaugusius žmones.
Iki paauglystės mūsų berniukai buvo prie mažesnių klasėje. Kartais guosdavosi: mama, kodėl kiti kur kas aukštesni? Raminau, kad turėtų kantrybės, ateis laikas, ir jie pasivys bendraamžius. Reguliariai lankydavomės pas gydytojus, visi tyrimai rodė, kad vaikai sveiki, todėl aš buvau visiškai rami. Evelina vienu metu buvo styptelėjusi į viršų, visi manydavo, kad ji vyresnioji brolių sesutė. O pastaraisiais metais berniukai šovė į viršų, dar ir dabar auga.
Rūpesčiai nedingsta, jie transformuojasi
Kartais pagalvoju, kur buvo ta riba, kai iš labai sunkaus vaikų auginimo pasidarė nebe labai sunku? Ir suprantu, kad iki šiol mano širdis užpildyta jų gyvenimais, jų reikalais, tik jau kitokiais, negu buvo kūdikystėje.
Atsimenu, koks buvo įtemptas laikas, kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą. Nes pradėjo eiti ne tik į pirmą klasę, bet ir į muzikos mokyklą. Tais metais muzikos mokyklos pamokose sėdėdavau ir aš, nes vaikai dar nemokėjo rašyti, tad konspektuodavau už juos.
Ir prie namų darbų ilgokai pasėdėdavome. Berniukai pamokas ruošdavo viename kambaryje, Evelina – kitame. Ji kruopšti, viską nori padaryti tobulai. Ne vieną kartą yra pratrynusi sąsiuvinį kiaurai, kad nebūtų matyti parašytos klaidos. Pamačiusi, kad sąsiuvinyje skylė, pradėdavo verkti.
Tada abi klijuodavome popierių iš apačios, lopydavome tą skylę. Evelina labai greitos reakcijos. Tokia ji ir dabar, kai jau perėjo į gimnaziją.
Robertukas pirmoje klasėje iki naujųjų metų niekaip negalėjo išmokti skaityti. Visi likusieji jau skaitė, o jam raidės nesidėliojo į skiemenis, nors tu ką. Nors visas raides pažinojo kuo puikiausiai. Guodžiau: Robertuk, Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nebūtų išmokęs skaityti, tik turėk kantrybės. Esu girdėjusi, kad skandinavų šalyse, jei vaikui nesiseka skaityti, jis ir neverčiamas. Bet Robertas vieną dieną pradėjo skaityti. Paskui jau mokslai sekėsi labai gerai, vienu metu Roberto pažymiai buvo geriausi iš visų keturių.
Už gerą mokymąsi paauglysytėje jam pirmajam nupirkome išmanųjį telefoną. Pradinėse klasėse vaikai nuolat gaudavo diplomus už gerą mokymąsi. Mūsų šeimoje aštuonetas jau nekoks pažymys. Vienu metu Augustinui sunkiau sekėsi lenkų kalba, jis teisinosi, kad lietuviškai knygas skaityti jam lengviau. Kita vertus, juk ir aštuonetas neblogas pasiekimas.
Augustinas iš visų gražiausiai piešdavo, tai kiti trys jam pavydėjo. Jie visi įdomiai piešia, bet Augustinas turi tam polinkį, dabar mokosi J. Vienožinskio menų mokykloje dailę. Jam ir matematika gerai sekasi.
O Robertuko mėgstamiausia pamoka – biologija. Kai perėjo į naują mokyklą, biologijos mokytoja iš pradžių nesuprato, kas čia darosi, vaikas atsakinėdavo tarsi išmokęs visą pamoką mintinai. O iš tiesų jis labai gerai įsimindavo, nes jam tai įdomu.
Visi vaikai muzikalūs
Visi keturi mūsų vaikai baigė muzikos mokyklą ir moka groti kokiu nors instrumentu. Dabar dažnai koncertuoja tai kokiame nors renginyje, tai bažnyčioje, aš visada stengiuosi dalyvauti ir labai jaudinuosi. Atrodo, visu kūnu jaučiu tą virpulį. Vaikai stebisi: mama, tu dar nepripratai prie mūsų koncertų? Sakau, turbūt niekada nepriprasiu. Kol jie groja, net negaliu mėgautis muzika. Tik po koncerto užplūsta palaima: kaip gerai pagrojo mano vaikas!
Danielius per mokyklinius koncertus visada nori, kad mes dalyvautume. Jis ir Evelina dabar mokosi B. Dvariono muzikos mokykloje, Danielius groja smuiku, Evelina lanko klasikinio dainavimo klasę. Danieliui ramiau, kai salėje mato artimuosius. O Evelina neseniai dalyvavo didžiuliame tarptautiniame dainavimo konkurse, ji prašė, kad į pirmąjį etapą neitume.
Matydama mus, ji dar daugiau jaudinasi. Nuo pat mažų dienų mačiau, kad ji turi labai gražų balsą. Visada sveikindavo mane su gimtadieniu, surengdama koncertą. Nesigėdindavo dainuoti ir giminaičių susibūrimuose ar kokiose krikštynose. Tik maniau, kad ji pasuks į popmuziką. Klasikinis dainavimas buvo iššūkis jai ir staigmena mums. Bet tarptautiniame konkurse Evelina laimėjo antrą vietą. Net jos mokytoja buvo nustebusi tokiu aukštu laimėjimu.
Robertukas, baigęs muzikos mokyklą, nusprendė, kad toliau nori groti ne smuiku, o kokiu kitu instrumentu. Galvojo apie gitarą, bet gitara jie išmokę groti savarankiškai. Tėtis surado mokytoją, kuris Robertą mokys groti saksofonu. Jam tas instrumentas tarsi prilipo, labai patinka, visai kitokiu noru eina į užsiėmimus, negu ėjo anksčiau.
O Augustinas paskutiniais muzikos mokyklos metais jau labai nenoriai eidavo į pamokas. Galvojo net mesti, tik įkalbėjome, kad pradėtą darbą pabaigtų, pažadėdami, kad toliau neversime jo groti. Jis baigė smuiko klasę ir toliau pasirinko J. Vienožinskio menų mokyklą. Jam arčiau širdies piešimas, ne muzika.
Bet džiaugiuosi, kad ir jis prisilietė prie muzikos, nes gyvenime turės muzikinį išsilavinimą, bus jautresnis muzikai.
Studijos auginant keturis
Vienas intensyviausių laikotarpių buvo mano studijų laikas. Dar prieš pastodama buvau įstojusi į Vilniaus edukologijos universitetą studijuoti pradinių klasių ugdymo ir rusų filologijos. Bet pradėjusi lauktis supratau, kad mokytis nebepajėgsiu, – mane nuolat pykino, buvau nuolat prižiūrima gydytojų. Pagimdžiusi ir metus paauginusi vaikus, nutariau grįžti į studijas vakariniu būdu. Pakeičiau ir specialybę, pasirinkau studijuoti socialinę pedagogiką.
Tie ketveri metai buvo beprotiški. Vakare vos sulaukdavau grįžtančio iš darbo Ričardo, jam perduodavau vaikus, o pati – bėgte į universitetą. Tas pusvalandis, kol važiuodavau autobusu, buvo mokymosi laikas, nes dieną studijoms nerasdavau nė minutės. Ir taip kiekvieną vakarą. Grįžusi vakare dar mokydavausi nuo 9 iki 12 nakties. Vaikai tuo metu jau miegodavo.
Nors buvo sunku, atmintyje liko ir gražių dalykų: kokie draugiški buvo mano kurso draugai, kaip kartais pridengdavo mane, jei Ričardas vėluodavo grįžti iš darbo ir aš paskaitose pasirodydavau vėliau. Sakydavo: Kristina, mums gėda gauti blogesnius pažymius, nei gauni tu, juk mes neturime šeimų, o tu augini keturis mažylius. Iki šiol su dauguma jų palaikome gražius ryšius, nors ne visi liko dirbti Vilniuje.
Man buvo svarbu baigti aukštąjį mokslą, kad galėčiau būti pavyzdžiu vaikams. O pedagogiką pasirinkau todėl, kad mūsų giminėje daug mokytojų: ir mano teta, ir pusseserė. Tiesa, pagal specialybę ilgai dirbti neteko, nors man darbas darželyje ir patiko. Bet dirbti visą darbo dieną ir rūpintis keturiais savo vaikais beveik neįmanoma. Dabar dirbu nebe visu etatu. Finansinė šeimos gerovė, žinoma, gula daugiau ant vyro pečių.
Pirmąkart į kelionę dviese
Šiemet pirmą kartą su vyru išvykome į kelionę tik dviese. Turime draugų, kurie nuolat pasiūlo kokių nors idėjų, jie įkalbino mus skristi savaitei į Gruziją. Vaikai labai apsidžiaugė mūsų sprendimu. Jų priežiūra buvo patikėta močiutei. Bet aš ir Gruzijoje kasdien tikrindavau Tamo dienyną. Vieną dieną pamačiau, kad kažkuris pavėlavo į pamokas, parašiau žinutę: tai kuris ten vėluojat? Vaikai net pakraupo, sako, mama, tu net iš Gruzijos mus kontroliuoji?
Kelionė buvo smagi, bet pirmas dienas negalėjau suprasti, kaip niekas neprašo valgyti, gerti, niekuo nereikia rūpintis. Keliavome po Svanetijos kalnus, tad adrenalinas pamažu užėmė tų motiniškų rūpesčių vietą.
O keletą kartų esame keliavę ir su vaikais. Pirmą kelionę į Turkiją padovanojo mūsų gydytoja. Vaikai tada buvo pradinukai, su jais keliavau aš viena. O prieš porą metų muzikos mokyklos baigimo proga visiems padovanojome kelionę į Graikiją. Bendraujame su viena kelionių agentūra, kuri mūsų šeimai taiko labai geras kainas. Manau, jie iš mūsų net nieko neuždirba… Kitiems kelionės į šiltus kraštus turi būti labai komfortiškos, prabangios. Mums svarbu, kad nereikėtų rūpintis maistu ir gėrimais ir būtų bent elementarios buitinės sąlygos. Graikijoje pamatėme, kad pirkti ekskursijas per brangu, tad išsinuomojome automobilį ir apkeliavome istorines vietas. Vaikai mėgsta maudytis baseine, bet ne mažiau mėgsta ir pažintinius dalykus. Atsimenu, į aukštą kalną aš su berniukais kopėme pėsčiomis, O Evelina kaip princesė jojo ant asilo. Ją lydėjo tėtis. Ji visada mažoji brolių princesė.
Muzikantai, bet ir sportininkai
Galbūt iš šalies atrodo, kad mūsų vaikai tik groja ir groja, bet iš tiesų jie normalūs judrūs vaikai. Radę laisvo laiko, berniukai čiumpa už kamuolio ir eina žaisti krepšinio. Neseniai vykusioje dvynių šventėje broliai Lavrinovičiai jiems padovanojo krepšinio kamuolį su autografais, vaikai buvo labai laimingi. Danieliui, kuris groja smuiku, vis primenu, kad labiau saugotų rankas negu kojas, – pirštų jam negalima susižeisti. O ant kojų mėlynių tegul būna.
Dabar vaikai turi galimybę pažaisti judriuosius žaidimus ir sodybos kieme. Savo jėgomis pasistatėme namuką, kur mėgstame leisti laiką, vaikams ten ne tik kiemas, bet ir daugiau erdvės repetuoti. Bute visiems vienu metu groti tiesiog nebūdavo sąlygų. Ir kaimynų gaila…
Galva kaip kalkuliatorius
Jau įpratau skaičiuoti ir apgalvoti visus pirkinius, visas išlaidas, kad šeimai nieko netrūktų. Gaminu namuose, vaikai nuo mažens pripratę prie naminio maisto. Kartais su vyru važiuojame apsipirkti į bazę, kur galima rasti pigesnių vaisių ir daržovių. Kai ką užsiauginame savo sodyboje patys. Stengiuosi, kad maistas būtų šviežias ir visavertis, kad vaikai augtų sveiki. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna užgaidų – vienas nevalgo kiaulienos, tik vištieną, kitas nemėgsta to ar kito patiekalo. Derinu, kad nė vienas neliktų alkanas.
Reikia pasukti galvą, kai ateina sezoninių drabužių pirkimo metas. Iškart keturias striukes ar ketverias poras batų pirkti būtų sunku, tad ieškome išpardavimų, nuolaidų. Įvedus eurą, nebeapsimoka pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse, geriau naujus drabužius. Kartais kažką pigiau randame turguje. Praėjo tie laikai, kai galėdavau drabužį nupirkti be jų pačių. Dabar kiekvienas turi savo stilių, bet kas netinka.
Tad važiuojame į prekybos centrus tai su vienu, tai su kitu, jie išsirenka, kas patinka ir tinka pagal kainą.
Jei kokio drabužio labai nori, tauposi patys iš gimtadienio pinigų. Evelina pavaikšto po parduotuves su draugėmis ir nusižiūri, ko norėtų, mums belieka tik finansuoti jos sumanymus. Viešai to nesakome, bet iš tiesų jai pirkinių tenka daugiausiai – tai auskariukai, tai koks naujas drabužėlis. Man svarbu, kad mergaitė išsiugdytų poreikį gražiai atrodyti.
Dar vienas būtinas dalykas, į kurį ne gaila investuoti, – būreliai ir kursai. Vaikų tobulėjimas mums su vyru yra prioritetas. Evelina neseniai pradėjo lankyti italų kalbos kursus. Italų kalbos jai reikia mokantis klasikinio dainavimo.
Keturi – tai laimė
Jei kas paklaustų, ko aš labiausiai norėčiau, – atsakyčiau, kad sau – nieko. Turiu gražius santykius šeimoje, daug meilės, sveikus ir protingus vaikus. Patys esame sveiki. O vaikams norėčiau palinkėti, kad kiekvienas rastų savo kelią. Tiesa, kartais aplanko neramios mintys, kaip visus išleisime į mokslus, ar gebėsime finansuoti studijas, nupirkti instrumentus, išleisti į konkursus. Bet veju tas mintis šalin – kaip bus, taip bus. Juk jiems gimus atrodė, kad bus labai sunku užauginti. O užaugo. Tikriausiai reikia į ateitį žvelgti ne su baime, o su tikėjimu.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
