Tik „Mamos žurnale“ galite skaityti, kaip auga naujas Lietuvos ketvertukas. Naujausiame žurnalo numeryje rasite aprašymą apie naujausią mėnesį, o portale skaitykite praėjusio mėnesio naujienas.
Rugsėjo 8–ąją gimusios Lėja, Luknė, Luka ir Milena Gedeikytės jau grįžo į namus Tauragės rajone. Tris mėnesius mergytės priauginėjo svorio iš pradžių Kaune, kur gimė, paskui Vilniaus universitetinės ligoninės Neonatologijos centre. Čia mergytes pamilo visas personalas, o įdomiausias sutapimas buvo tai, kad šiame skyriuje dirba ir tikra mergyčių teta, kuri vis užsukdavo jų pasūpuoti.
Ketvertuko mama Lina Strangienė pasakoja apie ketvirtąjį mergyčių mėnesį.
Kelionė į Tauragę
Gruodžio 4–ąją mergytes paskutinį kartą apžiūrėjo gydytojai, pagal skiepų kalendorių paskiepijo reikalingais skiepais ir išleido namo. Atsisveikinimo ceremonija buvo iškilminga ir graudi – visos sesutės norėjo nusifotografuoti su „Gedeikyčių choru“, nes per tuos du mėnesius, praleistus Vilniuje, jas labai pamilo. Pati mama sako, kad mergytės skyriuje buvo pačios triukšmingiausios, kai pradėdavo verkti, sesutės jau žinodavo, kad čia tas Gedeikyčių choras drebina naujagimių skyriaus tylą. Kartais į palatą ateidavo ir trys sesutės iš karto, visos čiupdavo po kūdikį, dar vieną paimdavo mama ant rankų, ir nešiodavo tas skardžiabalses. „Atsisveikindama pasakiau: „Jums reikėtų iššauti šampaną, nes dabar į skyrių vėl sugrįš tyla. O sesutės atsakė: „Nors ir buvo neramios, bet labai jau gražios“. Ir gydytojai išbučiavo visas keturias išleisdami namo. Prašė, kad vis siųstume nuotraukų, kaip jos auga“, – pasakoja mama.
Parsivežti dukryčių atvažiavo tėtis Jonas, o Tauragės savivaldybė skyrė erdvų automobilį, kuriame tilpo keturios automobilio kėdutės. Šį automobilį savivaldybės atstovai pažadėjo paskolinti ir ateityje, kai reikės mergytes vežti į polikliniką ar kitais svarbiais reikalais.
„Kol susiruošėme, susikrovėme visus daiktelius, atėjo ir popietė, o namuose Taurų kaime atsiradome šeštą vakaro. Kelionę mergytės ištvėrė visai neblogai, truputį pazirzė, bet labai neįsiverkė. O namuose mūsų laukė miesto meras ir dar keli savivaldybės darbuotojai – su gėlėmis, sveikinimo žodžiais. Taigi grįžimas namo buvo labai gražus. Pamačiau jau surinktus naujus baldus, kuriuos su vyru buvome spėję išsirinkti ir nusipirkti, namai sutvarkyti, papuošti. (Tiesa, virtuvės komplektas atvažiavo dar po poros dienų, pirmas paras teko suktis prie mažos viryklėlės). Abu sūnūs labai laukė susitikimo su sesutėmis“, – pasakoja Lina.
Kaip tyčia, mažasis Lukas tuo metu sirgo gripu, tad jis nuo sesučių laikėsi atokiau, o kad neperduotų virusų, dėvėjo vienkartinį respiratorių. Sutikęs pasiilgtą mamą ir mažąsias sesutes, Lukas išvyko sveikti krikšto mamos namuose. Taip patarė ir gydytojai, nes ketvertukui reikėjo prisitaikyti naujoje erdvėje, o sklandantis gripo virusas tam tikrai nepadėtų.
Pirmosios naktys priminė košmarą
Išlydėjusi garbingus svečius Lina puolė pervilkinėti patalėlius mergytėms ir sau, labai norėjosi pagaliau išsipakuoti naujus komplektus, kurių buvo prisipirkusi. Tačiau pirmosios trys naktys priminė košmarą – mergytės ištisai verkė. Galbūt buvo pervargusios po kelionės, galbūt sunku buvo priprasti naujoje aplinkoje? Išlydėdamos namo, medicinos sesutės Liną paguodė, kad paprastai po trečio mėnesio reikalai keičiasi, ir vaikai pradeda geriau miegoti. Ir tikrai, tą naktį, kai ketvertukui sukako 3 mėnesiai, jos išmiegojo nepabusdamos keturias valandas. Kitą naktį – ir vėl tas pats stebuklas. Lina sako, jog kelios tokios naktys, kai galėjo ilgiau pamiegoti, jai grąžino energiją ir džiaugsmą.
Naujuose namuose
Lina sako jau apsipratusi ir pamilusi naujus namus. Butas turi autonominį šildymą granulėmis, tad kol kas labai šilta ir jauku, visi vaikšto trumpomis rankovėmis, o mergytės aprengtos tik lengvais šliaužtinukais. Mama nemauna net kojinyčių.
Į naujus namus atkeliavo ir pekinų veislės šuniukas, kurį šeima turi jau kelerius metus. Tačiau Džemai (toks kalytės vardas) neleidžiama eiti į kambarį, kuriame stovi mergaičių lovytės. Ji kaip sargas budi prie kambario slenksčio, ir jeigu tik kuri pradeda verkti, iškart bėga pas Liną ir rodo visokius ženklus, kad vaikų kambaryje kažkas ne taip. „Galvojau, kad šuniukas pavydės mūsų dėmesio naujagimėms, nes esu girdėjusi, kad pekinai pavydūs. Bet mūsų Džema labai myli vaikus. Kai paimu kurią ant rankų, „tarnauja“, nori pauostyti – pripažįsta, kad mergaitės mūsų šeimos nariai“, – sako Lina.
Broliška meilė
Dešimtmetis Lukas labai išgyveno, kad taip ne laiku susirgo gripu, kai namuose dedasi tokie įdomūs dalykai. Jis pavydėjo vyresniajam broliui, kad gali panešioti sesutes ant rankų. Lina labai džiaugiasi, kad vyresnėlis Dovydas yra tikras pagalbininkas. „Esu „apakus“ dėl jo elgesio. Nesitikėjau, kad šešiolikmetis neprašomas ateis raminti sesučių.
Kartais iš virtuvės ateinu pažiūrėti, kuri verkia, o Dovydas jau pasiėmęs verkiančią sesutę ir pasiguldęs ant krūtinės.
Atsiskleidė labai globėjiški jausmai, tikriausiai ateityje bus labai rūpestingas vyrukas. Kartais ateinu – jis bučiuoja, šnekina sesytes. O mažiukas, kai pasveiko, tai irgi su sesutėmis žaidžia. Kai namie yra sūnūs, aš galiu net į parduotuvę nuvažiuoti, kartą net ilgiau nei valandą apsipirkinėjau, tai nenusakoma prabanga (juokiasi). Jau pasijutau kaip laisvas normalus žmogus. Su vyro pagalba kiek sunkiau, nes jis dirba pamainomis, ir kartais į darbą turi keltis 3 valandą ryto. Taigi tomis naktimis neprašau jo pagalbos, nes paskui būtų sunku dirbti beveik parą nemiegojus“, – pasakoja Lina Strangienė.
Pagalba „iš šalies“
Ketvertuką jau aplankė ir socialiniai darbuotojai, nes šeima buvo prašiusi paramos įsigyti didesnį automobilį, kad tilptų visi 8 šeimos nariai. Paaiškėjo, kad Tauragėje savanoriškai pagalbą siūlo senjorų draugija, – buvusios pedagogės mielai ateitų padėti prižiūrėti keturių mergyčių. Tačiau Lina dar svarsto, ar jai reikalinga pagalba „iš šalies“. Apsipratusi naujuose namuose ji spėja ir mergytes prižiūrėti, ir maistą šeimai pagaminti, ir net apsipirkti.
Reikalingiausių produktų galima nusipirkti šalia namų esančioje krautuvėlėje Taurų kaime, o kai reikia apsipirkti ilgesniam laikui, važiuoja automobiliu į kurį nors Tauragės prekybos centrą.
Kelioms dienoms buvo atvažiavusi padėti Linos mama. Nors ji nelabai turi sveikatos ir sunkokai vaikšto, bet pasupti, nuraminti mergytes puikiausiai gali. Ir mergytės, pamačiusios močiutės veidą, pradeda spurdėti, mostaguoti rankytėmis. „Močiutė per tas dienas labai prisirišo prie anūkių, išvažiuodama pasakė, kad atvyks bet kada, kai tik prireiks jos pagalbos. Ji turi pasirinkusi dvi numylėtines, Lėją ir Luknę, net išlepino, vis sūpuodama ant rankų. Vyresnėlis Dovydas turi savo numylėtinę Mileną, o Lukas – Luką. Sako, kad mažoji sesytė jam visų gražiausia, tokia coliukė“, – juokiasi ketvertuko mama.
Prie kasdienės rutinos ji jau įprato ir nemato nieko košmariško auginti keturis naujagimius. Pavyko įvesti tam tikrą dienos ritmą. Kuri pirma ryte prabunda, tą neša į vonią prausti ir perrengti, taip visas keturias iš eilės. Paskui visos tuo pat metu valgo, mama išmoko patogiai paremti buteliukus. Jos pieno užtenka dviem mergytėms. Pieno nemažėja, tik mergyčių poreikiai didėja. Luka, Luknė ir Lėja suvalgo po 110–120 ml vienu kartu, o Milena 150, ir dar mielai pabaigtų sesučių buteliukus, jei kas duotų. Ji valgiausia. Pavalgius jau būna būdravimo, žaidimų laikas. Sesutės jau apsilankė ir Tauragės poliklinikoje, ten gydytoja susipažino su ketvertuku, užvedė medicinines korteles. Ir maloniai nustebino, kad skiepyti ar kitoms sveikatos procedūroms gydytoja atvažiuos į namus. Tai jau didelis palengvinimas šeimai. Taip pat poliklinika parems ir mišinėliais.
Mergytės pradėjo šypsotis kalbinamos, bando guguoti, bet ne visada išeina. Kraipo kraipo lūpas, o kai neišeina išleisti garso, pradeda verkti.
Palankynų laikas
Nors svečių tauragiškių šeima kol kas dar nelaukia, buvo tokių artimųjų, kurie tiesiog neištvėrė iš smalsumo. „Buvo pusseserės, pusseserių mama. Labai laukiu prieš Kalėdas sugrįžtant sesers. Jie su vyru abu dirba vilkikų vairuotojais ir jau tris mėnesius važinėja po visą Europą, nuo Suomijos iki Portugalijos, negrįždami namo. Kalėdoms turės ilgesnį atostogų laiką. Sesuo sakė: „Kai grįšiu, net jei būsiu visą naktį nemiegojusi, iš karto atvažiuosiu pas tave“. Ji jau netveria kailyje pamatyti keturias dukterėčias. Mes su seseria esame artimos, abi kietos moteriškės“, – juokauja Lina.
Ketvertuko mamos niekada neužpuola liūdesys, nes darbų pilna, ir televizoriaus grįžusi namo dar nė karto nebuvo įsijungusi. Dvi dienas puošė namus būsimoms Kalėdoms. Per tris mėnesius, praleistus ligoninėse, labai pasiilgo maisto gaminimo, tad stengiasi atsigriebti dabar. „Nemanykite, kad valgome dešreles ar koldūnus – kas greičiausiai pagaminama. Nieko panašaus, va vakar kepiau orkaitėje marinuotų šonkauliukų su bulvėmis, prigaminau dubenį salotų. Galbūt atsiras minutėlė ir pyragamas, kuriuos anksčiau dažnai kepdavau. Jau pasiilgau ir apkepų. Dabar naujoje virtuvėje smagu suktis“, – sako Lina Strangienė.
Jos gyvenime pastaruoju metu tiek daug naujų dalykų – krūva vaikų, nauji namai, nauji daiktai, didžiulis aplinkinių dėmesys – kad kartais Lina pagauna save galvojančią, ar čia tikrai jos gyvenimas?
Vienintelė iki šiol sunkiai įveikiama problema yra išėjimas į lauką. Du dvynukų vežimėliai netelpa pro duris. Norint mergytes išvežti į kiemą, reikia vežimėlius išardyti ir lauke vėl surinkti. Jei nėra pagalbininkų, vienai mamai tai neįmanoma. Kol buvo lietingi ir vėjuoti orai, to lauko labai ir netrūko. Tačiau jei prasidės lengvas šaltukas ir išlįs saulė, tada jau reikęs pasukti galvą, kaip čia į tą lauką ištrūkti.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
