Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus.
Geroji mėnesio naujiena
Atsimenu, pasižadėjau kad su tolimom kelionėm teks palūkėti, bet ką daryti kai nuo baisios sausros dega durpynai, o virš Viliaus tvyro tvaikas netinkamas kvėpuoti kūdikiams? Todėl antrąjį savo gyvenimo mėnesį Adomukas apkeliavo gerą pusę Lietuvos. Leidome savaitgalį prie Snaigyno ežero, kur malonus pušyno oras, prie Molėtų ežerų, Ignalinos nacionaliniame parke, Meironių kaime. Šventėme draugo Roko krikštynas soduose prie Kernavės. Dabar jau tenka rūpintis gyvenimo patogumu – anksčiau miegodavome palapinėse, o dabar jau Adomui reikia „apartamentų“, bent su minimaliais patogumais, o maitinančiai mamai – virtuvės teisingiems patiekalams ruošti. Gerai dar, kad mažylio pietūs visada su manimi, o triratis vežimas lengvai įveikia miško keliukus, lieptus paežerėse, gerai stovi po šiurenamais vėjo medžiais, kuriuos labai mėgsta stebėti sūnelis.
Viena aišku – keliauti Adomukas gali, nesvarbu, kad toks dar nedidelis. Priauga svorio kiek reikia, suvalgo tiek kiek jam reikia, pamiega kiek nori – vadinasi, tos kelionės tik į sveikatą.
Blogoji mėnesio naujiena
O antro mėnesio blogoji pusė – prasidėjo diegliukai. Ne, ne pūtimas, kurį nuramina lašiukai, o Baisusis Dieglys. O siaube siaube, kaip buvo baisu, ypač pirmuosius vakarus, kai Adomas staiga pradėjo nenumaldomai rėkti, spjauti krūtį ir spardytis. Kas atsitiko mažyliui, kuris ką tik šypsojosi, gugavo ir džiaugėsi besisukančiu žaisleliu virš lovytės? Tokia baisi ta skausmo išraiška mažame veidelyje, ir nežinia ko griebtis… Bet baigiantis šitam mėnesiui galiu pasidalinti išbandytais raminimo būdais su kitų berniukų mamomis. Adomui vakarinis diegimas prasideda apie 20 val., tęsiasi iki 23 val. Iki to laiko tėvams reikia spėti išgerti po didelį puodą raminančios arbatos (gerai tinka raudonoji arba melisos) ir pasiruošti darbui. Kai bevalgydamas vaikas staiga susiraukia, paraudonuoja, spjauna krūtį, vėl griebia, mamos pienas nuraminti nebepadės. Tada seku Adomui pasaką apie Baisųjį Dieglį, kuris kamuoja mažus vaikučius, bet kai tik jie ūgteli Dieglys išsigąsta ir sprunka, tas bailys. Niūniuoju lopšines supamajame krėsle… Nepadeda? Tada imu vaikiuką pilvuku žemyn horizontalioje padėtyje ir vaikščioju, siūbuoju, dainuoju. Kai vėl užrinka, padėtį keičiu, laikau stačiai, kad matytų per petį viską, paskui vėl horizontaliai ir tada jau siūbuoju valso žingsneliu ir gana greitai. Ir taip – kol užtenka jėgų. Tada estafetę perima tėtis, paskui vėl mama, vėl tėtis. Per tas valandas dar barškinami žaisliukai, daromas masažiukas. Kai yra svečių, dėdė šoka Adomui indėnų šokius, močiutės rodinėja žaisliukus, prilaiko burnytėje čiulptuką. Dar Adomėlį nuramina vonia, todėl maudome kuo ilgiau, ir dažnai po to jau galima pamaitinti, o nuvargęs vaikutis užmiega. Jei ne – tai vėl šokiai, ir galiausiai supamasis krėslas, kuriame išeikvojęs rėkimui jėgas prie krūtinės prisiglaudęs mažylis užmiega. Kokia tai palaiminga valandėlė – šiltas sunkėjantis kūnelis, drėgnas nuo verkimo veidukas įsikniaubęs į petį – pagaliau nurimo. Tik svarbu per anksti nenešti į lovytę, reikia išlaukti kol kietai įmigs, antraip…
Linkiu kantrybės ir dar kartą kantrybės, mielosios mamos, sako diegliukai baigiasi kai baigiasi trečiasis mėnuo. Pamatysime, kai susitiksime kitame numeryje.
Mama Eglė