Nojui 2 mėnesiai
Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (1 m. 7 mėn.) ir sūnų Nojų (2 mėn.).
Per mėnesį Nojus paaugo štai tiek:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm.
Svoris: gimė 3600 g, 1 mėnuo – 4600 g, 2 mėnesiai – 5500 g.
Vakariniai pamąstymai
Kažkurį vakarą atsigulusi akimirką net suabejojau – sūneliui jau du mėnesiai?! Paskaičiavau – jau, tikrai! Laikas ne eina, ne bėga, o tiesiog lekia, todėl nė nesitiki, kad taip greitai jam jau du… Aš, aišku, džiaugiuosi, kad žmogeliukas didėja, auginasi skruostukus ir nebetelpa į drabužius, bet kartu man ir gaila, kad jis – jau nebe mažas naujagimiukas. Kad ir kaip ten būtų, kiekvienas tarpsnis yra kitoks ir nuostabus. Pamenu, visai neseniai dukra buvo tokio amžiaus kaip dabar Nojus, o štai šią žiemą jai jau dveji. Daug ką supranta, daug moka, laksto, krykštauja, o neseniai gulėjo lovelėje ir tik rankytėmis makalavo.
Kaip mes gyvename dabar? Jei pasakysiu, kad puikiai, ar patikėsite? Iš tiesų gyvename gerai. Žinoma, tai nereiškia, kad nebūna sunkių akimirkų – be jų turbūt gyvenimas neįmanomas, bet juk reikia žiūrėti į esmę, ar ne? Taip, aš visai visai neturiu laiko sau (kas yra laikas sau?), dar vis šiek tiek trūksta miego, norėčiau daugiau dėmesio skirti dukrai, bet… bet mes turime du vaikus, todėl namie niekada nebūna liūdna, kasdien jie kuo nors nustebina ir prajuokina, kasdien pagalvoju, kad dabar gyvenimas įgavo prasmę. Vaikai, laimei, neserga, auga gerai. Tad nejau dėl kelių neišmiegotų valandų galiu sakyti, kad gyvenu blogai? Būtų nuodėmė. Išsimiegosiu vėliau. Kada nors.
Cha, apie miegą… Atsigulusi vakare (tik vakarais, kai visi sumiega, galiu ką nors pagalvoti, nes tuomet namie viešpatauja tyla ir galiu girdėti savo mintis), pasvarsčiau, kada gi aš galėsiu išsimiegoti. Arba išmiegoti per naktį nepabudusi. Kai vaikai eis į darželį? Na, ne, nes reikės keltis ir juos suruošti, nuvesti.
Kai į mokyklą? Irgi ne, nes vėl reikės keltis kartu. Kai bus paaugliai? Gal… Bet tik tada, kai jie bus namie.
Nes, kai lėks į kokius šokius ar pasimatymą, vargiai ramiai sapnuosiu. Juk aš – mama… O kai jie užaugs, bus du variantai: arba aš jau būsiu sena ir mane užpuls nemiga (juk pagyvenę žmonės retai kada miega iki pietų, ar ne?), arba vaikai atveš mums anūkus ir teks juos žiūrėt (o tada ir vėl viskas nuo pradžių…).
Taigi suvokiau, kad išsimiegosiu aš dar negreitai. Bet kažkodėl man visai dėl to nebaisu.
Mūsų dienotvarkė
O taip, ji jau yra! Jau daugmaž aišku, kaip praeis diena. Sakau „daugmaž“, nes turint vaikų kasdien galimos staigmenos. Ir ne visada malonios. Rytais dažniausiai savo čiauškėjimu mus pažadina Saulė, tada su tėtuku eina virti pusrytinės košės, o mes su Nojumi lovoje mankštinamės ir sportuojame. Na gerai gerai, sportuoja jis. Kas rytą pamankštinu, pamasažuoju, kaip mokė kineziterapeutė, tuomet keliamės, prausiamės ir visi einame pusryčiauti. Tada pabendraujame dar su broliu (laaaabai mėgsta būt kalbinamas, pats jau bando kažką pasakyti), ir jis keliauja pietų miego į terasą. Nepaprastai mėgsta miegoti gryname ore! O aš einu žaisti su dukra, kartu tvarkomės, einame į lauką. Tada budinasi Nojus, parsinešam jį, visi valgome ir – didysis pietų miegas, kai reikia kažkaip įkalbėti dukrą eiti miegoti.
Pastaruoju metu tai užtrunka… O tada, kai Saulė užmiega, Nojus kartais mėgsta pajuokauti – pabunda ir nori bendrauti. Tada tenka suktis, kad bendrautų tyliai, nes kitaip dukra pabunda, ir pietų miegas baigiasi… Vakarai ir vėl panašūs – kol pavalgome, išsimaudome, susiruošiame miegui, vakaro ir nebėr.
Dienos lekia kaip pašėlusios. Kartais važiuojam į svečius, kartais pas mus kas nors užsuka. O trečiadieniai mums jau tapę tradicija – su vaikais važiuoju į Vilnių, pas senelius. Dukrą vedu į muzikos mokyklėlę (tuo metu seneliai prižiūri Nojų) ir vakare grįžtame namo. Saulei labai patinka pas senelius! Ir kur nepatiks: močiutė viską leidžia, lepina anūkę. O muzikos mokykloje dukra turi simpatiją! Tik niekam nesakykite. Vienas berniukas vis į ją pažvilgčioja, Saulė irgi užmeta akį… Mačiau, mačiau!
Prie jūros!
Taip taip, buvome prie jūros, Palangoje. Vyras važiavo darbo reikalais, tai ir mes nutarėme prisijungti.
Negaliu prisiekti ranką prie širdies pridėjusi, kad pailsėjau šimtu procentų, bet kad pakeisti aplinką į naudą, tas tiesa. Vieną dieną vyras turėjo dirbti, tai aš abu aprengiau ir – į miestą (nejau sėdėsime namie atvažiavę į kurortą!). Kaip tik pataikėme į kažkokią šventę: žmonių – milijonas, su vežimu vos įmanoma pravažiuoti. Bet atkakliai iriamės į priekį. Basanavičiaus gatvės vidury iš lauko kavinukės garsiai grojo muzika – tokia linksma, ritminga, na, žinote, kai klausaisi ir kojos pačios kilojasi. O mano Saulė šokėja – tik išgirsta muziką ir pasileidžia šokti. Taip ir ten – sustojo, apsidairė ir… opa, opa! Dar ir mane paragindama: maždaug, ko tu, mama, stovi? Na ir ką, šokome Basanavičiaus gatvės vidury! Galiu pasakyti, kad man patiko.
Tiesa, išėjus su dviem pametinukais pasižmonėti, galima sulaukti daug dėmesio. Net keista buvo, nes man tai nėra kažkas TOKIO, koks nors žygdarbis ar pan. O aplink tik girdėdavau: „Oje, su tokiais dviem mažais turbūt taip sunku“, „Oi, kaip jūs čia su jais susitvarkote, kai tiek daug žmonių…“ ir t. t. Aš net nepatogiai pasijusdavau, kad susitvarkau. Na taip, buvo ir ekstremalių momentų. Pavyzdžiui, nupirkau Saulei vaflį, aplietą šokoladu – valgo, tepliojasi visa iki ausų, Nojus vežime zirzia, man centai iš piniginės pabyrėjo…
Išsitraukiau pakuotę servetėlių nuvalyti tą šokoladinę masę nuo veido ir striukės, suskambo telefonas – turėjau atsiliepti, per tą laiką Saulė griebė servetėles, visas ištraukė, per akimirką suglamžė ir išmetė į šalia stovėjusią šiukšlių dėžę. O tada… tada pamačiau, kad nėra jos mylimos lėlės! Ji tiesiog dingo.
Užkalbėjau dantį, kad reikia grįžti (nejau pasakysiu „einam ieškoti tavo lėlės…“) – laimei, ją, pamirštą ir numestą, pamačiau visai netoli, prie muilo burbulų skyriaus, kur buvome sustojusios… Bet net ir tokios akimirkos turi žavesio, nes iš jų paskui galima pasijuokti.
Tai, kas liko „už kadro“
Jau kaip ir norėjau baigti antrojo mėnesio pasakojimą, bet pagalvojau, kad visai nieko nerašiau apie mažiaus pilvo reikalus, maitinimus ir kitus dalykus. Kažkaip to turbūt nesureikšminu tiek, kad pasakočiau. Taip, man svarbu, ar jam skauda, ar gerai valgo, bet svoris didėja, berniukas sveikas, guvus, tai, vadinasi, nealkanas. Ir, kai manęs paklausia: „Ar maitini?“, labai mėgstu atsakyti: „Na taip, duodu pavalgyti…“ O pilvo reikalai… Dar vis pučia pilvuką, būna geresnių ir prastesnių dienų, sunkesni vakarai, nuo kokios 18 val., bet visa tai normalu – praeis, išaugs, tik reikia jam dabar pagelbėt masažiukais, mankštelėmis ir pan., ką mes sėkmingai ir darome.
Iki susitikimo kitą mėnesį!
Mama Gražina
„Mamos žurnalas“
