Marcelė 2013. Antrasis mėnuo

Marcelė2

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1 m.) bei Jogilės (18 m.), kuri ruošiasi į dvyliktą klasę.

Marcelė gimė 2013 gegužės 24 dieną, svėrė 3950 g, buvo 56 cm ūgio.

2 mėnesių Marcelė sveria 6,2 kg ir yra 65 cm ūgio.

Medaus mėnesio pabaiga

Jei psichologai pirmąjį mėnesį su kūdikiu vadina „medaus“, tai antrąjį galėčiau pavadinti „kavos“. Kaip povandeninis žemės drebėjimas sukelia veržlų cunamį, taip netikėtas mūsų kūdikio gimimas sujudino artimąją ir tolimąją aplinką. Visi žino etiketą – mėnesį į naujagimio namus geriau neiti, kad neatneštumei infekcijų ir nepažeistumei pervargusių tėvų auros. Tačiau mes patys neiškentėme tokio ilgo izoliacijos laiko. Troškome dalintis savo netikėtu džiaugsmu – tarsi loterijoje išloštu aukso puodu.

Palankynos – tai geriau negu Kalėdos ir gimtadienis kartu sudėjus. Nesi įpareigotas stalų nukloti vaišėmis, gerai atrodyti, pasiūlyti užimtumo programą ir dar gauni dovanų. Susitikimo tema tokia intensyvi, apipinta tiek klausimų, emocijų, detalių, patirčių, kad kalbėtis galima paras. O kur dar palaima, kai visi džiaugiasi tavo kūdikėliu, prašo palaikyti ant rankų, spėlioja, į ką panašus, sako, kad pavydi. Tad jeigu norite prisikviesti seniai matytus svečius „iš užjūrio“ (mums tai buvo mylimi klasės draugai iš Tauragės, pusseserės ir draugės iš Kauno, tetos šeima iš Alytaus, močiutė iš Kėdainių), pamatyti prie stalelio draugus, kurie keletą metų neprisiruošė užsukti, darbo kolektyvus – gimdykite.

Palankynos mums virto šurmulingu bendravimo maratonu, o bendrauti mes mėgstame. Vaikutis mandagiai leido priiminėti svečius, o savo dėmesio dozę atsiimdavo jiems išėjus ar naktimis. Tiksliau – mes patys dukrytę panardindavome į dėmesio fontaną, nes kūdikio įmanoma pasiilgti ir per valandą, kol jis miega balkone, o tu geri kavą su svečiais.

Palankynų dovanos? Gėlės mamai, didžiuliai pakai sauskelnių kūdikiui ir… įstabūs viskio buteliai vyrui.

Kaip susitarę visi stengėsi apdovanoti Marcelės tėtį. Žinoma, draugai ir giminaičiai mus pažįsta, yra perpratę mūsų pažiūras ir humoro jausmą. Alkoholines dovanas interpretavome, kaip juokingus raminamuosius senstelėjusiam tėveliui. Kitu atveju padvelktu šovinizmu, kuris lietuviams nesvetimas (didieji sveikinimai tau, šaunusis tėve, tik gaila, kad gimė ne sūnus…). Tuo įsitikinau dar besilaukdama. Jei leisite – trumpam šoktelėsiu atgal, į savo nėštumą, o paskui vėl sugrįšiu.

Žemai nuleista galva

Įsivaizduoju, kokį gniuždymą turėjo išgyventi rašinio „Sūnus iš septinto bandymo“ herojai, kai jiems viena po kitos gimdavo tik mergaitės. Mūsų giminė irgi galėtų pretenduoti į mergaičių gimdymo rekordus, sistemą sugriovė tik jaunėlė mano sesuo, susilaukusi sūnaus Jokūbo. Kiekvienas nėštumas giminėje – tarsi naujas loterijos bilietas – o gal šį kartą berniukas? Prisipažinsiu, mane tokia visuotinė isterija dėl berniukų varo į neviltį. Nuo pat tos dienos, kai sužinojau, jog laukiuosi, man buvo linkima tik sūnaus. „Matau, sėdi dėdė“, – šmaikštavo ginekologė, nustačiusi nėštumą (žinojo, kad jau turiu anūkę).

„Tikrai bus berniukas, aš turiu šeštą pojūtį, ultragarso aparatas apsiriko“, – tvirtino kirpėja, nors jau aiškiai žinojau kūdikio lytį, kurią nustatė genetikai. „Po dviejų mergaičių paprastai gimsta berniukas“, – linkėjo šeimos gydytoja.

Eidama į Genetikos centrą atlikti lemiamo tyrimo ultragarsu pažadėjau bendradarbėms atsiųsti žinutę, ko laukiuosi. Buvo dvidešimta nėštumo savaitė, vaikutis energingai spurdėjo, o mes su vyru jau buvome pamilę tą netyčiuką. Tyrimas turėjo pasakyti, ar išsivystę visi mažylio organai, ar jis sveikas. Jei ne – iki 22 savaitės galimas medicininis abortas, kuriam turėtume apsispręsti per kelias dienas. Medicina labai toli pažengė tirdama vaisių, bet užkrovė šeimoms siaubingą moralinę naštą apsispręsti – gimdyti ar ne nesveiką vaiką. Psichologiškai slogiausia tai, kad galutinius tyrimų atsakymus tėvai sužino labai vėlai – kai nėštumas jau būna įpusėjęs. Įsivaizduokite, kokios nuotaikos apimta ėjau (tiksliau, vilkausi) į tą tyrimą. Aš sena, vyras senas, jei pasakytų, kad vaikelis apsigimęs, ar kas užjaustų? Patys kalti…

Kai genetikė suskaičiavo visus pirščiukus, ištyrinėjo kiekvieną kraujagyslę ir pasakė, kad vaikutis sveikas, aš buvau bekylanti (ant sparnų) net nepaklaususi lyties. Pati gydytoja neištvėrė: „Ar žinote, kad laukiatės mergaitės?“ Mano abejingumas vaikučio lyčiai, matyt, ją nustebino – paprastai tėvai neslepia emocijų, kai sužino, ko laukiasi. Kaip tyčia, neseniai viena herojė mūsų žurnale buvo pasidalinusi potyriais iš savo tyrimo ultragarsu. Pasak jos, kai gydytojas aptiko berniuko lyties organus, herojė su vyru pajuto absoliučią palaimą, prašė dar ir dar juos rodyti, o iš kabineto išėjo aukštai iškėlę galvas, kuriose didžiosiomis raidėmis pulsavo – SŪNUS! Brūkštelėjau bendradarbėms žinutę: „Išeinu žemai nuleista galva“. Jos suprato mano sarkazmą, pasijuokė vienos, o kitą dieną darbe – ir visos kartu.

Taburetė Ramoškaitė

Grįžtu į dabartį – antrąjį Marceliukės mėnesį. Per palankynas viena iš plačiai išdiskutuotų temų buvo dukrytės vardas. Ir vėl pabuvojau žurnalo herojų kailyje – išgyvenau dozę psichologinio spaudimo, kokį patiria duodantys savo vaikams retą vardą. Nors Marcelės vardas nepramanytas, randamas visuose vardynuose, tarptautinis, jis aplinkinius iš pradžių natūraliai sukrėsdavo. Dauguma nesuvaldydavo nuostabos: „Matyt jūs juokaujate…“, dalis mandagiai tylėdavo, kai kurie numodavo ranka: „Jūs visada buvote keistuoliai“. Tarytum dukrą būtume pavadinė Taburete ar Šakute. Laimei, šokas jau praėjo, o ir didžiausi skeptikai priprato prie skambaus senovinio vardo. Kodėl toks, o ne kitoks? Sutapimų daug.

Norėjome pagerbti kurią nors proprosenelę, o jų būta be galo gražiais vardais – Zuzana, Magdalena, Domicelė. Labiausiai patiko pastarasis, bet suvokėme, kad nuo pirmų dienų jis bus trumpinamas, todėl pasirinkome ne trumpesnį, bet panašų Marcelės vardą. Prasminga pasirodė ir vado reikšmė – karo dievo Marso moteriškoji versija. O juk dukrytė, ateidama pas mus, tikrai pakariavo – su prietarais, tradicijomis, diagnozėmis. Simboliška atrodė pagerbti mylimiausią poetą Marcelijų Martinaitį. Kai parsivežėme Marcelę iš gimdymo namų, pirmą vakarą pritariant gitarai sudainavome jai visas mokėtas bardų dainas pagal M.Martinaičio žodžius. Kadangi pirmoms dukroms skyrėme tikrai lietuviškus, pagoniškus, užsienyje nesuvokiamus vardus, trečiajai norėjome kosmopolitiško, kurį supras visame pasaulyje. Kas nežino rašytojo Marselio Prusto, uosto Prancūzijoje, galų gale, net Andželina Džoly savo dukrelę pavadino Vivjena Marcelina. Kita vertus negalėjome staiga išrinkti tradicinio vardo, juk reikia palaikyti „Reto vardo“ tradiciją šeimoje. Štai aš, Neila, mano sesės – Donalda ir Vasarė, jų dukros – Juta ir Melisa. Kol kas šiems vardams iki populiariausių dešimtuko labai toli.

Išrinktas vardas mus tiesiog užbūrė, jį galima kaitalioti pagal visas įmanomas nuotaikas: Marcė, Marcelė, Marcelija, Marcelina, Marcijona. Dabar dukrytę dažniausiai vadiname Marceliuke. Visus gąsdinanti raidė „c“, mūsų akimis, suteikia vardui krištolinio tyrumo, lengvumo. Na, bet stop, nebereklamuosiu. O tai bus kaip su pirmagimės Austėjos vardu. Kai prieš 23 metus išrinkome šį vardą, pakraupusių buvo ne ką mažiau. Priesaga „ėja“ daug kam asocijavosi su kažkokia darbininkiška profesija, labiausiai su šlavėja… Užtat dabar Austėjos vardas neišeina iš populiariausių vardų sąrašų. Tai puikiai jaučiame archyvuodamos tėvų atsiunčiamas nuotraukas įvairiems konkursams.

Vieno metro leliukas

Pasakodama apie dukrytės augimą stengiuosi neišsiplėtoti aprašinėdama fiziologiją. Rašiau abiejų dukrų kūdikystės dienoraščius, pedantiškai braižiau jų augimo procentiles, skaičiavau suvalgytus ir priaugtus gramus, o dabar matau, kad tie užrašai neturi jokios vertės. Koks skirtumas, kiek vaikutis priaugo – 800 ar 900 gramų. Jei rodikliai nėra paranormalūs, jie bereikšmiai ateityje. Daug įdomiau skaityti to laikmečio metraštį – ką tuomet valgėme, kiek uždirbdavome, ką pirkdavome kūdikiams, kokių auginimo rekomendacijų laikėmės. Pažadu Jus nustebinti ir net šokiruoti, nes kitame numeryje pacituosiu tuos dienoraščius.

Vis dėlto vienu Marcelės kūnišku pasiekimu noriu pasidalyti. Dukrytė per pirmą mėnesį priaugo 1 kg, o per antrąjį – 1,2 kg. Per du mėnesius prisidėjo ir beveik 10 cm. Pagal fizinius standartus ji prilygsta 4 mėnesių kūdikiui. Deja, daugybės gražių drabužėlių, kurių dydis „0-3“ net neteko pasimatuoti.

Fotografė, atėjusi pafotografuoti Marcelės, nuoširdžiai nustebo: „Neila, tas leliukas vieno metro!“. O seselė, matuojanti poliklinikoje, patarė nesistebėti – „Juk ir jūs, mamyte, ne coliukė“. Mano ūgis 178 cm, o abi dukros paveldėjo močiučių ūgius – jos už mane žemesnės gerais 10 cm. Galbūt Marceliukė bus aukšta, kap ir aš? Kol kas buriame, kad ne veltui ji užsimezgė tėčiui grįžus iš Londono olimpiados (Saulius – ne sportininkas, o sporto žurnalistas). Gal užaugs tokia stipri – kaip Rūta Meilutytė, šokli – kaip Airinė Palšytė ar vikri – kaip Laura Asadauskaitė? Mano sesuo šmaikštauja – o gal tokia tvirta kaip Eugenijus Šuklinas?

Mamos paranoja

Dar besilaukdama lankiausi psichologės Ugnės Koršunovės paskaitoje, kurioje ji apžvelgė dažniausias mamų klaidas pirmaisiais kūdikio mėnesiais. Pasak psichologės, mamas labiausiai išderina nerimas dėl kūdikio raidos pasiekimų. Girdi, nereikia dėl to sukti galvos, nes visi kūdikiai vystosi skirtingai, o raidos atsilikimą (jei toks yra) pastebės gydytojas apžiūros metu. Tuomet pasižadėjau sau – kai pagimdysiu, jokiu būdu nesileisiu užvaldoma iš proto varančiam stebėjimui – ar daro tai, ką turi daryti tą mėnesį.

Niekada nepamiršiu labiausiai mane išsiurbusio, psichologiškai nualinusio gyvenimo etapo, kai auginau antrąją dukrą. Ji gimė po sunkaus nėštumo ir su begale naujagimystės diagnozių. Dėl deguonies bado buvo nustatytos visos įmanomos „patijos“, vienu metu kūdikiui turėdavau sugirdyti 7 pavadinimų vaistus. Nenuostabu, kad jos raida mane labai jaudino. Įsigijau knygą „Pirmosios 365 dienos. Kūdikio vystymasis“ ir pradėjau kankinti kūdikį, vyrą, drauges, o labiausiai – save. Jei būdavo parašyta, kad 4 savaičių kūdikis turi sekti raudoną barškutį, aš valandų valandas makaluodavau juo dukrytei po nosimi ir nuoširdžiai verkdavau, jei ji nesureaguodavo. Užbėgusias drauges taip pat sodindavau prieš kūdikį ir eksperimentus tęsdavau jau prie liudininkų – štai, įsitikinkite, aš teisi, dukra barškučio neseka! Po kelerių metų, kai įtampa nuslūgo, aš jau kikenau iš draugės, kuri (baigusi 2 aukštuosius) naktimis verkdavo, nes buvo įsitikinusi, jog jos dukrelės kojos nevienodo ilgio. Savo vaizduotėje ji jau augino raišą dukrą, pirko jai įtvarus, specialius batelius su nevienodo aukšto pakulne ir gynė nuo patyčių.

Kurį laiką tvirtai laikiausi nusistatymo nestudijuoti, kokie pasiekimai kūdikiui privalomi. Deja, dirbant tokiame leidinyje, nuo informacijos pabėgti neįmanoma. Kaip nesusikrimsi, jei juodu ant balto parašyta, kad „mėnesio kūdikis būdraudamas leidžia garsus, panašius į balses a, e“, o Marcelė tokio amžiaus tik „girgžda“? Prisipažinsiu, kad kelis kartus vedžiau į google paieškos sistemą raktinius sakinius, pavyzdžiui, „mano kūdikis neguguoja“ arba „kūdikis nevalingai mojuoja rankomis“. Nors iki tol skeptiškai vertinau mamų forumus (kaip tuščią laiko švaistymą), dabar supratau, kad jie veikia kaip terapija. Pakanka perskaityti, kad ir vienos, ir kitos kūdikėlis vėliau „pragydo“, ir akmuo nuo širdies nukrenta.

Būtinai pasiūlysiu žurnalo konsultantams psichologams panagrinėti temą apie mamos paranoją. Kaip nuo jos pabėgti? Kaip atsipūtus stebėti kūdikio augimą, nesukant galvos, kad laiku neatlieka normatyvų? Kita vertus, tas širdies nerimas kažkuo ir žavus. Kai mano gimtadienio rytą Marcelė, žiūrėdama man į akis nuoširdžiai stengdamasi užgugavo, man tai buvo pati gražiausia dovana per visus 44 gimtadienius.

Kaip aš džiaugiuosi…

„Kaip aš džiaugiuosi, kad mes turime šitą leliuką“, – kartą spontaniškai išsprūdo vyrui. Pagalvojau – tiek kartų džiaugėmės, kad mūsų vaikai jau užaugo, galime ilgai miegoti rytais, nebereikia jų niekur vežioti, patys pasigamina valgyti. Užjausdavome kūdikius pasigimdžiusius draugus – vargšai, prarado miegą, laisvę, pinigus. O dabar – kaip aš džiaugiuosi… Matyt, gamta specialiai kūdikius sukūrė tokius žavingus, kad jiems niekas neatsispirtų. Matau, kaip mano vyras – miegalių miegalius – pražysta nuoširdžiausia šypsena, kai paryčiais Marcelė mus pabudina. O ir man pačiai nuo per itin dažno šypsojimosi akivaizdžiai gilėja juoko raukšlės…

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Studijos „G foto“ nuotraukose – antrojo Marcelės mėnesio akimirkos



Susiję straipsniai



Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − penki =

Kitos temos: