Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1 m.) bei Jogilės (18 m.), kuri dabar dvyliktokė.
Marcelė gimė 2013 gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.
1 mėnuo – svoris 5 kg , ūgis 60 cm.
2 mėnesiai – svoris 6,2 kg, ūgis 65 cm.
3 mėnesiai – svoris 7 kg, ūgis 68 cm.
Eilinę dieną rojuj
„Eilinę dieną rojuj
Tu klupdamas eini,
Ieškodamas rytojaus,
Kad galėtum pasakyt:
Pasaulis tau po kojom“.
Šis Nedos dainos motyvas kiekvieną dieną po kelis kartus suskamba mano galvoje kaip mantra. Taikliau apibūdinti dabartinio gyvenimo etapo negalėčiau. Kas rytą suvokiu, kad štai, išaušo „eilinė diena rojuj“, kad teks ją klumpant pragyventi, užtat dar mėnuo kitas ir aš atsikvėpsiu – „pasaulis man po kojom!“
Vėl tapusi jauna mama dažnai išgirstu klausimą – „ar nesunku?“. Atsakau – sunku, ir net labai. Kaip mamytėms skirto leidinio redaktorė tikriausiai turėčiau sakyti, kad kūdikių auginimas yra vienas malonumas ir šventė, o vaikučio šypsena nubraukia visą nuovargį, tačiau tai būtų melas. Dažnai save pagaunu persikreipusią dėl „surakintos“ nugaros, žiovaujančią ir po 2 puodelių kavos, nespėjusią susišukuoti, nors jau popietė. Matyt, po trijų mėnesių išsivaikšto pogimdyminis adrenalinas, kūnas atsipalaiduoja po patirto šoko, ir ateina tikrasis nuovargis. Marcelė auga gražiai, yra sveikutė, valgi, todėl net sunku suvokti, kaip mamos išgyvena augindamos komplikuotus kūdikius. Skaitydama tekstus, rengiamus spausdinimui, dabar viską perleidžiu „per save“. Štai alergiško berniuko mama (jos istoriją spausdinsime kitame numeryje) pasakoja, kad kai sūnui sukako 2 metai, buvo didelė šventė, nes naktį jis prabudo tik 11 kartų! Iškart pagalvoju apie savo naktis – Marcelė kol kas prabunda „tik“ 3–4 kartus.
Lyginant su standartiniais kūdikiais, matyt, ji prabunda labai dažnai, o palyginus su tuo ligoniuku – miega kaip „kirvis“.
Iš tikrųjų dukrelė neprabunda – prabundu aš. Ji tiesiog pradeda muistytis, blaškytis ieškodama maisto, o aš nedelsdama jo pasiūlau. Pasak docento A. Vingro (kuris komentuoja panašią situaciją rubrikoje „Pediatras atsako“) – esu pati kalta. Neišmokiau vaikučio paniurzgėti ir užmigti, iškart duodavau valgyti, o dabar tapau šio įpročio įkaite. Galėčiau graužtis, bet prisiminkime paskutinę mano mantros eilutę – „pasaulis tau po kojom“.
Kaip sunkiai keldavausi rytais augindama pirmąsias dukras, vargdavau tempdama vežimuką laiptais žemyn, užstrigdavau pusnyse klampodama į kūdikių virtuvėlę maisto – ir kaip viskas išsitrynė! Kartais su vyru pakalbame, ką prisimename iš „anų“ vaikų auginimo. Kiek kartų keldavosi naktį? Kokią košę labiausiai mėgo? Kas kiek dienų maudydavome? Nė vienas negalime atsakyti į šiuos klausimus. Vadinasi, yra atminties trintukas, kuris ištrins ir dabartines mano naktis su 3 prabudimais. Juk sakoma – svarbūs dalykai yra tik tie, kuriuos prisimename.
Pamąstymai apie direktyvas
Norėdami atgaivinti prisiminimus, su malonumu vartome dukrų kūdikystės albumus, bandome jų bruožuose ieškoti Marcelės. Daug informacijos suteikia ir mano pedantiškai rašyti dukrų kūdikystės dienoraščiai. Jie galėtų nugulti ant kokio PSO orakulo stalo – kaip įrodymas, kokia neapsisprendusi yra ši organizacija ir kaip kardinaliai keičia savo rekomendacijas. Suprasčiau, jei direktyvas skirtų šimtmečiai (juk kadaise ir nemigą gydydavo kokainu), tačiau jos visiškai pasikeitė auginant tos pačios šeimos vaikus!
„Dukrytei 3 mėnesiai, svoris – 6,5 kg, ūgis – 62 cm. Auga kaip ant mielių. Nenuostabu, nes turi gerą apetitą. Suvalgo po 180 ml mišinio 5 kartus per parą, noriai geria morkų-obuolių sultis, sultinį iš bulvių, morkų ir kopūstų. Duodame daržovių košės ir virto kiaušinio trynį, tik iš šaukštelio nemoka valgyti, purškia. Pradūrėme didesnę skylę žinduke, kad galėtų košę išgerti iš buteliuko“.
Čia ištraukėlė iš mano 1990 metų rugsėjo mėnesio kasdienybės. Sutikite, dabar taip atsivėrusi mama patektų į rizikos grupę dėl socialinių įgūdžių stokos. Jos namuose lankytųsi tarnybos, o gal net atimtų kūdikį. Ir atvirkščiai – anų dienų socialinės tarnybos bematant būtų atkreipusios dėmesį į motiną, kuri iki 6 mėnesių kūdikiui duoda tik savo pieno ar mišinio. Tiek 1990-aisiais, tiek 2013-aisiais būtume asociali šeima, jei netyčia supainiotume rekomendacijas, atsklidusias iš to paties kabineto!
Sultis buvo liepiama duoti nuo 3 savaičių. Dukra gimė gegužės pabaigoje. Kur birželio mėnesį rasi šviežių morkų, obuolių? Pamenu, kaip mano tėtis braižydavosi aplink turgelius ir tykodavo pirmųjų morkų – plonų kaip siūlelis, kaip kruopščiai jas tarkuodavome plastmasine tarka, kad nežūtų vitaminai, kaip spaudėme aukso vertės lašus pro marlę ir kiek būdavo laimės, kai 3 savaičių dukrytė štai jau išgėrė 30 ml, o kitą dieną – ir visus 50.
Anuomet privalėjome normaliai apkrauti kūdikių skrandukus, kad vos ne nuo gimimo virškintų kiaušinius, mėsą, manus. Dar daugiau intriguoja mamos pasakojimai, kuo ji maitino mane. Savaime aišku – karvės pienu, atskiestu ryžių nuoviru, vadinamu klijukais. Mama pieno neturėjo, todėl mano mityba pasirūpino močiutė, auginusi riebų pieną duodančią karvę. Kiek džiaugsmo, kad Neilutei taip patiko pienukas su puta! Kita vertus – užaugau nepažinusi alergijos, baigiau universitetą (kaip ne motinos pienu augintas vaikas turėjau būti žemo intelekto), pagimdžiau 3 vaikus, o vieną jų – būdama brandaus amžiaus. Tai gal tas karvės pienas nebuvo toks nuodingas, kaip sakoma dabar…
Nenustebčiau, jei Marcelė, augindama savo vaikus, kvatosis iš šių mano užrašų – gal kūdikiai bus papildomai maitinami tik išdygus visiems krūminiams? O gal – nuo pirmos dienos? Palaukime 20 metų.
Juodoji laiko rijimo skylė
Kai namuose atsirado kūdikis, iš namų išėjo laikas. Pamenu, kai sūnelio susilaukė mano geriausia draugė. Ruduo, lauke tamsu ir šalta, o ji – įkalinta namuose su kūdikiu. Labai jos gailėjau ir bent kartą per savaitę eidavau aplankyti. Mano buities rūpesčiai jau buvo sumažėję iki epizodinio šiltos vakarienės pagaminimo ir elementaraus švaros palaikymo bute, laiko sau turėjau į valias – sporto klubai, masažai, filmai, spektakliai, pietūs du draugėmis, mėgstamas darbas. Ir štai aš, ryte pasportavusi klube, dieną paėmusi interviu, suredagavusi keletą straipsnių iki vakarinės šokių repeticijos (su vyru iš neturėjimo ką veikti lankėme pramoginius šokius) užsuku pas savo draugę. Ką gi nuveikė ji? Juk dienos jau praėjo bent 8 valandos. Atsakymas – nieko. Ji tiesiog buvo su kūdikiu. Na taip, išvirė sriubą, „prasuko“ du skalbimus, „perėjo“ grindis drėgna šluoste. O visą kitą laiką pasiglemžė mažylis. Prisipažinsiu, tada galvojau, kad draugės apsisukimai labai sulėtėjo, o poreikiai nuskurdo, kitaip tariant, draugė „nukvako“.
Juk kai vaikutis miega, galima kalnus nuversti! Dabar už šias savo mintis gaunu per nosį. Kai vakare su vyru kalbame, ką kuris nuveikęs per dieną, bandau vardinti menkus savo darbelius, bet didieji darbai lieka neapčiuopiami, nepamatomi, nepavadinami. Visų pirščiukų skaičiavimas, oro vonios kutenant padukus, gugavimas žiūrint viena kitai į akis, kelionės po kambarius rankiojant migdukus (taip įkvėpti Nijolės Pareigytės vadiname marliukus) ir šlamukus (taip vyras vadina polietileninius parduotuvių maišiukus, su kuriais mėgsta žaisti dukrytė), sūpavimai prieš dienos miegelį, krykštavimai iš laimės prabudus, dainelės, mankštelės… Tiesiog pramogų parkas „Pas Marcelę“, kuriame sukuosi, kaip prižiūrėtojas ir klounas kartu. Vos iš miegamojo persikraustome į būdravimo zoną – svetainę, ir aš užsidedu nematomą klouno nosį, jau „kinkau arklius“ į vakarinį pasivažinėjimą, o grįžus iš jo – šokio judesiu linguoju su kūdikiu į miegamąjį, nes 21 val. dukrytė jau nori į lovytę. Atrodo, kad diena plumptelėjo kaip akmenukas į vandenį, arba kad ją įsiurbė juodoji laiko rijimo skylė.
Kokia Jūsų idėja fix?
Per 13 žurnalo leidybos metų teko kalbinti keisčiausių pažiūrų mamas, perprasti jų vertybes. Pastebėjau, kad tik viena kita moteris gali būti ideali mama visuose kūdikio auginimo „baruose“. Juk „direktyvos“ apima ne tik mitybą – kur dar higiena, grūdinimas, lavinimas. Kadangi neįmanoma visko atlikti tobulai, moterys pasirenka vieną ar dvi artimiausias širdžiai sritis, o kitas – tarsi nustumia į šoną, žiūri į jas atsainiau.
Tos, kurios sureikšmina mitybą, gali daugybę laiko išeikvoti ieškodamos ekologinės bulvės ar cukinijos, pačios virdamos košeles, spausdamos sultis, nekalbant apie žindymą iki 2 metų. Tačiau jos vargu ar eis į lauką su vaiku kiekvieną dieną.
Higieninio flango atstovės netingi kas vakarą kūdikį maudyti, atskirai skalbia jo ir šeimos drabužius, būtinai juos lygina, sterilizuoja mažylio reikmenis, kasdien nuplauna žaisliukus, virina migdukus. Bet kažin ar jos noriai vežios kūdikį į šokio pamokėles.
Lavinimo entuziastės skaito pasakas pilvukui, nuo pirmų dienų migdo dainuodamos lopšines, sauskelnes keičia Mocarto muzikos fone, o nuo 3–5 mėnesių šturmuoja kūdikių lavinimo mokyklėles.
Tik nemanau, kad jos važiuos į kitame miesto gale esantį turgelį nupirkti mėsos iš ūkininko (kūdikio košei).
Jeigu į kurią nors sritį mama neria fanatiškai, jos niekas neįtikins, kad verčiau su vaiku pažaisti, nei visą valandą virti ir trinti veršienos gabalėlį (kai stiklainiukas mėsos košytės kainuoja daug mažiau nei nupirkta virimui mėsa ir energijos sąnaudos). Ta idėja fix yra tarsi moters kozirinė korta – aš tai darau, todėl esu gera mama. Ir aš turiu savo idėją fix – esu įtikėjusi pasivaikščiojimų lauke galia. Ne gryno oro galia, nepainiokite. Jei tikėčiau tik grynu oru, migdyčiau Marcelę lodžijoje, kurią turime erdvią ir gražią.
Tikiu būtent pasivaikščiojimais – ilgais 2–3 valandų pasivažinėjimais įvairaus pobūdžio trasomis. Tikiu, kad kūdikis net miegodamas gauna daugybę informacijos – paukštelių čiulbėjimą, lapų šnaresį, vandens čiurlenimą, važiuojančios mašinos ūžimą, lietaus barbenimą į vežimuko stogą, šuniuko lojimą. Tikiu, kad vežimuko vibracija, kuri keičiasi važiuojant asfaltu, žole, į kalną, nuo kalno, per spyglius, akmenėliais ar smėliu irgi siunčia kūdikiui žinią. O kur įvairiausi lauke pasitinkantys kvapai. O kur vaizdai – juk gulint ant nugaros galima stebėti nuostabų debesų, medžių šakų, skrendančių paukščių gyvenimą. Tai vadinama sensorika – tobulėjimu per pojūčius, todėl aš, grįžusi su dukrele iš tokio pasivaikščiojimo, jaučiuosi labai gera mama. Nuo Marcelės gimimo (o praėjo jau 90 dienų) tik du kartus neišvažiavau su ja į lauką, nes dangus maišėsi su žeme. Lengvas lietus manęs nesustabdo.
Šitas mano įtikėjimas turi ir humoristinę pusę. Stengiuosi pasivaikščiojimus suplanuoti tokiu laiku, kad galėtų prisijungti Marcelės tėtis (tikiu ir poros buvimo kartu galia). Kasdien nuklampodamas mažiausiai po 10 km mano vyras per 3 mėnesius akivaizdžiai sulyso (iki dukrelės gimimo jo „trasa“ buvo tik iki automobilio ir atgal). Ir taip buvęs prakaulus „jaunasis“ tėvelis dar daugiau perkaro, ko nepasakysi apie mamytę, bet savo svorio temą palikau kitam numeriui.
Neideali mama
Nežinau, kaip „užsivesiu“, kai Marcelė pradės valgyti papildomą maistą – gal dalinsiuosi savo atrastais moliūgų košės receptais ir internetu užsisakinėsiu produkciją iš ūkininkų. Nežinau, kokius mažylės talentus bandysiu atskleisti, kai ji pradės sėdėti, ropoti – gal išbandysiu visas Vilniuje esančias lavinimo mokyklėles. Bet dabar daugybėje motinystės sričių jaučiuosi anaiptol ne ideali. Dukrytę maudau tik kas trečią-ketvirtą dieną. Kartais pamirštu suduoti vitamino D. Duodu jai čiulptuką. Ne visada jį nuplaunu, kai nukrenta ant grindų. Jai užsižaidus pasimėgaudama skaitau laikraštį, o ne puolu dukrelės masažuoti ar mankštinti. Neišnešiau į rūsį televizoriaus – atvirkščiai, jis dažnai birbia įjungtas. Be to, atradau turkų serialą „Uždrausta meilė“ ir akies krašteliu seku siužetą. Nesu ideali, bet dėl to nesijaučiu blogai. Ideali buvo tik seselė Mildred Ratched iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“. Tokie žmonės skleidžia lengvą baimę, o aš noriu, kad mano namuose niekas nieko nebijotų.
Trumpa mėnesio ataskaita
Profilaktiškai apsilankėme klausos patikros kabinete. Marcelės klausą tyrė žurnalo autorė gydytoja Jekaterina Byčkova. Aptarėme ir žurnalo temas – žiemą rašysime apie visuotinę naujagimių klausos patikrą.
Dukrelės klausa atitinka normas, nors ji dar neatsisuka į garso šaltinį.
Pasak gydytojos – dar ne laikas.
Nuvežėme Marcelę profilaktiniam patikrinimui pas vaikų ortopedą.
Čia žinios liūdnesnės – aptiko lengvą klubų displaziją. Tačiau įtvarų nereikia, pakaks mankštelės. Kontrolinis patikrinimas po 3 mėnesių.
3 mėnesių sukakties dieną Marcelė „atšoko“ savo dukterėčios Adelės krikštynas. Abi mažylės kaip magnetukai traukė visų svečių dėmesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
