Kviečiame paskaityti, kaip antrąjį mėnesį augo redakcijos dukrytė Lurda Skrabulytė. Mergytė gimė 2004 metų gruodžio 6 dieną, svėrė 3 746 g, buvo 54 cm ūgio. Lurdos mama – 26 metų Dainora – dirba šiuolaikinių technologijų dėstytoja Vilniaus Gabijos gimnazijoje. Lurdos tėvelis – 28 metų Simonas – dailininkas tapytojas.
Vizitas su slaugytoja
Kai lankėme 2 mėnesių sulaukusią Lurdą, tuo pačiu metu atėjo ir mergaitės slaugytoja. Ji gana dažnai užsuka pas jauną mamą ir kūdikį, duoda vertingų patarimų. „Kartą mano apylinkėje pagimdė gydytoja, ji pasakė, kad viską apie kūdikių auginimą žino ir man pas ją nereikia vaikščioti. Tačiau jau po kelių dienų sutiko, kad patarimų niekada nebus per daug ir pakvietė ateiti“, – sakė slaugytoja. Pasak Dainoros, slaugytoja jai atstoja geriausias patarimų knygas. Taigi, nesistebėkite, kad žurnalistės ir mamos Dainoros pokalbį vis papildys slaugytojos pastabos.
Rekordininkė
Nė vienas iki šiol augintas redakcijos kūdikis ,,neskėlė” tokių rekordų, kaip Lurda. Kai sukakus 2 mėnesiams mama nunešė dukrelę pasverti, iš pradžių galvojo, kad sugedo svarstyklės. Per mėnesį Lurda priaugo 1700 g ir ūgtelėjo 6 cm. Taigi, dabar mergaitė sveria 6 500 g ir yra 64 cm ūgio. „Kaip 4 mėnesių kūdikis“, – pastebi slaugytoja. Dainora sako, kad dukrelės augimą galima pastebėti plika akimi kiekvieną dieną, nes drabužėlius ji išauga praktiškai po pirmojo skalbimo. Neapsikentusi Dainora nupirko 12 mėnesių (74 cm ūgio) kūdikiui skirtus drabužėlius kuriais vilkėdama Lurda pagaliau pasijuto kaip žmogus, patogiai spardėsi, džiaugėsi nevaržomais judesiais. Dainora nesupranta, iš kur tas dukrelės augumas, nes jiedu su vyru nėra aukštaūgiai, tokių nėra ir giminėje. „Varčiau savo krikštynų nuotraukas, būdama 4 mėnesių atrodžiau tokia, kaip Lurda dabar“, – juokiasi mama.
Tarsi naujas vaikas
Dainora sako, kad vos sukakus mėnesiui Lurda tarsi atsivertė. Atrodo, kad ji pradėjo viską suprasti, tapo lygiateisiu šeimos narius ir tai suvokia. Lyg kas būtų atidaręs dureles, pro kurias išsiveržė emocijos, gudrumas, savarankiškumas. Mama to gali ir nesakyti – matosi vos žvilgtelėjus į mergaitę, jos mąslų žvilgsnį, išgirdus intonacijų kupiną „kalbą“.
„Jokie bauginimai, kad pripratinsime vaiką prie rankų, išlepinsime, nepasitvirtino. Kai sukako mėnuo, Lurda išsikraustė miegoti į savo lovytę (iki tol miegojo su mumis) ir dėl to nė kiek nesutriko. Atvirkščiai, lovytėje ji mielai būna, stebi, ką aš veikiu, žaidžia, guguoja“, – džiaugiasi mama.
Labas šuniukui
Prie Lurdos lovytės iš vidaus pusės prisegti du grafiniai piešiniai – šuniukas ir apskritimas. Piešinius šeima įsigijo dar lankydami R.Šemetos nėščiųjų mokyklą. Pasirodo, šie juodai balti grafiniai piešiniai kažkaip magiškai patraukia kūdikių dėmesį. Lurda kas rytą atsibudusi pirmiausia „sveikinasi“ su šuniuku, paskui ilgai „kalba“ su apskritimu, o galiausiai – su žuvytėmis, kurios linguoja ant suktuko virš lovytės. Tik tada, kai su visais pasisveikina, mergaitė pradeda „kalbėti“ garsiau, o tai reiškia, kad jau kviečia tėvus leistis iš antrojo aukšto. Supratote teisingai – Lurdos lovytė stovi pirmajame buto aukšte, o tėvų lova – antrajame. Dainora per naktį kelis kartus sukursuoja aukštyn žemyn, bet tai jai nė kiek netrukdo.
Valgymo ritmas
Lurda ir toliau valgo tik mamos pienuką. Ritmas – kas 3 valandos, ilgesnės pertraukos tarp maitinimų būna naktį ir vaikštant lauke. „Gal Lurda taip gerai valgo dėl to, kad laikausi R.Šemetos patarimų, o jis sakė, kad sėkmingam žindymui pakanka 3 dalykų: nusiteikimo, kantrybės ir neduoti buteliuko. Nuoširdžiai užjaučiu mamas, kurios maitina mišiniais. Kiek vargo – plauti, sterilizuoti, gaminti, šildyti. Tiesą pasakius, mes buteliuko net neturime. Ir čiulptuką duodame nebent lauke, kad neprisitrauktų šalto oro“, – sako Dainora, o ją tuoj pat papildo slaugytoja: „Ir blogai darote, nes būtent lauke čiulptuko ir nereikia – seilės aplink čiulptuką dirgina odą, o dar prisideda šaltis ir gali išberti aplink burnytę ar net nušalti. Čiulptukas – tai nusiraminimo priemonė tėvams, o ne vaikui“.
Pleputė
Lurdos pasiekimai tikrai šaunūs – ji žaidžia su žaisliukais, pakabintais virš lovytės, akivaizdžiai pažįsta mamą ir tėtį (jiems nusišypso iš karto, o svetimiems – tik po ilgų įkalbinėjimų), paguldyta ant pilvo riečia galvą, bando nuo pilvo apsiverti ant nugaros, bet svarbiausia – kuo ji tikrai lenkia bendraamžius – tai „plepumas“. Lurda pradeda guguoti vos nubudusi, o jei ją kalbini, tai atsako su nuoširdžiausia išraiška, žiūrėdama į akis, lyg viską suprasdama. Jei Lurda geros nuotaikos, kalba taip garsiai, kad ,,nugali” televizorių.
Ypač geros nuotaikos Lurda būna per „mamos ir vaiko“ valandėlę, kai Dainora dukrelę išrengia, masažuoja ir glosto, kutena padukus. Nuotaika subjūra, kai reikia vėl apsirengti.
Kažin, kaip verkia?
Dainora sako, kad auginti dukrytę labai gera ir lengva. Gal dėl to, kad Lurda auga rami ir sveika, jos nekankina pilvo diegliai ar atpylinėjimai. Prakalbus apie atpylimą, Dainora dėkoja už patarimus slaugytojai. Ši patarė po maitinimo Lurdą ne nešioti stačią, o trumpam paguldyti ant pilvuko – tada atsirūgsts daug greičiau. „Jei kūdikis atpylinėja, patariu mamoms jį ant pilvuko paguldyti keletą kartų maitinimo metu. Pavalgo, pavalgo ir tegul paguli ant pilvo. Kai atsirūgsta, tegul valgo toliau.
Mamos bijo guldyti ant pilvo tik ką pavalgiusi vaiką, galvoja, kad tuoj atpils, bet taip nebus“, – sako slaugytoja.
Tėvai tik vieną kartą girdėjo smarkiai verkiančią Lurdą – po skiepo (per apsirikimą mergytei suleido nemokamą vakciną, po kuros ji blogai jautėsi ir net pusvalandį verkė). „Tada išgirdome, kaip verkia vaikai ir supratome, kad jei augintume verksnę, būtų nelengva“, – juokiasi mama.
Būdama 1 mėnesio Ludra sugėrė vitamino D ampulę, kurioje yra 6 mėnesių vitamino D dozė, todėl kasdien nereikia duoti po lašiuką.
Fiasko su vonia
Jau pirmojo mėnesio pabaigoje Dainora sakė, kad Lurda baigia išaugti vonelę ir netrukus bus maudoma didelėje vonioje. Tačiau tėvų entuziazmo dukra nesuprato. „Prileidome didelę vonią vandens, džiūgavome, kad dukrytė smagiai pasipliuškens. Bet vos Lurda buvo ,,nuleista” į vonią, jos akys sustingo iš baimės, o apatinė lūpa pradėjo timpčioti. Supratome, kad didelėje vonioje ji pasijuto nesaugiai. Teko vandenį perpilti į mažą vonelę ir maudynes kartoti iš naujo. Taigi, Lurda ir toliau „grumdosi“ mažoje vonelėje, o mes dairomės didesnės, bet irgi vaikiškos“, – pasakoja mama.
Į lauką bet kokiu oru
Į lauką Dainora su Lurda eina, kaip dainoje ,,Ar lietūs, ar vėjai, ar saulės per daug”. Kad nereikėtų aukštyn žemyn tampyti vežimuko, jis sandėliuojamas automobilio bagažinėje. Dainora atrado gražų parkelį prie Santuokų rūmų, dažnai nuvažiuoja ir į Sereikiškių parką prie Vilnelės. Čia susirenka mini mamų klubas – Dainora, Simono klasiokė, kurios dukrytė 2 savaitėmis vyresnė už Lurdą ir Dainoros vaikystės draugė, kurios sūnelis 2 mėnesiais vyresnis.
Kasdieną po naujieną
Dainora sako, kad nė už jokius pasaulio pinigus negalėtų dabar palikti Lurdos. „Kiekviena dieną dukrytė keičiasi, būtų taip skaudu nepamatyti, nepastebėti. Fantastiška žiūrėti, kaip dukrytė bendrauja su tėčiu, kaip spurda iš laimės jį pamačiusi.
Kartais net suima pavydas. Juk mes, mamos, darome ir „blogus“ darbus – karpome nagučius, perrenginėjame, o tėčiai sutverti tik džiuginti“, – svarsto mama.
Dukrytė jaunos šeimos gyvenimo nesutrikdė, visi trys jau kartais išsiruošia į svečius, dukra dalyvavo parodos atidaryme
Užsienio reikalų ministerijoje (šioje parodoje eksponuojami tėčio Simono darbai), kiekvieną penktadienį ir šeštadienį Lurda „dirba“ kartu su tėveliais Simono ir jo mamos, taip pat dailininkės, privačioje galerijoje.
Iki kito karto, Lurda. Net baugu, ar tik nepasitiksi mus jau mokėdama sėdėti ar ropoti…
„Mamos žurnalas“
